„Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ – būtent taip vadinasi lapkričio 27 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose atidaryta paroda, kurią lydi ir to paties pavadinimo fotografijų albumas, išleistas garsioje Vokietijos leidykloje „Steidl“.
Pasak kuratoriaus Thomaso Schirmböcko, šie darbai – unikalus istorinis dokumentas ne tik Lietuvos, bet ir pasauliniame fotografijos kontekste, mat A.Sutkui pavyko įamžinti tai, apie ką sovietmečiu buvo pašnibždom kalbama, bet prieinama ir matoma – tik siauram išrinktųjų ratui.
-
84-ąjį gimtadienį minintis Antanas Sutkus – apie neišsenkantį archyvą, flirtą su nomenklatūra ir bičiulystę su Landsbergiu
-
Fotografijos klasikui Antanui Sutkui – 85: „Nejaučiu kaltės – mano kūryba mane reabilituoja“
-
Antano Sutkaus fotografijų parodoje – unikalus žvilgsnis į nomenklatūros gyvenimo užkulisius
Pats fotografas prisipažįsta, kad šias fotografijas jam pavyko padaryti tik todėl, kad priklausė nomenklatūrai, dalyvaudavo uždaruose vakarėliuose, vykdavo į medžiokles ar kitokius tuometinio elito pasisėdėjimus.
Vis dėlto, A.Sutkaus teigimu, šie ryšiai su sprendimo galią anuomet turėjusias valdininkais jam, visų pirma, tarnavo kaip galimybė nuveikti daugiau dėl Lietuvos fotografijos.
– Šiandien vis dažniau atsigręžiama į mūsų sovietmečio praeitį, ji analizuojama pačiais įvairiausiais aspektais. O kas jus paskatino dabar savo archyve ieškoti ne idiliškų anuometinio Lietuvos kaimo vaizdų, kasdienybės akimirkų ar psichologinių portretų, kas yra tapę Antano Sutkaus vizitinėmis kortelėmis, bet pažvelgti į viešai beveik nenagrinėtą ir šiek tiek nepatogią Komunistų partijos elito – nomenklatūros temą?
– Prieš penkerius metus Vilniuje rengdamas parodą „Kosmos“ pirmą kartą viešai rodžiau keletą nomenklatūrai priklausiusių žmonių portretų. Galvoju, kad gal jau galime apie tai kalbėti, net jei ir nėra labai patogu ar jauku. Juk tai dalis mūsų visų istorijos – penkiasdešimt metų ši grupė asmenų valdė Lietuvą, o nuo jų sprendimų priklausė mūsų gyvenimai.
Tiek parodoje, tiek ir albume sąmoningai rodau ir savo paties portretą: demaskuodamas kitus, visų pirma, demaskuoju ir save patį.
Pripažįstu, kad kurį laiką aš ir pats priklausiau nomenklatūrai, buvau jos dalimi. Tiesa, į šią kompaniją patekau gan vėlai, kokį dešimtmetį padirbėjęs Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininku. Todėl tiek parodoje, tiek ir albume sąmoningai rodau ir savo paties portretą: demaskuodamas kitus, visų pirma, demaskuoju ir save patį. Manau, kad tai gan sąžininga pozicija.
Tiesa, nors priklausiau šiai elito kompanijai, tačiau pats jokios galios ar valdžios neturėjau – buvau nedidelis sraigtelis toje sistemoje. Mano didžiausias rūpestis ir interesas buvo fotografija – dėl jos reikalų aš ir stengiausi.
Tuomet turėjai žinoti, su kuo kalbėtis, su kuo išgerti, norint, kad tavo reikalas būtų išspręstas. Kažkur turėjai būti nuolankus, mandagius žodelius sakyti, kažką papirkdavai nuotraukomis, o kažkur tekdavo ir pagudrauti. Reikėjo sudaryti sãvo žmogaus įspūdį, nors toks ir nebuvai... Tai, galima sakyti, buvo savotiška žvalgyba.
Bet žinote, ne viskas taip paprasta, kaip dabar nuotraukose gali pasirodyti... Buvo didžiulė įtampa, nerimas, baimė. Atvirai sakant, einant pas pirmąjį sekretorių kartais ir keturias „Relaniumo“ ampules turėdavau perlaužti – kad nervai nepakriktų ir galėčiau ramiai bendrauti. Juk jei kažkuo neįtiksi, ne taip ką pasakysi, galėjai ir rimtų bėdų prisidaryti. Viskas tuomet turėjo savo kainą...
