Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją. Tamsiomis spalvomis negailestingai tapydama kolektyvinį sovietinio žmogaus portretą, autorė demaskuoja ne tik valstybės galingųjų kurtus mitus, bet ir beprasmybę iliuzijų, kuriomis šiandien gyvena tų mitų aukos.
Publikuojame šios knygos pabaigoje išspausdintą interviu su autore. Nobelio premijos laureatę S.Aleksijevič kalbina Natalija Igrunova.
Ciklą apie didžiąją Utopiją ir jos pagimdytą žmogų Svetlana Aleksijevič sumanė prieš tris dešimtmečius. Studijų laikų draugai prisimena, kad tada ji pasiskolino iš Vasilio Bykovo, Jankos Brylio ir Alesiaus Adamovičiaus penkis tūkstančius rublių (tais laikais – didžiulė suma), pasiprašė išleidžiama kūrybinių atostogų iš žurnalo, kuriame dirbo, nusipirko juostinį magnetofoną (kitokių tais laikais nebuvo) ir pasileido po Sovietų Sąjungos miestus ir sodžius įrašinėti frontininkių prisiminimų. Taip gimė knyga, kurios pavadinimas virto idioma: „Nemoteriškas karo veidas“. Nuo to laiko jau parašytos knygos „Paskutinieji liudytojai“, „Cinko berniukai“, „Černobylio malda“. Svetlana Aleksijevič tapo garsia rašytoja, prestižinių Rusijos, Europos šalių ir Amerikos literatūrinių premijų laureate. O šalies, bandžiusios įgyvendinti Utopiją, jau nebėra. Naujas, baigiamasis „penkiaknygės“ tomas – „Laikas iš antrų rankų“ – atsisveikinimas su epocha.
Štai jau dvidešimt penkerius metus mudvi su Svetlana kalbamės apie jos knygas ir apie tai, kaip keičiasi pasaulis ir mes.
N.I.: Savo knyga pataikei į svarbiausią nūdienos polemikos apie pasaulėžiūrą nervą. SSRS jau daugiau kaip dvidešimt metų nebėra, tačiau rusų visuomenė, kaip ir anksčiau, pasidalijusi į dvi stovyklas abipus „už“ ir „prieš“ lūžio linijos. Politiniuose pokalbių šou, visoje žiniasklaidoje apskritai, taip pat svarstant naujas Dūmos deputatų pateikiamas įstatymų leidybos iniciatyvas aršiausios diskusijos įsiplieskia dėl to, ar reikia išnešti Leniną iš mauzoliejaus, kaip vertinti Staliną, Didžiojo Tėvynės karo įvykius, Gorbačiovo ir Jelcino vaidmenį, kaip naujoji ir naujausioji istorija turėtų būti interpretuojamos istorijos vadovėliuose.
S.A.: Viskas iš baimės. Iš baimės prieš naują realybę, kuri mums atsivėrė, kuriai nesam pasirengę ir kurios akivaizdoje mes bejėgiai. Todėl geriausia gynyba, kaip mums atrodo, – dėlioti kubelius – ir net ne iš praeities įvykių, o iš mūsų mitų. Mes išmesti iš nuosavos istorijos į bendrąjį laiką. Iš pradžių atrodė, kad nesunkiai įsiliesime į šį pasaulį. Masinė sąmonė tikėjosi: pas mus bus tokios pat vitrinos, tokios pat parduotuvės. Intelektualai vylėsi, kad jie iškart kaip niekur nieko pasieks pasaulio elito lygį. O paaiškėjo, kad viskas ne taip jau ir paprasta. Kad tai didžiulis darbas, kad tam reikia laisvų žmonių, o tokie mes nesam, ir laisvo mąstymo, kurio neturim. Ir mes patraukėm ne į pasaulį, bet nuo jo.
N.I.: Neseniai paskelbta naujausia „Levados“ apklausa apie požiūrį į šalies lyderius. Geriausiai vertinamas Brežnevas (56 proc.), Leninas (55 proc.), Stalinas (50 proc.). Gorbačiovą ir Jelciną vertina neigiamai (66 ir 64 proc. atitinkamai).
S.A.: Didžiulis nusivylimas tuo, kas įvyko. Tai liudija, kad elitas neatliko savo užduoties.
