Lucy Hawking – visame pasaulyje puikiai žinoma ir pripažinimo susilaukusi rašytoja, mokslo populiarintoja ir filantropė, kurios knygų seriją apie berniuką Džordžą ir jo nuotykius galima laikyti viena žymiausių mokslo populiarinimo knygų serijų vaikams.
Išskirtiniame interviu 15min Lucy Hawking papasakojo apie savo gyvenimą Maskvoje po Sovietų Sąjungos griūties, santykį su žurnalistika, vaikystę ir apie tai, kas nutiktų įtraukus juodajai skylei.
– Abu jūsų tėvai yra mokslininkai, o tėtis – pasaulyje puikiai žinomas, visuotinio pripažinimo sulaukęs fizikas Stephenas Hawkingas. Ar tai, kad jūsų tėtis būdavo mokslinės bendruomenės dėmesio centre, jums turėjo kokios nors įtakos?
– Kai buvau maža, mano tėtis dar nebuvo garsus, tad su tuo susijusių problemų tikrai nekildavo. Taip, jis buvo gerai žinomas tarp fizikų teoretikų, tačiau anuomet jų nebuvo tiek jau daug. Viso pasaulio dėmesio centre jis atsidūrė mano studijų pradžioje, tad jam skirtas dėmesys manęs, kaip vaiko, nepaveikė. Tačiau praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo gana neįprasta regėti šeimą, kurioje vienas iš tėvų yra labai neįgalus. Mes dėl to sulaukdavome daug dėmesio. Daugelis žmonių buvo kilnūs ir paslaugūs, tačiau nemažai žmonių nebuvo tokie. Viliuosi, kad neįgalūs tėvai ir jų vaikai šiandien nesusiduria su tokia vieša kritika ir tokiais komentarais, su kokiais mes susidūrėme.
Mano mama yra talentinga rašytoja, dainininkė ir mokslininkė. Tai man taip pat turėjo didelę įtaką, kadangi ji man atskleidė meno magiją ir tai, kokia įtaigi gali būti kūryba bei pasirodymai.
– Ar pati kada nors svarstėte galimybę studijuoti fiziką?
– Kai man buvo daugmaž dešimt metų, aš susitaupiau ir nusipirkau mikroskopą, kad galėčiau pati su juo daryti nuotraukas! Mane labai domino gamtos pasaulis, turėjau aibę knygų apie gyvūnus, paukščius ir drugelius. Aš mąsčiau apie galimybę tapti daktare, kadangi net keliose mano šeimos kartose buvo gydytojų. Tačiau fizika – na, nelabai. Ne ką mažiau dėl to, kad mano tėtis girdavosi, jog jis užbaigs fizikos mokslą iki XX amžiaus pabaigos!
– Prieš tapdama knygų vaikams autore jūs studijavote žurnalistiką ir dirbote žurnaliste. Esate rašiusi ir tokiems žiniasklaidos gigantams, kaip „The New York Magazine“, „The Guardian“, „The Times“ bei kitiems. Kodėl nutarėte palikti žiniasklaidos pasaulį?
– Aš myliu žurnalistiką, galimybę tiesiogiai stebėti, kaip vystosi įvykiai, galimybę susipažinti ir kalbėtis su intriguojančiais bei įdomiais žmonėmis. Tačiau žiniasklaidos pasaulis yra labai greitas ir negailestingas. Kai mano sūnui buvo treji, jam buvo nustatytas autizmas. Tuomet supratau, kad man nepavyks palaikyti tokio gyvenimo tempo ir suteikti sūnui tokią priežiūrą, kokios jam reikia. Žinojau, kad ir toliau noriu rašyti, taigi posūkis į knygų leidybą atrodė natūralus.
– Ar svarstėte grįžti į žiniasklaidą?
– Žinoma. Vis dar kartais rašau straipsnius, visada taip dariau.
– Pastaraisiais metais žiniasklaida visame pasaulyje išgyvena tam tikrą krizę – žurnalistų darbu be paliovos abejojama, netikros naujienos (ang. fake news) tapo mūsų kasdienybės konstanta, o žiniasklaidos ir skaitytojų tarpusavio nepasitikėjimas nuolatos auga. Ką apie šią krizę manote jūs? Kokios yra didžiausios grėsmės, glūdinčios po jos paviršiumi?
– Iš tiesų tai yra labai opi mūsų laikų problema. Sausį publikavau paskutinę Džordžo serijos knygą – vaikams skirtų esė, parašytų ryškiausių mokslininkų ir ekspertų, rinkinį. Didžiąją dalį knygos turinio sudaro tekstai, kuriuos buvau patvirtinusi ir redagavusi prieš tai publikuotiems Džordžo serijos tomams, tačiau norėjau įtraukti ir šiek tiek tekstų apie šiandienines problemas. Viena esė, pavadinta „Plokščiažemininkai, išsilaipinimo Mėnulyje skeptikai ir antiskiepininkai“, parašyta puikios mokslininkės, daktarės Sophie Hodgetts, tiriančios sąmokslo teorijų psichologiją. Tekste rašoma apie augantį visuomenės nepasitikėjimą mokslu ir apie tai, kaip alternatyvūs pasakojimai sulaukia vis daugiau dėmesio.
Buvo įspūdinga savo akimis stebėti ideologinės sistemos griūtį ir dužimą į šipulius.