– Kaip jūs nusakytumėte, kas buvo bendra tarp šių žmonių?
– Baimė ir nepasitikėjimas. Visi jie siekė valdžios, norėjo iškilti aukščiau kitų ir tai darė dėl merkantilinių interesų. Aišku, pasitaikydavo ir tokių, kurie nuveikdavo šį tą gero ir bendriems šalies interesams – to tikrai negali paneigti.
Tačiau baimė buvo didžiulė. Visi manė, kad yra sekami ir įrašinėjami. Nežinau, kiek tai realiai buvo paplitę, gal daugiau saugumiečių paskleistas gandas, tačiau ta baimė tarp nomenklatūros veikė, negalėjai to nepastebėti, nejausti. Bijojo net ir pirmieji sekretoriai... Todėl šis nomenklatūros gyvenimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo saldus. Išties kartumo jame taip pat netrūko...
Žinoma, buvau įsibaiminęs ir pats. Pamenu, jau Persitvarkymo laikotarpiu pas Eduardą Mieželaitį šventėme jo jubiliejų. Visiems gerokai įšilus, tuometinis pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila staiga užtraukė „Palinko liepa šalia kelio...“ Prie jo prisijungė ir kiti. O aš nedainuoju – bijau. Juk tai partizanų daina... Tuomet Songaila priėjo prie manęs ir sako: „Ko nedainuoji?“. O aš nežinau ką sakyti – negi prisipažinsiu, kad bijau. Sakau: „Nedagėriau...“ „Šitai galime greitai ištaisyti“, – pasakė Songaila ir pripylė man sklidiną čerką.
– Ir tada jau dainavote?
– Atvirai sakant, nebepamenu... (juokiasi)
Vieni jų gerdavo, kiti medžiodavo, treti pirtyse sėdėdavo – visi turėjo savo hobių ir pasilinksminimo būdų. O aš turėjau kamerą.
– Prieš kelerius metus kalbėdamas šia tema sakėte, kad „nomenklatūra lyg aštuonkojis buvo apraizgęs visą tuometinę Lietuvą“. Kaip pats įvardytumėte savo santykį su šia aplinka?
– Aš juos fotografavau, tačiau šios nuotraukos, kitaip nei dauguma mano darbų, nebuvo skirtos viešumai. Vieni jų gerdavo, kiti medžiodavo, treti pirtyse sėdėdavo – visi turėjo savo hobių ir pasilinksminimo būdų. O aš turėjau kamerą. Su ja man buvo lengviau prieiti prie šių žmonių.
Paskui atspausdindavau nuotraukas ir nešdavau jiems dovanų. Buvau naudingas, bet ir pats naudojausi galimybėmis nuveikti kažką gero dėl fotografijos.
Savo reikalus tuose pasisėdėjimuose išspręsti dažniausiai pavykdavo visada. Na, o gerų nuotraukų padaryti, deja, retokai. Nors fotografavau nemažai, bet pasakyti, kad šioje serijoje gausu vertingų darbų, tikrai negalėčiau. Į šias nuotraukas, visų pirma, reikėtų žvelgti kaip į socialinę istorinę dokumentiką.
Beje, jau tais laikais CK darbuotojų namuose kabėjo ir geriausi mano darbai. Dovanodavau, žinoma – kas gi jas tuomet pirkdavo... Fotografija buvo mano valiuta. Na, o pardavinėti savo nuotraukas pradėjau tik nepriklausomybės laikais. Pradžioje beveik už dyką – po 10, 15 dolerių. Juk reikėjo kažkaip gyventi. Dabar tų fotografijų kaina pakilo šimtą kartų...
– Istorikė Mingailė Jurkutė šias jūsų nuotraukas įvardijo kaip „dvaro gyvenimą dvaro fotografo akimis“. Visa tai fotografuoti galėjote tik todėl, kad turėjote artimų ryšių su tais išrinktaisiais, kurie anuomet naudojosi išskirtinėmis sąlygomis ir privilegijomis?
– Iš dalies taip – juk kito fotografo nebuvo. Aš sugebėjau bendraudamas fotografuoti ir tuo pačiu nesijausdavo, kad fotografuoju. Nelįsdavau niekam įžūliai į akis, o geriau tiesiog pakeisdavau objektyvą. Stengiausi elgtis taktiškai – tai šie žmonės labai vertino.