N.I.: Ir tavo knygoje vienas iš veikėjų apgailestauja: „Dar nieko nesupratome apie ankstesnį savo pasaulį, o gyvename naujame. Šiukšlyne ištisa civilizacija....“ Gal problema kaip tik ta, kad nė nebandom išsiaiškinti, kas įvyko, bet vertinam – gerai tai ar blogai? Tavo knygos suteikia galimybę išreikšti savo požiūrį patiems įvairiausiems žmonėms, atspindi laiką.
S.A.: Aš aprašau ne idėją kaip tokią, o metafizinę tarp tų girnapusių atsidūrusio žmogaus gyvenimo tragediją. Ir nieko nekaltinu. Ta utopinė idėja rijo geriausius, gražiausius žmones, kurie kibo į naują gyvenimą tikėdami, kad padarys žmoniją laimingą, teisingai, gerai sudėlios šį gyvenimą. Dar teko sutikti tokių žmonių. Nors griuvėsiuose niekada, jau tūkstančius metų, nieko gera neatsiranda, visada reikia nusiteikti dirbti lėtą, ilgą darbą.
N.I.: Tai kur tuomet problema: ar kalta pati idėja, ar tai, kaip ji buvo įgyvendinama, ir jos „vykdytojai“?
S.A.: Apie idėjos atsakomybę taip pat reikia kalbėti. Esu tikra: reikia ne žmones žudyti, o kovoti su idėjomis. Ilgai gyvenau Europoje – ir niekur rašytojai, teatralai, dailininkai neužsidaro savo aukštosiose sferose ir nesitenkina glamūriniais žaidimais. Vyksta nuolatinė diskusija apie tai, kas darosi visuomenėje. Ypač Vokietijos visuomenėje, kuri šioje situacijoje panašiausia į mūsiškę. Ten aiškiai suprato: žmogaus prigimties reikia bijoti. Didįjį žvėrį pavyko nudobti, tačiau apsėdę žmogų monstriukai pasirodė besantys stipresni už pačią pabaisą. O kovos su tais žmogiškaisiais monstriukais praktikos neturi nei literatūra, nei intelektualai.
N.I.: O kaip tu pati vertini tuos septyniasdešimt mūsų istorijos metų – kokia tai patirtis? Kas yra komunizmas, socializmas? Savo knygoje tu kalbi apie „virusą“, „užkratą“. Ar tai buvo kažkoks masinis susirgimas, ar šviesus, nepasiekiamas idealas, ar – galbūt – kas nors trečia?
S.A.: Šiuo metu tai, žinoma, nepasiekiamas idealas. Žmonija žengia link teisingumo principais pagrįstos visuomenės, bet tik tolimoje perspektyvoje.
N.I.: Bet didžiuma „paprastų“ žmonių viską, kas įvyko žlugus Sovietų Sąjungai, vertina kaip didžiulę neteisybę.
S.A.: Tai, kas įvyko Rusijoje, ir yra didžiulė neteisybė. Pastaruoju laikotarpiu apvažiavau apie dešimtį Rusijos miestų, apklausiau šimtus žmonių. Jie neneigia Stalino žiaurumo, represijų, bet kalba apie tai, kad sovietų valdžia buvo teisinga paprastam žmogui, kad ir pinigingas žmogus nebuvo toks įžūlus kaip pirmoji nūdienos „kapitalistų“ karta, nebuvo tokios korupcijos.
Didžiausia netektimi vyresnioji karta laiko tai, kad prarastas geras žmogus, gyvenantis tam tikrą bendrą gyvenimą, paremtą lygybe, globojamas valstybės. Daugelis mano kartos atstovų, ypač inteligentai, kaip ir anksčiau, nustumti į gyvenimo šalikelę, pasmerkti skurdui. Jauni žmonės stipresni, dauguma gebėjo susitvarkyti. Tačiau tik didžiuosiuose miestuose, o provincijoje jaunimo problema neišspręsta, jauni žmonės daugiausia kenčia dėl to, kad mokslas, galima sakyti, tapo mokamas. Iš čia noras viską pradėti iš pradžių – tai ypač pasakytina apie jaunimą.