Visuomenės įsitraukimo į mokslą projekto, kuriam atstovauja visa Džordžo – nuotykinių romanų, kuriuose sudėtingi mokslai pristatomi vaikams – serija, esmė yra skatinti kritinio mąstymo poreikį nuo mažų dienų ir parodyti, kokie esmingi yra mokslo pagrindai itin jauname amžiuje. Mes stengėmės sukurti smagią ir draugišką prieigą susipažinti su mokslu, padaryti turinį linksmą ir prieinamą. Gal tai, ką pasakiau, nėra tiesiogiai susiję su žurnalistikos krize, tačiau pačios problemos tarpusavyje yra tikrai susijusios. Viskas čia sukasi apie tai, kaip mes mokome jaunus žmonės vartoti turinį.
– Dar prieš studijuodama žurnalistiką jūs praleidote šiek tiek laiko Maskvoje. Kaip, jūsų akimis, atrodė gyvenimas Rusijoje iš karto po Sovietų Sąjungos griūties?
– Pirmą kartą Sovietų Sąjungoje apsilankiau kartu su savo tėčiu, kur 1984 metais jis dalyvavo fizikos konferencijoje. Mane patraukė visiškai kitokia aplinka, šilti žmonės ir tai, kokiais aistringais draugais žmonės, su kuriais susipažinome, galėjo tapti. Norėjau sužinoti apie tą aplinką daugiau, taigi mokykloje pradėjau mokytis rusų kalbos. Tai lėmė, kad po Sovietų Sąjungos griūties praleidau gyvenimo laikotarpį Maskvoje. Tai buvo chaotiškas ir gana pavojingas metas gyventi Maskvoje. Tuo metu griuvo iš esmės viskas. Buvo įspūdinga savo akimis stebėti ideologinės sistemos griūtį ir dužimą į šipulius.
– Jūsų pirmieji romanai neturėjo nieko bendro su tuo, ką vėliau rašėte apie Džordžą ir jo tyrinėjimus. Kodėl nusprendėte rašyti vaikams? Ką tokio patrauklaus įžvelgėte vaikų literatūroje?
– Rašyti vaikams pradėjau po to, kai vienas mažas berniukas mano sūnaus gimtadienio vakarėlyje uždavė mano tėčiui klausimą apie tai, kas nutiktų, jei jis įkristų į juodąją skylę! Tai buvo toks geras klausimas, kad mano tėčio atsakymas – „pavirstum spagečiu“ – susilaukė milžiniško populiarumo tarp ten buvusių vaikų. Pagalvojau, kad noriu parašyti pasakojimą apie berniuką ir juodąją skylę, tačiau taip pat noriu sužiūrėti, kad fizikos dalis pasakojime būtų teisinga. Taip prasidėjo visa knygų serija! Niekada negali žinoti, kada pagaus įkvėpimas.
– Kuo rašymas vaikams skiriasi nuo rašymo suaugusiesiems?
– Literatūroje vaikams reikia atrasti balansą tarp paprastumo ir sukvailinimo. Veikėjai turi būti tokie pat spalvingi ir įtraukiantys, kaip ir bet kuriame romane suaugusiems, tačiau siužetai, kuriuose jie veikia, labai skiriasi. Reikia rašyti iš vaiko perspektyvos, o ne suaugusiojo. Turite sukurti įtraukiantį ir ne akivaizdų siužetą, bet turite turėti omenyje, kad spektras to, kas prieinama veikėjams, norintiems įgyvendinti savo misiją, bus visiškai kitoks. Na, tarkime, vaikai negali patys vieni važiuoti automobiliu jei, pavyzdžiui, jiems reikia kažkur nuvykti, o tėvai nesutinka jų nuvežti!
Vaikams labai įdomios kosmoso keistenybės, nežemiškos gyvybės potencialas ir, žinoma, egzotiški fenomenai fizikoje, tarkime, juodosios skylės.
– Ar sunku su vaikais kalbėtis apie mokslą? Kaip skaitytojai reaguoja į jūsų pasakojimus?
– Aš nemažai kalbu viešai ir atrodo, kad vaikų auditorija gana lengvai įsitraukia į mokslines temas. Mano kalbos yra paremtos knygomis, tad galiu daugmaž įsivaizduoti, kaip vaikai reaguoja ir į knygas. Vaikams labai įdomios kosmoso keistenybės, nežemiškos gyvybės potencialas ir, žinoma, egzotiški fenomenai fizikoje, tarkime, juodosios skylės.
– Jūs esate mokslą populiarinanti moteris. Ar svarbu, kad mokslo lauke būtų išgirstos moterys?
– Manau, kad jaunoms merginoms labai svarbu žinoti, jog mokslas nėra skirtas vien vyrams ar berniukams. Kitu atveju jos gali suprasti, esą jos nepriklauso šiai terpei, čia nėra laukiamos ir nepritaps. Tokiu atveju talentų spektras, prieinamas mokslui, sumažėtų per pusę.
– Kokią idėją jaunoms merginoms apie mokslą siunčia jūsų literatūra?
– Kad mokslas joms yra skirtas lygiai tiek pat, kiek ir šalia esantiems berniukams.
– Kokie yra jūsų rašymo planai ateičiai? Ar ir toliau rašysite vaikams?
– Šiuo metu dirbu prie naujos knygų serijos, kurioje pristatysiu visiškai naują veikėjų spektrą, kitokią aplinką, tačiau, vėlgi, bus pasakojama apie didžiąsias mūsų laikų problemas.
– Ačiū už atsakymus.
L.Hawking taip pat bus galima išgirsti rugsėjo 24–25 dienomis vyksiančioje LOGIN konferencijoje, „Litexpo“ parodų rūmuose.
