A.Stradivarijaus pėdomis
Puspenkto šimto styginių instrumentų per savo gyvenimą sukūręs S.Urbietis vadina save menininku-amatininku.
Į Austriją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją, Italiją, Didžiąją Britaniją ir Ameriką iškeliavusiais lietuvio rankomis sukurtais muzikos instrumentais didžiosiose pasaulio scenose groja garsūs muzikai, tačiau, kaip sako meistras, Lietuvoje šiam amatui nebeliko vietos. Tad ir senieji styginių instrumentų meistrai skaičiuoja paskutines savo darbo dienas: dauguma jų jau emigravo, o likusi dalis žlunga.
S.Urbiečio dienos Lietuvoje taip pat eina į pabaigą: „Daviau sau laiko iki Kalėdų, po jų su sūnumi mėginsime ieškoti laimės Anglijoje. Manęs vienoje iš styginių instrumentų dirbtuvių lauks pameistrio dalia, o sūnus sieks tapti profesionaliu futbolininku“, – ateities planai dalijosi devintos kartos Antonio Stradivarijaus mokyklos atstovu save vadinantis S.Urbietis.
Kainų skirtumai
Užsakymų iš viso pasaulio sulaukdavęs 50-metis S.Urbietis neslepia, kad jo pagamintus instrumentus vertina ir perka, bet lietuviai mokėti tiek, kiek mokama pasaulyje, neišgali.
Smuiką už 10000 eurų (34 tūkst. litų) užsienyje parduodantis kūrėjas Lietuvoje atsisveikinti su juo priverstas už 2000 litų.
Per mėnesį instrumentą iš Alpių eglės ar Balkanų uosio išdrožiantis S.Urbietis pirkėjų jau neieško: „Dabar užsakymų nepriimu, instrumentus ruošiu išvežimui iš Lietuvos, o ir gaminti naujų nebūtų kada, tenka dirbti taksistu.“
Pasakodamas vyras atsidūsta. Rudenį jo dirbtuvės patalpas Vilniuje apvogė. Vagis nenubaustas, o meistras patyrė 100 tūkst. litų nuostolių ir vis dar negali įeiti į dirbtuves, nes vyksta tyrimas.
Tapti taksistu S.Urbietį esą privertė krizė: „Sumažėjo žmonių perkamoji galia, taigi, atmetus tai, jog moku penkias užsienio kalbas ir gaminu bei restauruoju smuikus, liko tai, kad sugebu vairuoti automobilį.“
 |
| Juliaus Kalinsko nuotr./Saulius Urbietis prie taksi vairo sėdi nepilnus metus |
Talentas, bet ne verslus
Nuo praėjusių metų pavasario į sostinės gatves taksi automobiliu išriedėjęs Saulius nekeikia taksisto darbo, tačiau pripažįsta, jog kartais būna labai sunku.
Tačiau jį, nepataisomą optimistą, palaiko mintis, jog visa tai – laikina. Sūnų vienas auginantis S.Urbietis prisipažįsta jaučiantis pareigą ir atsakomybę pirmiausia pasirūpinti jo gerove.
Kodėl jis nepardavinėja savo brangiai kainuojančių kūrinių tarptautinėje rinkoje? „Iki šiol pirkėjai patys į Lietuvą ieškoti manęs atvažiuodavo. Norėdami išsirinkti gerą instrumentą jie negailėdavo nei pinigų, nei laiko, tačiau krizė sumaišė visas kortas. Gal čia kaltas ir mano paties vangumas? Gal vadybininkas, gal ne aš pats turėčiau užsiimti smuikų pardavimu?“ – garsiai svarstė pašnekovas.
„Aš sugebu profesionaliai daryti instrumentus, tačiau jų parduoti nemoku“, – prisipažįsta galiausiai meistras. Sunkiomis akimirkomis Saulius palaikymo ir paguodos sulaukia iš dvylikamečio sūnaus ir Šiauliuose gyvenančių tėvų.
Kaip jūsų naują darbą vertina kiti smuikų meistrai? „Jiems tai nesuvokiama. Senosios Europos atstovams sunku suprasti, kaip gali auksines rankas turintis meistras jas teptis dirbdamas kažką kitą? Net ir savo dirbtuvėse meistrai patys nesivargina smuikų gaminti ar jų restauruoti, tam yra pameistriai“, – atsidūsta taksi automobilį vairuojantis vyras.
Meilė smuikui – paveldėta
S.Urbietis prisimena, kad smuiko skambesys ramybės jam nedavė dar mokyklos suole. Nemažai prie jo apsisprendimo mokytis griežti prisidėjo ir močiutės pasakojimai apie tragiškai žuvusį jos brolį, dar A.Smetonos laikais baigusį Kauno konservatoriją ir griežusį smuiku.
 |
|
Asmeninio archyvo nuotr./Saulius Urbietis savo dirbtuvėse |
„Labai gerai prisimenu save su močiute muzikos instrumentų parduotuvėje. Ėjome tąkart man smuiko pirkti, tik pardavėjui pasiteiravus, kokio dydžio instrumento norėsime, neradę atsakymo išėjome“, – vieną pirmųjų pažinčių su smuiku prisiminė pašnekovas.
