– Tavo tėtis – choro dirigentas, mama – pianistė, sesuo – orkestro dirigentė, pati pasirinkai fortepijoną. Kodėl?
– Gimiau ir augau muzikų giminėje, todėl nuo pat mažų dienų muzika buvo aplink mane. Kai atėjo laikas mokytis, rinkausi iš baleto (dėl smulkaus sudėjimo, lankstumo ir judrumo), smuiko (mano močiutė Beata-Marija Šmidtienė yra puiki smuiko pedagogė ir tikriausiai didžiausia jos svajonė buvo, kad mažoji anūkėlė paimtų į rankas būtent smuiką) ir fortepijono. Buvau praktiškas vaikas ir baletą iš karto atmečiau, supratusi, kad karjera baigtųsi įpusėjus trisdešimtuosius gyvenimo metus. Smuikas taip pat buvo greitai „nurašytas“. Liko fortepijonas.
– Tavo sesuo, dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla jau yra padariusi įspūdingą tarptautinę karjerą. Ji tau tarsi pavyzdys, įkvėpimas, atsakomybė?
– Mirga man ir pavyzdys, ir įkvėpimas. Esame labai artimos, daug iš jos išmokstu. Neretai su broliu Adomu, linkstančiu į kompoziciją, jaučiame ir naštą. Toje pačioje Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje mokytojai lygindavo, kitaip žiūrėdavo, žinodami, kad Mirga mūsų sesuo. Vokietijoje situacija panaši. Mirgą žinodami net kai kurie profesoriai ima kitaip bendrauti, nori jos kontaktų ir pan. Labai to nemėgstu, nors savo seserimi labai didžiuojuosi ir jos sėkme džiaugiuosi kaip savo. Paprasčiausiai norėčiau, kad aplinkiniai tiek į mane, tiek į mano brolį žiūrėtų kaip į nepriklausomus žmones, menininkus, kurie taip pat yra gabūs kažką sukurti – ne dėl to, kad jų sesuo žymi, ne jos šešėlyje.
– Esate ne kartą scenoje buvusios ir kartu. Kuo ypatingi, išskirtiniai tokie koncertai?
– Nuostabiai gera ir tuo pačiu nelengva. Kartu su sese muzikuojant jaučiu stiprų ir stabilumo suteikiantį bendrystės jausmą, didžiulį džiaugsmą, pasitikėjimą. Pažiūriu į ją ir jaučiu, kad tai –namai, šaknys, jėga! Iš kitos pusės, ne visada paprasta atskirti darbo ir šeimos santykius. Ar kartu ruošiantis koncertui geriausiam rezultatui pasiekti ryšys turėtų būti seseriškas ar tik profesionalus? Manyčiau ir toks, ir toks. Tokia mūsų ir dovana, ir naštelė: seserystė, mūsų artimas ryšys muziką gali apvainikuoti arba kaip tik ruošimosi procesą kiek komplikuoti, apsunkinti. Tad kaip jau minėjau, aukso vidurį rasti nėra taip lengva, bet abi su Mirga besidžiaugdamos jo ieškome.
Mano tikslas yra kelionė. Nenoriu kelis mėnesius ruoštis koncertui, trunkančiam pusvalandį ir tą pusvalandį traktuoti kaip tikslą. Pats pasiruošimas yra tikslas.
– Ar galėtumei įvardinti kažką konkretaus, ką apie muziką supratai, išmokai iš savo muzikalios šeimos? Turbūt būtent iš artimiausiųjų gavai pirmąsias muzikos pamokas.
– Konkrečiai įvardinti nėra lengva. Supratau, išmokau ir perėmiau labai labai daug. Negaliu sakyti, kad pirmąsias muzikos pamokas gavau šeimoje. Sakyčiau, muzikines patirtis. Mama grodavo, aš sėdėdavau mūsų taip vadinamame darbo kambaryje ir vartydavau Čiurlionio paveikslų albumus. Turėjau mėgiamų įrašų, sesė Mirga parnešdavo kompaktinių plokštelių su lietuvių liaudies pasakomis ar lopšinėmis – juos labai mėgau. Tėvelis repetuodavo ir koncertuodavo su choru – iki dabar chorinė muzika mane ypatingai paliečia.
