Dabar archyve publikuojama dauguma ankstyvųjų Sruogos laiškų, rašytų jaunystės bičiulei Valerijai Čiurlionytei, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dukrai Danutei, tuomet dar tik šešerių metų mergaitei, bet yra ir vėlesnių laiškų, rašytų Vytautui Steponaičiui, Juozui Urbšiui, Unei Babickaitei, Vincui Krėvei, Liudui Girai, Valiui Drazdauskui ir kitiems. Archyvas kuriamas, todėl jame nuolat publikuojama naujai parengtų Sruogos laiškų.
Apie Sruogos elektroninių laiškų archyvo projektą kalbamės su jo įgyvendintoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininke, tekstologe Neringa Markevičiene.
– Kokia yra Balio Sruogos laiškų istorija? Kaip ir kokia dalis laiškų mus pasiekė?
– 1911 m. šešiolikmetis Balys Sruoga, dar besimokydamas Panevėžio realinėje gimnazijoje, pradėjo rašyti laiškus spaudai – Lietuvos ūkininko, Lietuvos žinių redakcijoms. Laiškuose siūlydavo išspausdinti ką tik parašytus savo kūrinius, vertimus, atsiliepimus apie įvykius Vabalninke. Siunčiamą medžiagą vadino „korespondencijėlėmis ir eiliukėmis“, pasirašinėjo Ilguno slapyvardžiu. Sruoga taip pat rašė laiškus studijuodamas Peterburge ir Maskvoje (1914–1918), Miunchene (1921–1924), po studijų grįžęs į Lietuvą (1924–1942), Štuthofe (1943–1945) ir vėl Lietuvoje (iki mirties 1947 m. spalio 16 d.). Sruoga visą gyvenimą labai intensyviai rašė ne tik grožinius, publicistinius tekstus, bet ir laiškus. Dabar žinomi išlikę 885 Sruogos rašyti laiškai. Spėjama, kad jo laiškų, kurie dingo ar nepasiekė rankraštynų, archyvų, muziejų, buvo kur kas daugiau. Net jei ir būtų Sruogos laiškų privačiose rankose, darant didelę paklaidą, galima spėti, kad laiškyno ribos galėtų išsiplėsti iki 1000 vienetų.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirbo Sruogos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas Algis Samulionis, turėjęs ypatingą galimybę tiesiogiai bendrauti su rašytojo žmona Vanda Sruogiene, kitais Sruogos amžininkais ar jų artimaisiais. Tad neatsitiktinai Samulionio, Sruogienės dėka būtent Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne per trisdešimt Samulionio darbo metų suformuotas didžiausias Sruogos fondas, kuris, be rašytojo grožinės kūrybos autografų, įvairios kitos dokumentinės medžiagos, ypač turtingas laiškais. Rašytojo laiškų galima rasti ir Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, Kaune įsikūrusiuose Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje. Rašytojo laiškų yra ir Čikagoje, Lituanistikos tyrimo ir studijų centre.
1992 m. Samulionis suplanavo 17 tomų Sruogos Raštų seriją. Paskutinieji du tomai skirti Sruogos laiškams (t. 16: 1911–1924 ir t. 17: 1924–1947). Samulionis, pradėjęs rinkti Sruogos laiškus iš pačių gavėjų ir įvairių atminties ir kultūrinio paveldo institucijų, perrašinėjo juos ranka, vėliau – spausdinimo mašinėle. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriuje Samulionio pradėti darbai tęsiami. Sruogos laiškai rengiami spaudai tradiciškai, kartu atliekami laiškų skaitmeninimo darbai, kuriamas elektroninis rašytojo laiškų archyvas.
– Jūsų rengiamas elektroninis Sruogos laiškų archyvas yra vienas moderniausių šiandieninėje Lietuvoje tekstologijos projektų. Ką jis suteikia skaitytojui arba mokslininkui? Kuo jis ypatingas?