Jeigu anuomet būtume pasirinkę socialdemokratinį kelią, galimas daiktas, viskas būtų kitaip. Bet ką čia dabar spėlioti. O dešimtajame dešimtmetyje mes patyrėme labai stiprų sukrėtimą, kuriam visai nebuvom pasiruošę. Inteligentams atrodė: mes žinom, ko norim, mes buvom naujųjų laikų šaukliai. Norėjom permainų. O žmonės norėjo tik geriau gyventi. Beje, mano veikėjai kur kas įdomiau atsako į tuos klausimus.
O aš nesu pasirengusi kalbėti kaip politikė ar ekonomistė. Aš paprasčiausiai norėjau suvaldyti tą visą chaosą. Visuomenė suskilo, atomizavosi, toje erdvėje kirba begalė įvairiausių idėjų. Kėliau sau uždavinį – atrinkti pagrindines gyvybinės energijos srautų kryptis ir kaip nors įforminti jas žodžiais, paversti tatai menu. Norėjau, kad kiekvienas balsu šauktų savąją tiesą. Mano knygoje kalba visi – ir budeliai, ir aukos. Mes įpratome jaustis aukų visuomene. Tačiau man visada buvo smalsu: kodėl tyli budeliai? Kodėl susilygino gėrio ir blogio svarstyklių lėkštelės?
N.I.: Manai, mūsų visuomenė poliarizavosi būtent taip: aukos ir budeliai?
S.A.: Žinoma, pasiskirstymas kur kas sudėtingesnis. „Gatvių šurmulyje“ yra siužetas apie tai, kad užaugome tarp budelių ir aukų, matydami, kaip viskas susipynė ir kaip tai pavojinga. Permainoms būtinai reikėjo moralinės švaros ir kažkokios kitos pasaulėžiūros, o staiga pasirodė, kad šito nėra. Viskas amorfiška, viskas užuomazgos stadijos, vieni metmenys, romantiškas skrajojimas padebesiais, tik anksčiau tai buvo daroma virtuvėse, o dabar aikštėse. Tada pradėjo veikti konkretūs vaikinai, kurie puolė dalintis tos milžiniškos šalies. Dalintis, pjaustyti ir gabenti į užsienį.
N.I.: Kažkuris tavo veikėjas sako: „Socializmas merdėjo mūsų akyse. Ir atėjo tie geležiniai berniukai.“ Žiūrėk, kaip pribloškiamai susiėjo du paveikslai: tavieji sovietiniai „Cinko berniukai“, išsiųsti į Afganistaną ir ten žuvę, ir tokie štai dešimtojo dešimtmečio „geležiniai“ – pasirengę dėl pinigų vykdyti užsakomąsias žmogžudystes… Peradresuoju tau klausimą iš tavo pačios knygos: „Nejaugi jau reikia pasakoti apie socializmą? Kam? Mes gi visi – liudytojai.“
S.A.: Kai kas šioje šalyje nugyveno didžiąją savo gyvenimo dalį, kai kas šį bei tą įsiminė iš vaikystės, išmoko iš žmonių, gyvenusių socializmo sąlygomis, ar iš vadovėlių, kuriuos rašė socializmo žmonės. Socializmas dar kiekviename iš mūsų, jo pilna visur.
N.I.: Socialinių apklausų duomenimis, kažkoks labai didelis jaunimo, taip pat ir gimusio jau žlugus SSRS, procentas gailisi, kad ji žlugo. Bijau suklysti, bet, kiek prisimenu, Marieta Čiudakova labai griežtai suformulavo: atseit taip būsią tol, kol išmirsiančios sovietinės močiutės, kurios pasakoja anūkams apie savo gyvenimą.
S.A.: Nebūčiau tokia žiauri močiutėms, jos ne taip jau labai ir klysta. Iš tiesų gaila daug ko iš to, kas prarasta. Pirmiausia orumo. To mažo žmogaus orumas. Aš nemanau, kad reikia viską grąžinti senu pavidalu, kaip buvo, tačiau taip, kaip dabar išėjo, man, kaip ir mano veikėjams, ne taip jau labai ir patinka. Svajonės neišsipildė.
N.I.: O kokį tikslą sau kėlei, puoselėdama ciklo apie Utopiją sumanymą? Kaip rinkaisi skausmingus kertinius taškus? Kaip apskritai susiklostė šis žanras ir ta vidinė konstrukcija – iš bevardžio daugiabalsiškumo ištrūkstantys monologai – išpažintys, nustelbiančios chorą?