Kadangi esu kilusi iš muzikų giminės, turiu daugybę gražių muzikinių tradicijų. Pavyzdžiui – Thomo Manno festivalis, vykstantis vasarą Nidoje. Tėvelio choras buvo pakviestas dalyvauti pirmajame festivalyje, todėl nuo to laiko vasaros pajūryje tapo mūsų šeimos tradicija. Šiemet choras „Aidija“ ten važiuos jau dvidešimt pirmąjį kartą! Tad ir aš į Nidą važiuoju kiekvienais metais. Taip pat šilta tradicija yra giesmių giedojimas per Šv. Kalėdas ar Šv. Velykas. Šie iki dabar išlikę gilūs ryšiai su menu man yra didžiausias turtas. Manau, kad žmogus iš prigimties yra vienišas, todėl visi linksta vienytis, ieškoti bendraminčių, burtis į grupes. Mūsų giminę tvirtai vienija muzika. Todėl tokios tradicijos, sakyčiau, duoda pagrindą gyvenimui, rodo reikiamą kryptį, teikia stiprybės. Kai turi savo „gentį“ jautiesi saugus.
– Ką įvardintum kaip savo didžiausią svajonę, tikslą profesinėje srityje?
– Mano tikslas yra kelionė. Nenoriu kelis mėnesius ruoštis koncertui, trunkančiam pusvalandį ir tą pusvalandį traktuoti kaip tikslą. Pats pasiruošimas yra tikslas. Jis turi džiuginti, maloninti, užvesti ir vesti. Muzikoje jaučiuosi laisvai, bet svajoju jaustis dar laisviau. Noriu garsais paliesti kiekvieną žmogų. Ir galbūt didžiausia svajonė yra gebėti muzikoje rasti vis daugiau ir daugiau, o tada tais radiniais dalintis su žmonėmis. Gebėti parodyti, koks gražus, įvairus ir beribis yra emocinis garsų vandenynas.
– Studijoms pasirinkai Hanoverį. Kodėl? Kokias stipriausias studijų ten puses išskirtum?
– Hanoverio muzikos, teatro ir medijos akademija turi vieną stipriausių fortepijono mokyklų. Ten dirba daug puikių profesorių, studentų muzikinis išsilavinimas labai aukšto lygio. Bendros paskaitos taip pat labai vertingos ir įdomios. Viskas vokiškai tvarkinga, gerai organizuota, bet ir labai laisva. Žmogui leidžiama pačiam spręsti, ko ir kiek jam reikia. Tai ugdo sąmoningumą ir savarankiškumą – vienas svarbiausių vertybių jaunam žmogui.
– O kokie artimiausi tavo planuojami projektai, koncertai?
– Planų nemažai. Hanoveryje groju trio ansamblyje su dviem dainininkėmis, taip pat dažnai koncertuoju su smuikininke Ioana Cristina Goicea. Vasarį ir kovą koncertuosime su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru Varšuvoje ir Berlyne. Balandžio mėnesį suplanuoti solo rečitaliai Muzikos galerijoje Vilniuje ir Kauno filharmonijoje bei du koncertai su „Kurpfaelzisches Kammerorchester“ Manheime. Vasarą su violončelininku Augustu Gocentu grosime tame pačiame Thomo Manno festivalyje. Taip pat planuoju dalyvauti meistriškumo kursuose, kituose festivaliuose.
– Kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru sausio 25-ąją atliksi W.A.Mozarto muziką. Gal galėtumei plačiau papasakoti apie šią programą, bendradarbiavimą su orkestru?
– Su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru bendradarbiausime pirmą kartą. Esu girdėjusi nemažai gražių atsiliepimų apie šį kolektyvą ir apie dirigentą Modestą Barkauską, todėl labai laukiu koncerto. O Mozartas yra vienas didžiausių genijų. Jis gimė sausio 27-ąją, tad ir mūsų koncertas dedikuojamas 262-osioms gimimo metinėms. Kodėl švenčiame gimtadienius? Nes džiaugiamės žmogaus atsiradimu pasaulyje. Aš tikrai džiaugiuosi šio didžio kompozitoriaus gimimu ir jo muzikiniu palikimu, todėl su dideliu džiaugsmu sveikinsiu jį ir visus šia gražia proga.
– Mozarto muzika daugelį žavi savo žaisme, jaunatviškumu ir pozityvumu. Ką tau, jaunai menininkei, byloja Mozarto asmenybė ir kūryba?
– Su savo profesoriumi Rolandu Kriugeriu dirbome Mozarto kūrinius. Vėl iš naujo atrasdami tą Mozarto gyvybingumą ir šviesumą nusprendėme, kad jo širdis paprasčiausiai plakė greičiau.