– Archyvas siūlo keletą laiškų skaitymo galimybių. Pirmiausia, tik pasirinkus norimą skaityti laišką, atsiveria tradiciškai parengtas, mūsų akiai įprastas laiško tekstas bendrine kalba, skirtas citavimui ir vertimui ar populiariajam naudojimui. Išlikę Sruogos laiškų nuorašai Samulionio ranka ir liudija, kad būtent toks laiškų tekstas buvo planuojamas rengti Sruogos Raštams. Tyrimai rodo, kad kaip tik tokiam laiškų tekstui dažniausiai teikiamas prioritetas, jei skaitytojus domina vien laiško turinys, laišku perteikiama informacija. Skaitytojai, pasirinkę tokį tekstą, bendraus su Sruoga estetu, kuris į žmones išeidavo ne tik paprastai, bet ir pasirišęs varlytę.
Tyrėjai pirmiausia domisi autografais ir neredaguotais tekstais. Pasirinkę teksto ir atvaizdo skiltį, jie gali pamatyti rankraščio atvaizdą, o šalia pateiktą autografo perrašą. Tyrėjai, kuriuos domina ne tik lyginamasis rankraščio atvaizdo ir perrašo variantas, matydami autografą, gali ir patys savarankiškai atlikti jo transkripciją. Jei kiltų neaiškumų, galėtų atsižvelgti į jau pateiktą transkripciją arba ją pakoreguoti. Diplomatinis perrašas atspindi autentišką Sruogos kalbą, kurią dėl rytų aukštaičių uteniškių ir panevėžiškių tarminių ypatybių, kitų tarmių poveikio, senesnių gramatinių formų, rusų kalbos įtakos jau nėra lengva ir paprasta skaityti. Pasirinkusieji šį variantą gali suglumti, nes susidurs su tekstu, kurį rašant teikta mažai reikšmės nugludintai raiškai – rašybos ir skyrybos nuoseklumui, kurio dažnai ir visai nepaisyta, bet pirmiausia stengtasi formuluoti mintį. Autentiškas tekstas turi ypatingų prigimtinės kultūros galių, todėl savaip traukia ir verčia pačiam įveikti kalbos mįsles, o svarbiausia – pasigrožėti natūralios, liaudiškos kalbos fenomenu.
Pasirinkus laiško genetinio (atspindi rašymo procesą, parodant išbraukimus, taisymus, pridėjimus) ir diplomatinio (perteikia rašymo rezultatą, kai tekste nebelieka rašymo procesą liudijančių variantų) tekstų sąsajos nuorodą, vizualiai išryškinamos Sruogos taisytos ir keistos vietos. Pasirinkus diplomatinį laiško tekstą ir tekstą bendrine kalba, parodomos redakcinės korekcijos (minimaliai pataisyta rašyba ir skyryba pagal dabartinės kalbos normas). Autoriniai pakeitimai ypač svarbūs, kai kalbame apie poetinių tekstų ir prozos fragmentų, kurie siųsti kaip laiškai ar įterpti į laiškus, raiškos ir formos paieškas, rašymo pobūdį. Redakcinės korekcijos praverstų kilus neaiškumų interpretuojant, pagelbėtų tikslesniam vertimui, tolesniems normintos ir nenorminės kalbos santykio tyrimams. Redaguojant dažnai teigiama, kad sušiuolaikinant tekstą, tvarkyta tik kurio nors autorinio teksto rašyba ar skyryba. Išryškinus šias nedideles pataisas, matyti, kad net ir jos nemažai pakeičia autentišką tekstą.
Archyve taip pat pateikiami išsamūs laiškų bibliografiniai duomenys, kokybiškos skaitmeninės faksimilės, kvalifikuotai atlikti autografų perrašai, programavimo įforminta medžiaga, laiškų tekstų sąsajos, dalykiniai komentarai.
– Kokio pobūdžio Sruogos laiškai, kokie pagrindiniai jų adresatai, rašymo tikslai?
– Dauguma Sruogos laiškų yra individualūs, rašyti asmeniniais reikalais artimiems draugams, kolegoms.
Sruogos laiškyne išsiskiria kelios didesnės apimties laiškų kolekcijos: 205 laiškai, rašyti jaunystės bičiulei Valerijai Čiurlionytei, 250 laiškų, adresuotų Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, 102 laiškai, išsiųsti broliui Juozapui Sruogai ir brolienei Bronei Sruogienei, 61 laiškas, Štuthofe rašytas šeimai – žmonai ir dukrai Daliai Sruogaitei, 37 laiškai, skirti Sruogų šeimos draugams Kaune – gydytojui Juozui Nemeikšai ir jo seseriai pedagogei Marijai Nemeikšaitei, 22 laiškai, siųsti dienraščio Lietuva redakcijos bendradarbiui, studijų Miunchene draugui, vėliau universiteto kolegai Albinui Rimkai, 188 laiškai, rašyti kitiems asmenims. Išliko apie 20 laiškų, siųstų įvairioms institucijoms – redakcijoms, leidykloms, komisijoms, valdyboms, bendrovėms, pasiuntinybėms, klubams, fondams, komisariatams.
Oficialūs reikalų raštai šliejami prie asmeninių Sruogos laiškų, nes ir jie atskleidžia po dalelę Sruogos – humanisto, kovojusio už žmogaus ir kūrėjo teises, geresnio gyvenimo sąlygas. Pavyzdžiui, Sruoga, ką tik grįžęs į Lietuvą iš Torūnės perfiltravimo stovyklos (po 1945 m. gegužės 13 d.), parašė pareiškimą LKP(b) Centro komiteto sekretoriui Antanui Sniečkui, pranešdamas, kad ten pasiliko „labai sunkios būklės“ prof. Vladas Jurgutis, kuriam reikalinga skubi pagalba ir kuris nedelsiant turi būti grąžintas į Lietuvą. Praėjus kelioms dienoms, Sruoga iškart parašė raštą ir Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui, prašydamas padėti surasti ir pargabenti į Lietuvą žmoną ir dukrą. Šis raštas liudija Sruogos pastangas pradėti šeimos, pasitraukusios į Vakarus, paieškas. Rodo ir Sruogos pasitikėjimą aukščiausiomis valdžios instancijomis. Rašytojas dar gerai nesuprato, kad grįžo į tarybų Lietuvą ir kad šis prašymas niekada nebus patenkintas.
Kita vertus, oficialaus pobūdžio laiškai – reikalų raštai – parodo, koks Sruoga buvo praktiškas. Rašytojas, gyvenimo aplinkybių (žmonos ligos, dukters gimimo, gyvenamos vietos paieškų) priverstas, pasitelkęs loginius argumentus, sugebėjo iš įvairių žurnalų, laikraščių redakcijų, leidyklų išsireikalauti jam priklausančius honorarus, kurie dažnai nebuvo laiku išmokami arba visai nemokami. Keldamas sąlygas, protestuodamas mokėjo derėtis vadovaudamasis įstatymu, ginti savo, originalių tekstų kūrėjo, teises. Šiuo atžvilgiu ypač minėtini Sruogos laiškai Kultūros bendrovės fondui ir Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijai.
Netikėta, kad Sruoga, nemėgęs niekam rodyti grožinės kūrybos juodraščių, juos naikindavęs, vis dėlto laiškų pavidalu juos, įvairiais rašikliais ir nemažai taisytus, noriai siuntinėdavo.
– Koks Sruogos, kaip kūrėjo, paveikslas veriasi šiuose laiškuose, ar jie leidžia aiškiau įvardyti jo kūrybinę programą arba kūrybos sampratą?
– Į laiškus galima žiūrėti ir kaip į kūrybines dirbtuves, savotišką laboratoriją, kurios durys buvo atveriamos tik artimiausiems bičiuliams. Netikėta, kad Sruoga, nemėgęs niekam rodyti grožinės kūrybos juodraščių, juos naikindavęs, vis dėlto laiškų pavidalu juos, įvairiais rašikliais ir nemažai taisytus, noriai siuntinėdavo. Nepublikuotų kūrinių nerasta, bet gausūs publikuotų tekstų variantai liudija vieną svarbų dalyką: Sruoga, nors iš pirmo žvilgsnio gana impulsyvus, mėgstantis čia pat eskizuoti, improvizuoti, taip pat buvo be galo kruopštus „juvelyras“, smulkiausių detalių gludintojas, pirminį tekstą maksimaliai tobulindavęs, trumpindavęs, glaudindavęs. Šis skrupulingas reiklumas vėliau geriausiai atsispindi rašant Dievų mišką. Kitaip sakant, poetinė rašymo maniera visą gyvenimą išliko tokia pati. Tiek ankstyvuosius, tiek ir brandžiuosius kūrinius Sruoga rašė impulsyviai, energingai, dirbo nuosekliai, perrašinėjo kūrybiškai.
Ankstyvąją ir vėlyvąją kūrybą, man regis, gražiai susieja ir nepakitęs kūrybinis metodas. Sruogai svarbu išsakyti tai, ką buvo patyręs, išgyvenęs, iškentėjęs, nereiškiant vidinių išgyvenimų tiesiogiai, o paliekant erdvės skaitytojui mąstyti ir fantazuoti. Sruogos žodžiais, rašytojas pateikia išplėstą logišką veiksnį, o skaitytojas jį papildo savaip įsivaizduojamu tariniu. Neatsitiktinai jaunystės eilėraščiuose ir prozos fragmentuose subjekto jausena užkoduota universalaus pobūdžio, atpažįstamais romantinės, simbolistinės ir barokinės pasaulėjautos įvaizdžiais, kuriuos kiekvienas skaitytojas savaip išlukštena. O brandžiausiame kūrinyje Dievų miškas, Sruogos teigimu, „duoti faktai, jų išdėstymas, parinkimas, sugrupavimas savaime turi sukelti skaitytojo dvasioje tam tikrą reikalingą nuotaiką“. Rašytojo įsitikinimu, kūryba, nepaisant istorinių pervartų, turi būti laisva, kūrybinė sąžinė švari, o rašytojas pagarbus ir pasitikintis skaitytoju.
– Ką šiuose laiškuose gali rasti istorikas? Ką jie sako apie to meto tikrovę?
– Sruogos laiškuose atsispindi visa jo gyvento laiko tikrovė. Todėl neabejotina, kad istorikai, kuriuos domina Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų įvykiai, rašydami apie tremtis ir pokarį, rastų autentiškos medžiagos, ja galėtų papildyti savo atliekamus tyrimus. Kita vertus, labai reikalinga ir pačių istorikų pagalba, aiškinantis sąmoningus nutylėjimus, abstraktesnes užuominas.
Galima pastebėti, kad Sruogos laiškuose nereikėtų ieškoti vien faktologinės medžiagos. Sruoga dažniausiai vengia aprašinėti konkretybes, istorines realijas – jo laiškuose tiesmukai kalbama mažai. Laiškuose svarbiausia užfiksuoti būseną, išgyvenimus, savijautą konkrečiu istoriniu laiku. Pavyzdžiui, laiškuose Čiurlionytei, daug rašyta apie išgyvenimus, sukeltus Pirmojo pasaulinio karo, bet apie karo įvykį konkrečiai kalbėta mažai. Tik iš užuominų, atskirų detalių, niuansų galima pajusti, kaip karas artinasi prie paprastų žmonių, keičia ir riboja jų, ypač studentų, gyvenimą (iki patikrinimo draudžiama išvažiuoti, keisti gyvenamąją vietą), pasirinkimus (nuo karo tarnybos neatleidžiama), kokius sprendimus jie priima, kokių išeičių ieško, kaip reaguoja į besikeičiančias aplinkybes. Sruogos laiškai – būsenų, vidinių refleksijų istorijos veidrodis.
– Koks yra Sruogos privačiuose laiškuose besiveriantis santykis su politine tikrove, lietuviškumu ir Lietuvos visuomene? Kaip suvokiama (jei aptariama) kūrėjo vieta visuomenėje?
– Sruogos grožinėje kūryboje itin svarbi Lietuvos tema. Laiškuose ji tiesiogiai atskleista galbūt mažiau. Studijuodamas užsienyje, rašytojas ilgėjosi tėvynės. Peterburge Lietuva jo vizijose iškildavo kaip mėlynų linų laukas, Miunchene – kaip tolimas ir pasakiškas ramybės kraštas. Sruoga niekada negalvojo iš Lietuvos pasitraukti. Laiškai, rašyti šeimai Štuthofo laikotarpiu, liudija ir sąmoningą Sruogos poziciją – garbingą pasirinkimą būti įkaitu už Lietuvos laisvę. Tėvynę ištikus nelaimei, rašytojas neturi slėptis, bet nepaisydamas gresiančių pavojų ir nepakeisdamas vertybinių nuostatų, dirbti gimtojo krašto labui.
Laiškuose Čiurlionytei daug kalbama apie pasirinkimą būti visuomenininku ar kūrėju. Sruogos įsitikinimu, pasirinkimo svarbiausias motyvas – „ištikimybė sau“. Prieš priimdamas sprendimą, turi aiškiai suvokti, koks tavo tikrasis pašaukimas. Sruoga pamini, jo įsitikinimu, gerus visuomenininkus (ryškiausias pavyzdys – Stasys Šilingas, taip pat Tomas Naruševičius, Mykolas Sleževičius, Petras Leonas, Aleksandras Dambrauskas) ir puikius kūrėjus (idealas – Jurgis Baltrušaitis). „Tad kiekvienas privalo žiūrėt, kur jis gali būt milži[n]as ir kur kaip taškas susilies su glūduma.“
– Apie ką Sruoga nekalba? Ar yra dalykų, kuriuos jis akivaizdžiai nutyli?
– Sąmoningų nutylėjimų dėl ypatingos istorinės situacijos atsiranda tik Štuthofo laikotarpio ir pokariniuose laiškuose.
Apie konkrečias Štuthofo aplinkos realijas kalbėjo vadinamąja Ezopo kalba, pasitelkdamas Sruogienei suprantamas detales, asociacijas, užuominas, slapyvardžius, įvairias nuorodas, metaforinius vaizdinius, kuriais norėta išvengti vokiečių cenzūros dėmesio ar net ją apgauti. Cenzorių patenkino laiškuose kuriama komfortabilaus, nuo karo (kautynių ir bombardavimo) izoliuoto, saugaus, ramaus ir sotaus gyvenimo lageryje iliuzija. Įdomu, kad pro trafaretines, reikiamas frazes vis tiek prasišviečia ironiškai apibūdinama lagerio realybė. Pokariniuose laiškuose dažnai pasikartoja rašytoją nuolat sekusių „angelų sargų“ leitmotyvas.
Vis dėlto net pokariniuose laiškuose, rašytuose Petrui Cvirkai, Justui Paleckiui, Mečislovui Gedvilui Sruoga kur kas daugiau pasako nei paslepia. Prašydamas ideologų tarpininkauti iš kalėjimo ir nuo tremties išlaisvinant Aldoną Daugėlaitę, išlieka skausmingai atviras. 1946 m. liepos mėn. Cvirkai adresuoto laiško pabaigoje Sruoga, ieškodamas bičiuliško supratimo, rašo apie tarybiniam piliečiui nebūdingus išgyvenimus ir poelgius – vienatvę, atsiskyrėlio jausmą, „juodą melancholiją“, isteriją, „pijokystės priepuolius“. Dvasinį atgijimą sieja su 1945 m. rudeniu ir žiema, kai į jo gyvenimą atėjo Daugėlaitė, suteikusi „viduję šilumą“, „dvasios malonę“, kūrybinių jėgų. Didžiųjų ideologų „tarp eilučių“ nuolankiai prašoma, išgelbėjus Daugėlaitę, dovanoti ir jam dar vieną galimybę: „Man būtų baisus smūgis, jei nutrūktų ir šis ryšys su gyvenimu“.