S.A.: Šią „raudonąją“ enciklopediją rašiau daugiau kaip trisdešimt metų. Viskas prasidėjo nuo susitikimo su Alesiu Adamovičium. Ilgai ieškojau savojo žanro – norėjau rašyti taip, kaip girdi mano ausis. Perskaičiusi jo knygą „Aš iš sudeginto kaimo“, supratau, kad tai įmanoma.
Man visada nedavė ramybės mintis, kad tiesa netelpa vienoje širdyje, vienoje galvoje. Kad ji kažkokia suskilusi, kad jos daug ir kad ji išsibarsčiusi po visą pasaulį. Kaip ją surinkti? Ir staiga pamačiau, kad tai įmanoma. Taip gimė knyga „Nemoteriškas karo veidas“. O karas kažkodėl amžiais mūsų gyvenimo centre. Anuomet, devintajame dešimtmetyje, knygos nespausdino – egzistavo tabu: tuos žmones – nuo generalisimo iki eilinio – ir jų veiksmus buvo galima tik šlovinti, priešingu atveju – vieni eufemizmai.
Man visada nedavė ramybės mintis, kad tiesa netelpa vienoje širdyje, vienoje galvoje. Kad ji kažkokia suskilusi, kad jos daug ir kad ji išsibarsčiusi po visą pasaulį. Kaip ją surinkti?
Tačiau karo literatūra, žinai tai ne blogiau už mane, pamažu pramušė tą sieną, pabandė papasakoti apie karą kita kalba. Nors matai, kaip išeina: mes nedaug ką tepasiekėm, tie patys stereotipai ir baimės liko ir šiandien, ir jie būdingi ne tik politikams viršuje.
Visi tie tarpusavio kaltinimai iškraipant tiesą apie karą kyla dėl to, kad visuomenė bijo tiesos apie save, bijo vidinio darbo. Jeigu turėtume sąmoningą ateities viziją, jeigu žinotume, ko norime, jeigu iš tiesų kurtume naują visuomenę, žengtume į atvirą pasaulį, mes taip nebijotume savo praeities.
N.I.: O mūsų kas nors laukia tame atvirame pasaulyje? Toks jausmas, kad bent jau Europa pradeda apaugti „kapsule“.
S.A.: Niekas niekur nieko nelaukia. Tačiau egzistuoja tam tikra intelektinė ir politinė erdvė, raidos logika, bendros kryptys, na, išskyrus islamo pasaulį, apie kurį sunku ką nors pasakyti, ir mes turėtume tenai traukti, sutelkti savo potencialą, savo galimybes.
Auga nauji žmonės, jie daug keliauja ir mato pasaulio, kalba daugeliu kalbų, jie atviresni, mobilesni, jie galėtų sukurti naują laiką. Tačiau jie nereikalingi. Neveikia socialiniai liftai. O ką reiškia dešimt penkiolika metų intelektualiam žmogui, kai jis nejuda į priekį, jaučiasi nereikalingas, paralyžiuotas profesinėje srityje… Po dešimties metų grįžusi į Minską apstulbau sužinojusi, kiek draugų per tą laiką mirė. Jie mirė dėl to, kad iš jų pavogė laiką. Iš pradžių pavogė Laiką apskritai, o paskui ir jų asmeninį laiką.
N.I.: Prisimeni, tau kažkokia senė sako: socializmas baigėsi, o mes likom. Be to, nereikalingi pirmiausia pasijuto tie, kurie buvo įpratę šį bei tą reikšti visuomenėje.
S.A.: Žinoma. Tai teikė energijos. O šiaip žmonės paprasčiausiai paniro į tuštumą. Antroji mano knygos dalis kaip tik ir vadinasi „Tuštumos žavesys“. Mums pabandė įteigti, kad šiame gyvenime svarbiausia – nuosavybė ir glamūras. Tačiau, ačiū Dievui, daugelis greitai suprato, kad tai bergždžias reikalas, tuštybė, kad už to nėra nieko daugiau.
