„Sovietmečiu bohema iš esmės skyrėsi nuo dabartinių „leftistų“, naujosios kairės, ir kitų aktyvistų, kaip antai anarchistų, feminisčių ir t. t. Pastarieji dabar, kadangi viskas leidžiama, puola viešai išsakyti savo protestus pačiomis įvairiausiomis formomis, kartais ne itin aukšto meninio lygio. O tuo metu užtekdavo, kad mes galėdavome išsakyti vienas kitam tuos dalykus, neišeidami į viešumą“, – laikotarpius lygina poetas Kęstutis Navakas.
Panašiai sovietmečio rezistenciją prisimena ir poetas Gintaras Patackas. Pasak menininko, bohemininkai buvo gniuždomi ir represuojami.
Bohemos šaknys – gilios. Dar XV amžiuje Prancūzijos gyventojai taip ėmė vadinti iš Bohemijos atklystančius čigonus, kurie buvo laikomi visuomenės nevykėliais, atsilikėliais. Labai greitai šis terminas išpopuliarėjo tarp tų, kurie siekė maištauti prieš nusistovėjusias normas ir įbruktas taisykles. Jie norėjo laisvai gyventi ir kurti.
Sovietinė valdžia bohemininkų labai nemėgo, laikė juos veltėdžiais ir piktžaizde ant sveiko komunistinio kūno, todėl juos ir persekiojo.
„Žmonės supranta vienas kitą iš pusės žodžio. Labiau atpalaiduotos moralinės normos. Žmonės sukuria tokius santykius, kuriuos jie jaučiasi laisvi sukurti, kurie jiems yra efektyviausi – jų bendravimui ir saviraiškai“, – apie bohemininkus kalba rašytojas, poetas Markas Zingeris.
Bohemos žmonės oponavo valdžiai. Poetas K.Navakas prisimena, kad menininkai buvo linkę pašiepti valdžios pareigūnus.
„Dažniausiai individualiai ir pabrėždami savo vidinę laisvę. Turbūt tuo metu kitaip ir nebuvo įmanoma, kitaip tu sudegintum save kaip žmogų, galintį reikštis visuomenėje“, – tikina K.Navakas.
„Tai buvo saugus kalėjimas. Kalėjimo sąlygomis gali įsivaizduoti ir fantazuoti, ką nori. Bet jeigu tau neleidžia to potencialo laiku vystyti, didžiajame pasauliniame žaidime tu vis tiek pralaimėsi konkurencinėje kovoje“, – sako rašytojas M.Zingeris.
Sovietiniais metais Kauno bohema negalėjo ramiai stebėti, kaip visuomenė yra užčiaupiama.
„Pirmiausiai buvo maištas prieš kultūros kontrolę iš viršaus. Prieš dirbtinį visuomenės laikymą iki žilo plauko trumpomis kelnytėmis. Buvo visiškai akivaizdu, kad intelektas cenzūros ir valdžios nacionalizuotas ir įkištas į stalčių. Ir kad pats pavojingiausias dalykas esančiai sistemai yra išlavintas intelektas“, – įsitikinęs M.Zingeris.
„Iš to, kaip žmogus mąsto ir kalba, galima spręsti, kurioje jis pusėje. Griežtai ir garsiai nešūkaudavome prieš tarybų valdžią, tik labai retais atvejais. Galime prisiminti amžiną atilsį dailininką, tapytoją Alfredą Šatą, kuris viešai sakydavo – nemėgstu komunistų, nemėgstu bolševikų. Keista, bet niekas jam nieko nedarydavo“, – prisimena skulptorius Robertas Antinis.
Visas pasakojimas apie bohemininkų priešinimąsi sovietinės valdžios spaudimui – laidos „Istorijos detektyvai“ reportaže:
