Stanislovas Žvirgždas. Dešimtmetis be Skirmanto

Lietuvos fotografijos, televizijos ir kino kritinės minties raidai, mūsų krašto fotografijos istorijos tyrinėjimams, be jokios abejonės, didžiausią postūmį bus davęs kaip tik Skirmantas. Jo indėlis į Lietuvos kultūrą yra neišmatuojamas, nes jis, kaip kritikas, aktyviai dirbo net trijose srityse – kine, fotografijoje ir televizijoje. Būtent čia Skirmantas padarė tokį didelį įdirbi, kurį dabar nežinia kas galėtų pakeisti. Maža to, jo begalinis darbštumas, reiklumas ir principingumas tapo įkvepiančiu pavyzdžiu ir kitiems.

Skirmantas dirbo nuolatos, visada būdavo su bloknotėliu savo mintims ar pastaboms fiksuoti. Jam buvo viskas įdomu, todėl daug kur dalyvaudavo ir aktyviai veikė tiek savo straipsniais, tiek geru žodžiu ar pagrįstomis pastabomis. Geram kritikui reikalingas ne tik talentas ir domėjimasis, bet ir gebėjimas analizuoti, lyginti faktus. Tai Skirmantas sugebėjo daryti labai išmintingai ir solidžiai.

Jis niekada nekirsdavo iš peties, fotografijų ar kino autoriams išsakydavo konstruktyvias pastabas ir visada palikdavo galimybę keisti, taisyti darbą.

Kaip kritikas jis buvo labai tolerantiškas ir geranoriškas, net beviltiškiausiu atveju, kai jau rodės, kad aptariamą nuotrauką reikia mesti į šiukšlyną, Skirmantas rasdavo racionalų grūdą, kuris „išgelbėdavo“ darbą. Jis niekada nekirsdavo iš peties, fotografijų ar kino autoriams išsakydavo konstruktyvias pastabas ir visada palikdavo galimybę keisti, taisyti darbą. Tai, be jokių abejonių, gero ir supratingo žmogaus bruožas.

Skirmantas Valiulis. Nida, 1997 / Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Su Skirmantu susipažinau apie 1970 metus. Beje, 1971 m. jis parašė vieną pirmųjų savo straipsnių, skirtų kino ir fotografijos menui, kuris tuo metu nebuvo net publikuotas ir tik 2009 m. buvo išspausdintas leidinyje „Margi fotografijos dešimtmečiai“.

Skirmantas ir mane net kelis kartus pastūmėjo kūrybos link – vieną kartą fotografuoti peizažus, kitą – rašyti.

Skirmantas ir mane net kelis kartus pastūmėjo kūrybos link – vieną kartą fotografuoti peizažus, kitą – rašyti. Taip mes nuo 1992 m. pradėjome aktyviai rašyti drauge. Paskutinis mudviejų straipsnis apie M. K. Čiurlionį kaip fotografą buvo publikuotas savaitraštyje „Nemunas“. O planų turėjome dar ne vieną... Deja tos publikacijos Skirmantas jau neišvydo.

Ne kartą mums teko drauge skaityti paskaitas. Tad ir šioje srityje jis turėjo nepaprastą talentą sudominti klausytojus dėstoma medžiaga, pateikti įvairias paraleles iš istorijos bei nūdienos, pajuokauti, akcentuoti ypatingai svarbius dalykus, pakelti balsą, kai matydavo, kad auditorija ima snausti.

Atvirumas buvo vienas svarbiausių jo būdo bruožų: jis visada sugebėdavo susieti tai, kas vyksta dabar, su kino, televizijos ir fotografijos istorija.

Tokio talento žmonės yra didelė dovana. Atvirumas buvo vienas svarbiausių jo būdo bruožų: jis visada sugebėdavo susieti tai, kas vyksta dabar, su kino, televizijos ir fotografijos istorija. Nepamiršdavo priminti, kas vyksta užsienyje ar mūsų emigracijoje.

Su Skirmantu ilgokai gyvenome Naujoje Vilnioje – buvome kaimynai ir bendraautoriai. Todėl dažnokai svečiuodavomės vienas pas kitą. Ne kartą vaikštinėjome Vilnios pakrantėmis, ieškojome Stanislovo Filiberto Flerio gimtinės Pupojų ar kopėme į Šv. Kazimiero bažnyčios bokštą.