N. I.: O juk tuštybę reikia kuo nors užpildyti.
S.A.: Visi šaukia, kad reikia nacionalinės idėjos, bet bando užpildyti šlamštu. Privatus asmuo įgijo naujų galimybių. Vienas mano veikėjas prisipažįsta: nukritus geležinei uždangai tikėjom, kad visi puls skaityti Solženicyną, o žmonės puolė skanauti įvairių gardėsių, kurių niekada anksčiau nebuvo ragavę, važinėti į vietas, kurias anksčiau galėjo pamatyti tik per televizorių…
N.I.: Keliaudama po šalį tikrai sutinki nepalūžusių, veiklių, sėkmės lydimų, teigiamų nuostatų žmonių – vis dėlto jų nemaža tiek tarp vidurinės kartos, tiek tarp jaunimo. Ar nebuvo šovusi į galvą mintis įtraukti į knygą tokių istorijų?
S.A.: Būtų išėjusi grynų gryniausia žurnalistika, „teigiamas pavyzdys“. Šioje knygoje paliečiau didžiausius skaudulius ir parodžiau, kas už viso to slypi.
N.I.: Esi ne kartą sakiusi, kad esame nelaimės ir kančios žmonės. O gal, kol taip galvojam apie save, niekas ir negali pasikeisti?
S.A. Aš nežinau, kaip bus. Tai, kad mes nelaimės ir kančios žmonės, – gili, sena rusų kultūra. Nuvažiuok į kaimą ir pasikalbėk bet kurioje troboje: apie ką kalbės – tik apie nelaimes. Viskas priklauso nuo to, kokia nuostata įdiegiama žmonėms.
Mes laikomės minties, kad arba tu privalai aukotis vardan kažko – kaip nesenoje praeityje, arba, kaip dabar, – gyvenk ta diena, kabinkis į gyvenimą kaip moki. O nuostata, kaip suprantu, turėtų būti humaniška: apmąstyti, kodėl eini tuo keliu… Tai kur kas sudėtingiau nei neigiamas ar teigiamas užtaisas. Pas mus nėra laimės, džiaugsmingo gyvenimo kultūros. Meilės kultūros.
Kita knyga, kurią rašysiu, – apie meilę: šimtų žmonių pasakojimai apie meilę. Man nepavyko rasti rusų rašytojų kūrinių apie laimingą meilę: viskas baigiasi mirtimi arba niekuo, labai retai – vestuvėmis. Juk mes neturėjome tokio gyvenimo – tai iš kur tuomet rastis tokiai literatūrai, tokiam kinui?
Kančios, kova ir karas – tokia mūsų gyvenimo ir meno patirtis. Aš neturiu lengvų atsakymų į tavo klausimus. Pati apmiriau prieš tą gyvenimo daugiasluoksniškumą, daugiabalsiškumą. Manęs neapleidžia jausmas, kad mes nevaldom to srauto – ir kurgi mus nuneš? Toks pojūtis – jį puikiai perteikia Averincevas – statėme tiltus virš tamsybės upių, o šios pakeitė vagą. Ateitis pasidarė visiškai neprognozuojama, kaip esame kalbėjusios su tavim viename iš ankstesniųjų interviu. Mes čia kuičiamės su savo problemom, o žmonija, pasaulis taip pasikeitė, kad, mano nuomone, visi blokšte priblokšti tos gausybės gyvenimo galimybių, kurios mums staiga atsivėrė. Aš manau, kad mano uždavinys – kelti klausimus.
N.I.: Iš šios knygos matyti, kad šiandien žmonės jau pasakoja kitaip ir dažniausiai apie ką kita, nei prieš trisdešimt ar dvidešimt metų.
S.A.: Jie nuoširdžiau pasakoja apie savo jausmus, pasaulėvaizdį, mato įvykį kur kas platesniame kontekste. Nebėra kanono, pagal kurį įprasta pasakoti. Kai rašiau „Nemoterišką karo veidą“, egzistavo karo kanonas. O jau Černobylio knygoje – situacija visiškai nauja: kanono nebėra, ir žmogus pats priverstas spręsti, ką ir kaip jis pasakos. Taip pat ir dabar, rengiant knygą „Laikas iš antrų rankų“.
N.I.: Beje – iš kur, kodėl tos „antros rankos“ pavadinime?
