Ketvirtadienio vakarą Valstybės pažinimo centre įvyko pirmasis pokalbių ciklo „Politinis menas“ renginys, kuriame dalyvavo Lukas Šidlauskas, dažniau pristatomas Šventinio bankucheno vardu.
Autorius teigė, jog daina buvo sukurta ne iš patriotinių paskatų, nors pats L.Šidlauskas ir laiko save patriotu. „Nereikia dirbtinai pabrėžti patriotiškumo“, – įsitikinęs jis.
Nelabai tikiu, kad kūryba gali pakelti sąmoningumą, nes žmonės juokiasi iš tų dalykų, kuriais gyvena – humoras yra socialus dalykas, – sakė L.Šidlauskas.
Pasakodamas apie siekius, L.Šidlauskas visų pirma mini asmeninę ambiciją sukurti tokį darbą, kuris nuskambėtų plačiai. „Audžiau mintį, pasirodė, kad jei paimsi platesnei auditorijai artimą temą, sukergsi ją su kažkokiais juokeliais, tai gali ir pavykti“, – sakė autorius, pabrėždamas, jog norėjo sušiuolaikinti istorines asmenybes taip, kad galutinis rezultatas sukurtų rezonansą visuomenėje.
Ar jo kūryba skatina sąmoningumą? L.Šidlauskas tuo abejoja: „Nelabai tikiu, kad kūryba gali pakelti sąmoningumą, nes žmonės juokiasi iš tų dalykų, kuriais gyvena – humoras yra socialus dalykas. Netikiu, kad perskaitęs kažkokią knygą pasidarysi geresnis nei buvai iki tol“.
Autorius neslėpė, jog tik pradėjus kurti „Lietuvos istorijos repą“ buvo kilę minčių belstis į valstybes institucijas – juk ne viena mūsų kaimynė turi šalį reprezentuojančius klipus, pristatomus „Youtube“ ir kituose internetiniuose kanaluose. Tačiau šios minties buvo atsisakyta baiminantis cenzūros ir supratus, jog bandymas prašyti paramos nėra pernelyg viliojanti perspektyva.
Kai retrospektyviai žiūri, ieškai paaiškinimų, bet nežinau, ar jų reikia, nes jų tiesiog nėra, – teigė L.Šidlauskas.
L.Šidlauskas „Lietuvos istorijos repą“ sakė kūręs dalimis: „Žinojau visus pagrindinius faktus, juos repuodavau atkarpomis. <…> Galiu pasakyti tik tiek, kad kurti man buvo labai linksma. Vienas sau kambary linkčiojau“.
Tiesa, kūrinys sulaukė ir neigiamų įvertinimų – atsirado feministinės kritikos, žmonių, preciziškai tikslinančių faktus ar net grasinančių teismais. „Lietuvos istorijos repas“ atsidūrė ir vatnikų taikinyje, tačiau pats L.Šidlaukas sako to nesureikšminantis: „Vaiką paleidi ir eina vaikas. Mokės – išsikapstys, nemokės...“
Svarstydamas apie kūrinio populiarumo priežastis, autorius ironizavo, jog visi gudrūs analizuoti tada, kai kažkas jau įvyksta. „Kai retrospektyviai žiūri, ieškai paaiškinimų, bet nežinau, ar jų reikia, nes jų tiesiog nėra“, – teigė L.Šidlauskas.
