„Aš nieko iš savęs nenoriu. Noriu tebūti balta dėmė. Iš tikro – mano namai turi būti visų namai“, – viename interviu yra sakęs Vilius Orvidas (1952–1992). Ypatingu talentu apdovanotas savamokslis akmenorius mažame Žemaitijos kaime kūrė oazę, į kurią traukė ir sielos ramybės ieškantys klystkeliais ėję žmonės, ir pokalbių su sovietų valdžiai nepalankiu kūrėju besiilgintys šviesuoliai.
„Sovietmetis buvo bjaurus, standartizuotas, daug žmonių – pilki, prisitaikę. Tačiau gyvavo saujelė tokių, kurie su sistema nešoko, ėjo prieš plauką. Šios asmenybės traukė, su jomis norėjosi bendrauti. Toks buvo ir Vilius Orvidas“, – pabrėžia vienas artimiausių akmens menininko bičiulių, dailininkas, kolekcininkas, žurnalistas Vaidotas Žukas.
„Jis taip trumpai gyveno ir tiek daug padarė...“ – atsidūsta legenda tapusį brolį prisimindama jauniausia sesuo Palmira Beniušienė.