S.A.: Todėl, kad viskas – idėjos, žodžiai – tarsi svetima, lyg vakarykščia, kažkieno jau dėvėta. Niekas nežino, kaip turėtų būti, kas mums galėtų padėti, ir visi naudojasi tuo, ką kadaise žinojo, ką kažkas kitas patyrė, ankstesne patirtimi. Kol kas, deja, laikas iš antrų rankų. Bet mes po truputį pradedame atitokti ir susivokti šiame pasaulyje. Juk niekas nenori amžinai gyventi tarp griuvėsių, norisi iš tų nuolaužų ką nors sukurti.
N.I.: Klausimas – ką sukurti ir kodėl būtent tai. Neskaičiavau, bet man susidarė įspūdis, kad knygoje mažiausiai dešimt žmonių minėjo tą nelaimingą dešrą – kapitalistinės gerovės simbolį, dėl kurios buvo atsisakyta ir idėjos, ir galiausiai pačios šalies. Galingas simbolis – pirmiausia dėl to, kad atskleidžia, kokios paprastos yra daugumos aspiracijos.
S.A.: Šios šalies patirtis kitokia. Kadaise Šalamovas rašė, kad lagerio patirtis vertinga tik lagery. Mes atsidūrėme kaip tik tokioje situacijoje.
N.I.: Daug rusų kartų rėmėsi literatūra, rusų klasika. Dabar ši patirtis taip pat nebeaktuali, traukiasi į antrą planą, apsiskaitymas jau nebėra svarbiausias žmogaus kultūrinio lygio rodiklis – o tai jau kokybinis pokytis. O kaip tu pati manai: ar galima laikyti kultūringu neskaitantį žmogų?
S.A.: Mūsų aplinkos žmogus atsakys – negalima. Tačiau aukštosios kultūros sąvokos turinys gali būti labai įvairus. Kartą stebėjau tokią scenelę: namų šeimininkas, draugijos siela, maskvietis, labai garsus žmogus, dirbęs kosmonautikoje, visą vakarą žarstė citatas iš rusų klasikos, deklamavo eilėraščius… Ir štai prieina prie jo vienas svečias, jo kolega iš Vakarų, ir klausia: ar jūs specialiai mokėtės atmintinai tuos eilėraščius? Taip pat garsus visame pasaulyje mokslininkas. Kaip tik tai mane labiausiai stulbina Vakaruose: humanitarinis diapazonas neprivalomas. Profesinė gelmė yra, o platumo – ne.
N.I.: Bet gal dėl to kalti patys rašytojai, kurie dešimtajame dešimtmetyje ėmė vengti kalbėti apie žmones jaudinančias problemas? Ar pastaruoju metu skaitei ką nors tokio, apie ką būtum pasakiusi: „Tai bent! Šito niekaip negalima praleisti?“
S.A.: Taip, daug skaičiau Olgos Sedakovos. Tokiais tamsiais laikais kaip dabar mums itin reikalingi pamokslininkai, o tai, kad ji šiandien gyvena ir kuria, man – tarsi žiburys.
N.I.: Sakai – tamsūs laikai. O devintajame dešimtmetyje, prasidėjus pertvarkai, Lichačiovas pranašavo: XX amžius atnešė baisią totalitarizmo ir mokslo žinių proveržio patirtį, o naujasis bus kultūros amžius.
S.A.: Manau, mums tai jau nebepavyks, taip pat kaip XX amžiui nebepavyko gyventi pagal XIX amžiaus kanonus. Bus kažkas kita.
N.I.: Ta dokumentinės ir grožinės literatūros sintezė, kurią kadaise atradai, šiandien, tikrąja to žodžio prasme, tapo tendencija. Klesti doku mentinio romano žanras, viena po kitos pasirodo tikrovėje neegzistuojančių autorių autobiografinės knygos arba, priešingai, žmogus rašo savo vardu ir tarsi memuarus, tačiau tai – tik „kaukė“, imitacija, kur susiduria realūs žmonės ir prasimanyti personažai, arba literatūros veikėjai vertina dabar gyvenančių konkrečių žmonių istorijas...
S.A.: Tai bandymai priartėti prie tikrovės.
N.I.: Žinoma. Be to, tai situacija, kai žmogus pasitiki dokumentais ir faktais, o ne jų interpretacijomis.
