Stasys Baltakis: apie susitikimą su Jimu Jarmuschu, Atlantidos atkūrimą ir filmą, kurio nepabaigia

Pirmas prisiminimas. Karštis, nepakeliamas vandens karštis, palinkusi ties manim baba (mamos mama), o po to viskas dingsta malonume. Matyt, ištraukė iš karštos balėjos ir apglėbė savim pūsdama nudegimus. Ėjo septintas gyvenimo mėnuo.
Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Nebeprisikiškelkopūstėliaudamasis.
Gražiausias keiksmažodis. Po perkūnais, o dažniausiai vartojamas – damn.
Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Kietas ir nagas. Man versle labiausiai trukdo mano charakterio minkštumas.
Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Susitikti reiks su visais, su kuriais susitiksiu. Jimas Jarmuschas – manau, tai dar atsitiks, o buvusi persona – Zigmundas Lubinas, didžiausias visų laikų prodiuseris.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Jimas Jarmuschas
Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Sidharta savo pradžiomis?
Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Mėgstamiausiuos filmuos gyvent nenorėčiau. Kokiam nors sci-fi? Nors ir nesu žanrinio kino gerbėjas.
Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… ramina – Gil Evanso „Sweet Basil“ įrašai arba Liudo Mockūno saksofonas.
Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Nepavydžiu, daugiau tokių, nes aš to nepajėgiu.
Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Tricky albumas „Maxinquaye“.
Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Atlantida.
Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Vis per mažai laiko juose praleidžiu.
Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… konvalijas (pakalnutes).
Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… vėl norėjau.
Klausimas, kurio visada vengiu. Vengsiu toliau…
Nė už ką negalėčiau… Kaina svarbu. Ne, manau, viską gali žmogus, kai labai reikia.
Jaučiuosi nuogas… be kompo.
Absurdiškiausias gautas patarimas. Kai neprašai – tada jie visi velniop.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Julija Janus ir Stasys Baltakis
Lietuvoje baisiai pasigendu… okros, per retai ją randu.
Katarsis – tai… premjera su box ofiso nežinia. Tikriausiai tai tas tragiškasis katarsis.

– Kultūros žurnale „Nemunas“ teigiate, jog, sujungus LMTA studentų gebėjimus pasakoti istoriją su VDA studentų galimybėmis sukurti vaizdą ir atmosferą, išeitų kinas, galįs prisidėti prie dabar jau atgimstančiojo. Kokiomis formomis atgimsta lietuviškas kinas ir kur jo ieškoti?

– Kino teatruose ieškoti, ir tik. Taip palaikote „kūrikus“. Atgimsta kinas įvairiai ir per asmenybes – mano galva, šis sezonas, nors ir pasiutusiai daug komercinių projektų aplink, yra kokybiško lietuviško kino atgimimas – „Šventasis“, „Stebuklas“, „Pelėdų kalnas“, „Izaokas“. Arba aš vėl tik geidžiu ir kliedžiu, sergu ir laukiu.

– Ar peržiūrėjus tūkstančius filmų įgyjamas atsparumas emociniam filmo krūviui? Ar ypatingais kino juostos momentais dar išspaudžiate ašarą ar bent jau patimpčiojate lūpa?

– Tikrai jau tiek, tūkstančiai? Būna visko – ir lūpos, ir siaubas. Pavyzdžiui, yra vienas filmas, kurį triskart pradėjau. Kiek pažiūriu ir nebegaliu – įpusėjęs ar dar net anksčiau sustabdau grotuvą. Nežinau, kada jį pamatysiu – baisu ir įtikinančiai.

– Jūsų žmona – dizainerė Julia Janus. Ar kūrėjų porai kritiką sakyti vienas kitam lengva?

– Reikia.