Ūgtelėjęs ir įsigijęs smuiką Saulius juo griežti mokėsi savarankiškai: „Nuėjau į biblioteką, pasiėmiau natų pradžiamokslį ir griežiau, tačiau įstojęs į muzikos mokyklą sužinojau, kad smuikininko iš manęs nebus – jau per vėlu. Tada ir kilo mintis pasižiūrėti, iš ko tas smuikas padarytas.“
Pomėgis nubloškė į Maskvą
„Mano senelis buvo stalius, turėjo dirbtuves, taip ir ėmiau drožti. Pirmieji mano instrumentai padaryti iš klevo ir eglės, aš dar tik mokiausi. Atsimenu ir pirmuosius uždirbtus 200 rublių“, – grįžta į praeitį meistras.
Studijuodamas Šiaulių pedagoginiame universitete, o laisvu metu tobulindamas smuikų gaminimo technologiją, Saulius ryžosi išmėginti jėgas Maskvoje surengtame konkurse:
„Reikėjo pagaminti smuiką. Aš užėmiau garbingą paskutinę vietą, juk savamokslis buvau, bet likimas lėmė, kad susipažinau su būsimuoju mokytoju Denisu Yarovoy. Netrukus sulaukiau jo kvietimo studijuoti Maskvoje.“
Mokė legenda
„Italas D.Yarovoy, kuris mane mokė smuikų gaminimo ir restauravimo amato, jau miręs. Jo istorija – nepaprasta. Nuo vienuolikos metų važinėjo su tėvu po pasaulį kaip smuikininkas vunderkindas ir koncertavo, kol lūžo jo ranka. Po nelaimingo atsitikimo tėvas atidavė jį italų meistrams, kad išmokytų smuikų darymo paslapčių. Jis buvo aštuntos kartos italų pasaulinio garso smuikų meistro A.Stradivarijaus mokinys, vėliau emigravo į Maskvą. Jis mane ir išmokė šio unikalaus amato“, – pasakoja S.Urbietis.
„Aš sugebu profesionaliai daryti instrumentus, tačiau jų parduoti nemoku“, – prisipažįsta smuikų meistras S.Urbietis.
Savo mokytoją lietuvis prisimena kaip supratingą ir didį amato meistrą: „Jis mokė mus restauruoti senus instrumentus, pasakodavo apie skirtingas instrumentų mokyklas, laisvomis valandomis susėsdavome prie ąžuolinio stalo ir gerdami arbatą klausydavomės jo pasakojimų. Jis mus ne tik mokė, bet ir pinigų duodavo – kad nemirtume badu.“
Lietuvoje laikė sūnus
Po trejų metų studijų 1988 metais su pagyrimu baigęs styginių instrumentų kūrimo ir restauravimo mokslus Maskvoje S.Urbietis grįžo į Lietuvą. Beveik metus dirbo Gintaro Rinkevičiaus orkestre, o vėliau persikėlė į Lenkiją.
Dešimtmetį kūrė ir restauravo styginius instrumentus Nacionalinėje Varšuvos filharmonijoje, turėjo kontraktų su Vokietija. Tačiau ilgesys 1996 metais vėl grąžino S.Urbietį į Lietuvą.
„Buvo minčių, kad į Varšuvą grįšime drauge su žmona, tačiau viskas pakrypo netikėta linkme: likau vienas su mažamečiu sūnumi. Darbui skirdavau rytus arba vakarus, o dalį dienos dirbau kituose darbuose“, – pasakoja vyras savo gyvenimo istoriją.
„Užsiėmiau mėgstama veikla, tačiau, kai paskutinį savo darytą instrumentą pardaviau už 1 500 litų, pasakiau sau, kad daugiau už dyką nedirbsiu“, – sau duotą pažadą prisiminė S.Urbietis, žadėjęs Lietuvoje taksi automobilį vairuoti tik iki Kalėdų.
Smuikų meistras teigė tikintis, kad jam ir sūnui Didžiojoje Britanijoje pasiseks, yra draugų, kurie gali padėti, o ir optimizmo netrūksta: „Emigraciją renkuosi dėl sūnaus, dėl jo perspektyvų. Dejuoti nesu pratęs. Reikia judėti į priekį.“
Smuiko meistrų etalonas
Antonio Stradivarijus (1644-1737) – pasaulinio garso italų smuikų meistras, per gyvenimą pagaminęs apie tūkstantį instrumentų.
A.Stradivarijus norėjo tapti skulptoriumi, medžio drožėju, muzikantu, o pasaulinį garsą jam atnešė meistriški, išskirtiniu tembru pasižymintys smuikai. Šio amato jis išmoko pas Nicolą Amati.