S.A.: Pasirodė, kad dokumentai ir faktai slepia kur kas daugiau paslapčių ir netikėtumų, nei manėme. Atrodė, kad dokumentas – paprastas, tiesmukiškas, nuogas daiktas, o jis lygiai taip pat persmelktas laiko, asmenybės. Šiandien prasiplėtė dokumento naudojimo ribos. Anksčiau kur buvęs kur nebuvęs išgirsdavai pastabą: šito neliesk, ten neik… Mane visada glumino: kodėl negalima rašyti apie intymius, slaptus veikėjų išgyvenimus?.. Tiesiog reikia juos gerai apsaugoti.
N.I.: Svetlana, o kaip skiriasi požiūris į tavo knygas pas mus ir Vakaruose?
S.A.: Jau išleistos 125 mano knygos įvairiomis kalbomis. Susidomėjimas ta šalimi, ta idėja didžiulis, ir, matyt, man pavyko rasti formą, kuri leidžia jas geriau perteikti, atskleisti. Reikalas ne tas, kad jos, kaip čia kažkas yra pasakęs, – siaubų kolekcija. Paskaitykite kad ir knygų apie tai, kas dėjosi Ruandoje…
Vakarų knygų rinkoje apskritai daug knygų apie tokius nūdienos gyvenimo baisumus, kad mano knygos šalia jų – vaikų pasakėlės. Esama dar vienos priežasties, dėl kurios mano knygos buvo priimtos iškart. Tarkim, „Cinko berniukai“ Prancūzijoje – per mano knygą apie Afganistaną jie prabilo apie savo karą Alžyre. „Černobylio maldos“ tiražas Prancūzijoje – trys ar keturi šimtai tūkstančių, pastatyta dešimtys spektaklių. Ir tai susiję ne tik su tuo, kad jų teritorijoje daug atominių elektrinių, – kažkas itin artimo ir suprantamo jiems buvo mūsų pasaulėžiūroje, mūsų meilės, aukos vardan meilės ekstremaliomis aplinkybėmis sampratoje.
N.I.: O Japonijoje po Fukušimos?
S.A.: Po Fukušimos išleido naują „Černobylio maldos“ tiražą. Hokaido saloje Japonijoje yra atominė elektrinė, ji vadinama „Tamara“.
Prisimenu, atvažiavau, kai ten pirmą kartą pasirodė mano knyga, žvilgt pro langą – o ji tokia graži, nelyginant koks nežemiškas kosminis objektas. O per susitikimą su skaitytojais elektrinės darbuotojai buvo absoliučiai tikri, kad tokia avarija galėjo įvykti tik pas tuos atgrubnagius rusus, o jų šalyje nieko panašaus negali nutikti, jie viską apskaičiavo. Ir štai žemės drebėjimas – vos vienu balu didesnis, nei buvo numatyta seismologinės saugos, – ir viskas, iš viso to progreso liko šiukšlių krūva…
Po rugsėjo 11-osios „Černobylio maldą“ ir „Cinko berniukus“ ėmė skaityti daugiau amerikiečių. Mums vis dažniau tenka susimąstyti apie tai, kad mes nesam šio pasaulio viešpačiai, kaip mums atrodė, kad esama kažkokių kitokių dėsnių, kažkokių kitokių jėgų…
N.I.: O kodėl visgi tu nebaigei knygos apie meilę, prie kurios tiek metų dirbai? Man atrodo, kad be jos šitas ciklas apie sovietinį žmogų nėra išsamus. Juk tai buvo ir labai romantiškų polėkių, šviesios meilės epocha...
S.A.: Ne, tas ciklas šiandien jau baigtas. Jį sudaro penkios knygos: „Nemoteriškas karo veidas“, „Paskutinieji liudytojai“, „Cinko berniukai“ „Černobylio malda“ ir „Laikas iš antrų rankų“. „Raudonasis“ ciklas. Viskas. O knygos apie meilę ir apie senatvę bei mirtį – jau visiškai naujos knygos. Jas rašys truputį kitoks žmogus.
N.I.: Ir koks gi?
S.A.: Kol kas nežinau. Tačiau kitoks. Žmogus, kuris dabar labiau stebisi gyvenimu nei anksčiau. Anksčiau mane labiau domino bendrosios idėjos ir žmogui nepavaldžios stichijos: karas, Černobylis. Šiandien mane pirmiausia domina tai, kas vyksta vienišos žmogaus sielos erdvėje. Man regis, pasaulis pasislinko tenai.
Svetlana Aleksijevič. Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių. Iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. K.: Kitos knygos, 2016.