Beje, ir paprastus Lietuvos žmones, ir nomenklatūros veikėjus stengiausi fotografuoti orius. Tiesa, galima čia rasti ir šiek tiek ironijos, bet ji nėra kandi – tai labiau kaip gero anekdoto papasakojimas kompanijoje. Kuo jau kuo, bet paparacu niekados nebuvau.
Turėjau ir dar vieną argumentą fotografuoti šiuos žmones. Kartais pasvajodavau: jei būčiau turėjęs galimybę fotografuoti Smetonos laikų valdininkus, nedvejodamas būčiau tai daręs. Juk toks fotografijų ciklas ar albumas šiandien turėtų aukso vertę. Šis nepasiekiamo turto įvertinimas sovietmečiu mane ir įkvėpė fotografuoti savojo meto elitą.
Ne kartą esu sulaukęs klausimo – ar buvau Algirdui Brazauskui tartum šeimos narys? Joks šeimos narys, geriausiu atveju – aptarnaujantis personalas.
Žinote, ne kartą esu sulaukęs klausimo – ar buvau Algirdui Brazauskui tartum šeimos narys? Joks šeimos narys, geriausiu atveju – aptarnaujantis personalas. O juk kultūringas ir padorus šefas su aptarnaujančiu personalu elgiasi padoriai ir mandagiai. Štai ir visa paslaptis...
Bet, atvirai sakant, su Maskvos statytiniais, kurių žodis čia būdavo paskutinis, man sutarti sekdavosi lengviau. Pavyzdžiui, pas antrąjį sekretorių Valerijų Chazarovą eidavau be specialaus kvietimo, o milicininkas man net pagarbą atiduodavo. Tai buvo labai naudinga, mat kai vietiniai valdininkai tai matydavo, tuomet ir jie su manimi imdavo skaitytis.
– Neretai kalbant apie sovietinę praeitį susiduriame su prieštaringumais, kurie ypač gerai atsiskleidžia konkrečių žmonių pasirinkimuose. Įdomu, kaip jumyse sugyvena tai, kad vienu metu tarnavote nomenklatūros grietinėlei, ir kartu nuosekliai darėte ciklą „Lietuvos žmonės“, kurį pats įvardijate vos ne rezistenciniu aktu?
– Aš tarnavau savo interesams, kurie buvo susiję su fotografija, kultūra ir lietuvišku identitetu. Visas fotografų būrys tyliai ir pernelyg neafišuodami dirbome savo darbą siekdami įrodyti, kad nesame rusai, kad Lietuvoje kalbame lietuviškai ir turime savo išskirtinę kultūrą bei tapatybę. Ir tai nebuvo, kaip jūs sakote, „rezistencijos aktas“. Mums tai buvo norma – darėme tai be jokių išankstinių susitarimų ar penkmečio planų.
Tačiau man norma buvo ir dalyvavimas susitikimuose, įvairiuose pasibuvimuose su svarbiais to meto ponais. Alkoholis buvo valstybinė Sovietų Sąjungos kalba, o prie butelio reikalus galėjai išspręsti žymiai greičiau ir efektyviau.
Bet, žinote, gerti taip pat reikėjo mokėti, nes palaidas liežuvis galėdavo pridaryti bėdų... Tai buvo pavojingas žaidimas. Neatsitiktinai daug ūkinių organizacijų vadovų tapdavo alkoholikais arba lėkdavo iš darbo nesugebėdami prilaikyti liežuvio už dantų.
– Ar iš šių ryšių turėjote asmeninės naudos?
– Norint gauti gardesnį kąsnį, nereikėjo priklausyti nomenklatūrai – užteko pažinoti pardavėją ar parduotuvės vedėją. Vienai nunešdavai savo knygą ir ji iš po prekystalio ištraukdavo kelias dėžutes tirpios indiškos kavos, kitai – butelį vyno – ir štai tau dėžė bananų. Buitiniams reikalams pasigerinti tikrai nebuvo būtinos pažintys Centro komitete.
Na, o asmeninės naudos iš šių santykių su nomenklatūra neturėjau. Tiesa, gal tik kartą. Sykį, gerokai pasėdėjus su antruoju sekretoriumi, jis man ir pasakė, žinoma, rusiškai: „Antanai, prašyk iš manęs ko tik nori – viską gausi...“ Aš tuomet pagalvojau: butą turiu, automobilį irgi turiu. Paprašyčiau vasarnamio Valakampiuose, tačiau šitam sekretoriui išvykus į Maskvą, ateis kitas ir atims...
Buitiniams reikalams pasigerinti tikrai nebuvo būtinos pažintys Centro komitete.
