Didysis atostogų vajus anuomet prasidėdavo liepos mėnesį griausmingai nuaidėjus paskutiniams Valstybės teatro spektaklių akordams. Tuomet visas Kaunas staiga ištuštėdavo: vieni keliaudavo į sodybas provincijoje, kiti – į keliones užsienyje, treti rinkdavosi atostogas viename iš kurortų, kurių tuomet buvo kelios dešimtys.
Vis dėlto Palanga čia užėmė išskirtinę vietą. Kaip ir šiais laikais, taip ir prieš šimtmetį bent savaitei atvykti čia „save parodyti ir į kitus pažiūrėti“ tapo viena iš privalomų tiek elito, tiek ir vidurinės klasės atstovų pramogų.
Palangos aurą taip pat kūrė ir viešumoje skleidžiama informacija apie nepaprasto švarumo, be jokių mikrobų pajūrio orą, prisotintą druskų ir kitų cheminių elementų.
O kur dar gydomoji galia žmogaus dvasiai: „Pajūrio dangaus minkštas melsvumas, jūros ošimas ir kartais krištolinis ramumas ramybe ir grožiu nuteikia net ir labiausiai suirusių nervų žmogų“, – šitaip buvo rašoma to meto spaudoje.