Kartą, pamenu, dairėmės nuo bažnyčios bokšto: kokios nuostabios erdvės atsiveria iš paukščio skrydžio. Kalnai ant kalnų, apačioje vingius lenkia sraunioji Vilnia – ko ne Lietuvos Šveicarija. Beje, prieškario Vilniaus miesto planuose ši miesto pusė taip ir vadinama – Šveicarija. Žvalgėmės tarsi akimis į peizažo tylą įsibridę... Iš bokšto nusileidome dvasiškai atsinaujinę ir tik tada Skirmantas prisipažino, jog labai bijo aukščio. Pasirodo siaurais laiptais kopiant į bokštą turėjęs įveikti baimę, tačiau išvysti vaizdai, patirtas nepakartojamas įspūdis visam laikui jį išgydė. Vėlesnėse iškylose jis jau drąsiai dairydavosi į Vilnios slėnio grožybes nuo pat Pūčkorių atodangos krašto.

Mes niekada nesiginčijome, bet visada ieškodavome pozicijų suderinimo. Regis, todėl mūsų bendraautorystė truko ilgus metus...

Manęs dažnai klausia, kaip aš drauge su Skirmantu rašiau straipsnius, leidau knygas, skaičiau paskaitas, dalyvavau konferencijose su bendrais pranešimais. Nieko nuostabaus tame nebuvo. Viskas prasidėdavo nuo to, kad viena kuris susidomėdavome kokia nors fotografijos istorijos tema. Susitikus apsikeisdavome idėjomis ir prasidėdavo medžiagos paieškos. Sukaupus reikiamą medžiagą, kartu gyvai aptardavome būsimo straipsnio ar pranešimo pagrindines gaires ir kibdavome rašyti. Aš rašydavau dalykinius, faktologinius tekstus, o Skirmantas juos papildydavo menotyrinėmis įžvalgomis ar palyginimais su kinu ir televizija. Kai straipsnis būdavo parašytas, dar kartą susitikdavome ir viską sustyguodavome. Po to belikdavo straipsnį atiduoti publikavimui. Mes niekada nesiginčijome, bet visada ieškodavome pozicijų suderinimo. Regis, todėl mūsų bendraautorystė truko ilgus metus, iki pat Skirmanto išėjimo Anapilin. Pirmieji metai netekus bičiulio man buvo ypač sunkūs. Dabar pripratau, bet stengiuosi atidirbti už du. Kaip ilgai man tai seksis – parodys ateitis.

Skirmantas Valiulis. Nida, 1997 / Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Nepamenu kuriame Nidos seminare skaičiau paskaitą „Fotografija nelaisvėje“. Skirmantas kaip visada sėdėjo pirmoje eilėje, kamputyje ir viską užsirašinėjo: taisė, braukė, paryškindavo, nors paskaitos tekstą ir iliustracijas buvome drauge parengę. Gal paskaitos viduryje pasakiau: „O dabar pacituosiu Skirmantą Valiulį.“ Pradedu cituoti. Jis staiga sako: „Palaukite, Stanislovai, aš nespėjau užsirašyti pradžios.“ Kiek sutrikęs aiškinu: „Matote, Skirmantai, tai jūsų citata, kurią paėmiau iš mūsų bendro teksto.“ Nė kiek nesutrikęs Valiulis tęsia: „Nesvarbu, citata labai gera, tad norėčiau užsirašyti.“ Perskaičiau dar kartą, o jis viską skrupulingai, salei juokiantis, užsirašė.

Žymiausias mūsų dienų fotografijos, kino ir televizijos kritikas S.Valiulis, švęsdamas septyniasdešimtmetį, kalbėjo: „Apmąstyti yra ką. Juk mano gyvenime jau ruduo – kraitelė visko gausiai prikrauta. Ir to, ką dariau iš meilės, ir to, ką dariau iš pareigos, bet su malonumu. Tik turtų sukrauti taip ir nesugebėjau“.

Suprantama, nesiafišuojantis, tyliai dirbantis kritikas turėjo galvoje ne materialias gėrybes. Jis gerai suprato, kad ne tuose turtuose, kurie pinigais matuojami, laimė, bet tuose, kurie amžiams išliks mūsų tautos atmintyje.