Tuomet pasakiau: „Jau septynerius metus manęs neišleidžia į užsienį – padėkite mums dirbti.“ Po savaitės sulaukiau skambučio iš aukščiau – ruoškite dokumentus, galėsite važiuoti... Nuo tada su kelionėmis nebebuvo problemų nei man, nei jaunesniems fotografams. Aišku, visada lydėdavo saugumo karininkas, bet aš tai žinojau, žinojo ir jis, kad aš žinau, tad problemų dėl to nekildavo...
Taip pat po to į Lietuvą iš JAV buvo leista atvykti išeiviams fotografams Jonui Dovydėnui ir Algimantui Keziui, kurie tokios galimybės laukė ne vienus metus. Ir net skulpotorius Antanas Mončys buvo užrašytas kaip fotografas ir galėjo atvykti į Lietuvą iš Paryžiaus.
– O ar būdavo, kad nomenklatūros ryšiai tapdavo ir savotišku stogu pačiai fotografų Draugijai ar konkretiems fotomenininkams apsaugoti nuo galimų nemalonumų?
– Ne kartą tiek mane patį, tiek ir Draugiją yra užstojęs Lionginas Šepetys. Jį ir šiandien laikau vienu pažangiausių tų laikų kultūros ministrų. Pamenu, vėliau, kai jis tapo Aukščiausiosios tarybos pirmininku, neretai užsukdavau pas jį. Būdavo, jei ką nors imu kalbėti per drąsiai, jis be žodžių parodydavo tokį gestą – iškišdavo liežuvį ir su dviem pirštais, vaizduodamas žirkles, jį „nukirpdavo“. Tuomet suprasdavau, kad jau kalbu ne tai, ką dera šitoje aplinkoje...
Šie ryšiai ne kartą pasitaravo gelbstint kai kuriuos fotografus, pavyzdžiui, Romualdą Požerskį, kuris tuomet fotografavo savo katalikišką ciklą „Atlaidai“. Sykį vienas veikėjas man pasakė: „Tas tavo Požerskis galėtų būti ir atsargesnis, juk per atlaidus ir girtų pasitaiko, maža ką, gali ir aparatūrą sudaužyti...“
Iškart supratau, kad taip man siunčiama žinutė, jog Požerskis pavojuje – daužys ne jo fotoaparatus, bet jį patį su visa technika, o kaltų po to niekas neieškos... Tuomet aš mikliai skambinau vienam, antram, trečiam, o galiausiai atsidūriau pas Kauno pirmąjį sekretorių Vladislovą Mikučiauską, kuriam ir išdėsčiau visą šią situaciją.
Netrukus po to gavau patikinimą, kad fotografuoti Požerskis gali, bet jo darbuose neturi matytis kryžių. Aš, žinoma, daviau žodį, kad pats asmeniškai tai prižiūrėsiu.
Įdomu pastebėti, kad šiose nuotraukose yra daug telefonais kalbančių žmonių arba visokie valdininkai tarp telefonų aparatų savo kabinetuose. Pas vieną jų du, pas kitą – penki. Daugiausia kiek esu matęs – septynis. Tai labai simboliškas to laikmečio ženklas – juk svarbiausi reikalai anuomet kaip tik ir buvo tvarkomi telefonais. Ir kuo daugiau valdininkas turi aparatų, tuo jo rangas aukštesnis, tuo didesnė jo galia, valdžia bei įtaka. Kaip slibinai skaičiuojami galvomis, taip ponai – telefonais. Telefonas valdininkui – tai kaip žvaigždutės generolui (juokiasi).
Kaip slibinai skaičiuojami galvomis, taip ponai – telefonais. Telefonas valdininkui – tai kaip žvaigždutės generolui.
– O kiek telefonų aparatų pats turėjote dirbdamas Fotografijos meno draugijoje?
– Tik vieną.
– Anuomet fotografuodamas nomenklatūros gyvenimą turėjote savų tikslų. Įdomu, o ką šiandien įžvelgiate šiose nuotraukose, darytose prieš keturis, penkis dešimtmečius?
– Valdžia yra didelė pagunda ir tikrai ne kiekvienas geba jai atsispirti. Tačiau pažvelgę į mūsų dabartį galime įsitikinti, kad valdžios, galios ir naudos sau siekimas niekur nepradingo. Nežinau, ar tai galima vadinti šių dienų nomenklatūra, bet dalies mūsų politikų veiksmai ir žodžiai tik parodo, kad nieko naujo po saule, deja, nėra...
