Fotomenininkui Stanislovui Žvirgždui gauti apdovanojimą Lietuvoje – ne naujiena. Paklaustas, koks jausmas rankose laikyti garbingiausią Vilniaus miesto įvertinimą – Šv. Kristoforo statulėlę, žinomas fotografas teigė, kad jau yra gavęs 16 apdovanojimų vien Lietuvoje, tačiau šis ypatingas. Nes yra miesto, kuris jam svarbiausias ir brangiausias.
Skola už Kristoforą
„Kažkada, turbūt jau prieš 10 metų, gavau aukso medalį už nuopelnus Vilniaus kultūrai, tai dabar gavau Kristoforą“, – juokėsi žinomas fotomenininkas.
Atsiimdamas Šv. Kristoforo statulėlę jis padėkojo, sakydamas, kad už ją lieka skolingas Vilniaus nuotraukų. Sostinę S.Žvirgždas fotografuoja jau labai seniai: „Mėgstamiausia mano fotografavimo tema yra būtent Vilnius. Tačiau ne visada pavyksta jį įamžinti – tai blogos oro sąlygos, tai kiti darbai ar kokia kita tema fotografuoju.“
Tiesa, tos temos neretai irgi būna susijusios su Vilniumi. „Šiemet padariau didelį fotografijų ciklą (apie 20) vietų, kuriose lankėsi, buvo ir gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Padariau tokią parodą. Tam prireikė pusantrų metų pasiruošimo ir pusės metų fotografavimo“, – apie naujausią su Vilniumi susijusį darbą pasakojo S.Žvirgždas.
Įgudusi fotografo akis mato pokyčius mieste. Ir jie, S.Žvirgždo teigimu, įvairūs – nebūtinai vien teigiami. „Kai kurios vietos keičiasi ne į gerąją pusę. Man labiausiai nepatinka Savanorių prospekto pradžioje stovintis tas gargaras. Dabar jau Šv. Jonų varpinė pasidarė mažesnė ir jis ją užstoja, fotografuoti nebeįmanoma. Aš kažkada esu kalbėjęs su to pastato architektu ir klausęs: „Ar, tamsta, iš aukštų Vilniaus taškų pasižiūrėjot, kaip atrodo jūsų statinys?“ o šis atsakė: „Ten gi už miesto“. Čia caro laikais buvo užmiestis, dabar vos ne miesto vidurys“, – apie jam nepatinkančią miesto vietą kalbėjo fotomenininkas.
Ypač šis, S.Žvirgždo žodžiais tariant, pilkas pastatas kliūva žvalgantis į miestą nuo Trijų kryžių kalno.
„Bet visada galima rasti išeitį – fotografuoti iš kito taško. Bet iki tol nuo Trijų kryžių ar Gedimino kapo kalno vaizdas buvo labai gražus. Galima fotografuoti ir iš kitos pusės. Arba kai būna rūkas ir to pastato nesimato“, – išeitis, kaip nufotografuoti Vilniaus Senamiestį iš aukštai be jį darkančių elementų, nurodė garsusis fotografas.
Miestas tarp septynių kalvų
Man labiausiai nepatinka Savanorių prospekto pradžioje stovintis tas gargaras. Dabar jau Šv. Jonų varpinė pasidarė mažesnė ir jis ją užstoja, fotografuoti nebeįmanoma, – sakė S.Žvirgždas.
Ponas Stanislovas su fotoaparatu mėgsta pasivaikščioti ir po Vilniaus apylinkes, aplankyti Naująją Vilnią, Pūčkorius, Verkius. Jo kolekcija, kaip pats sako, nemenka: jis su Vilniaus vaizdais yra dalyvavęs daugiau nei 800 tarptautinių parodų, kurios vyko daugiau nei 70-yje valstybių. Tad vieną ar kitą Vilniaus vietą bent nuotraukoje pamatė daugybė žmonių.
Paklaustas, ar turi Vilniaus vietą, kurią labiausiai mėgsta fotografuoti, S.Žvirgždas atsakė, kad ne: „Vilnius yra be galo unikalus miestas. Jeigu kai kurios Europos sostinės giriasi, kad jos stovi ant septynių kalvų, tai mūsų Vilnius ne – jis tarp septynių kalvų stovi. O dabar perkopė ir per tas kalvas, į laukus išėjo, į Lietuvą.“
„Aš daugiausiai fotografuoju nuo aukštų taškų, iš ten geriau matosi. Ir renkuosi man tinkantį orą – labai patinka rūkas. Žiemą taip pat fotografuoju, dažniausiai sunkiomis sąlygomis. Savo studentams, kuriems dėstau meninę fotografiją, visada kartoju, kad nėra blogo oro, yra blogi fotografai. Bet kuriuo oru galima padaryti gerą nuotrauką, gal tam bus tokia nuotaika. Bet nuotaiką taip pat reikia perprasti – jeigu pagavai, puiku, jeigu nepagavai – tai jau būna darbas. O nuo nuotaikos priklauso ir nuotraukos spalvingumas – vyrauja arba šviesūs, arba tamsūs tonai“, – apie fotografavimo ypatumus pasakojo S.Žvirgždas.
Kai kurios Europos sostinės giriasi, kad stovi ant 7 kalvų, tai mūsų Vilnius ne – jis tarp 7 kalvų stovi. O dabar perkopė ir per tas kalvas, į laukus išėjo, į Lietuvą, – sakė S.Žvirgždas.
Fotografuoja jis ne kasdien, turi ir kitų darbų: yra fotografijos istorikas, vertėjas, išvertęs apie 15 knygų apie Vilnių, pavyzdžiui, Jono Bulhako knygas iš lenkų kalbos. O ir fotografuoti ne visada sekasi ar, kaip jis sako, „būna – nėra nuotaikos“.
Vilnius – gražiausias
„Kai aš nenoriu fotografuoti, turiu kitą užsiėmimą – arba verčiu, arba rašau fotografijos istorijos straipsnius“, – sakė fotomenininkas, pridurdamas, kad šiuo metu rengia straipsnių knygą, kurioje bus apie 30 daugiausiai dar neskelbtų straipsnių. Ji vadinsis „Fotografijos istorijos atodangos“ ir bus iš dviejų dalių – „Atodangos“ ir „Fotografai“. Šiame leidinyje S.Žvirgždas žada atverti ir mažiau žinomą M.K.Čiurlionio gyvenimo puslapį – pasirodo, garsus dailininkas bei kompozitorius dar buvo ir visai neblogas fotografas.
Paklaustas, kodėl visi jo darbai sukasi apie Vilnių, S.Žvirgždas atviras: „Kad aš jį geriausiai pažįstu. Su Algimantu Aleksandravičiumi važinėjame ir po regionus, todėl turiu galimybę plačiau pasidairyti. Bet Vilnius yra gražiausias. Kitaip čia negyvenčiau.“
