Naudodama vizualinį paveldo žymėjimo metodą ji atnarpliojo pastato istoriją, atgaivino atmintį, rado savininkus, tai galų gale ją atvedė iki tuomet dar tik kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo.
Tas pats metodas dabar bus naudojamas Vilniaus koncertų ir sporto rūmų analizei įgyvendinti. Rugsėjo 2 d. Architektūros fondo organizuojamose kūrybinėse dirbtuvėse „Mapping Heritage“ dalyviai ieškos ir žymės istorijas ir sluoksnius, kurie pastatą paverčia kažkuo daugiau nei tik statiniu iš mūro ir betono.
„Architektams būtina turėti socialinės atsakomybės, – kalbėjo T.Pinto. – Į architektūrą negalima žiūrėti vien tik kaip į objektą, tai kur kas daugiau. Architektūra gali būti panaudota pelnui, politiniams siekiams, ideologijai ir propagandai.“
Paveldo žymėjimo ir istorijų svarba
Tomteboda, pastatas, kuris priklausė Švedijos paštui „PostNord Sverige“, buvo didžiausias pastatas šalyje. Po 2016 m. kilusio gaisro Švedijos Karališkasis meno institutas ėmėsi ieškoti naujų patalpų.
Pasak T.Pinto, „tai buvo labai įdomus laikas“ – pats „Brexit“ kampanijos įkarštis ir skaldančių JAV prezidento rinkimų fonas. Ji sužinojo, kad pastatas buvo parduotas dviems privačioms įmonėms: „Blackstone“, didžiausiai nekilnojamojo turto valdytojai pasaulyje, ir „Areim“ Švedijoje, kuri priklausė tai pačiai „Blacktone“.
Architektė atrado, kad „Blackstone“ jau kurį laiką investavo Švedijoje. Ši įmonė spėjo įsilieti į šalies socialinę ekonomiką, supirkdama didelius gyvenamuosius projektus, kurie iki tol priklausė valstybei.
2016 m. „Blackstone“ vadovas Stephenas Schwarzmanas paaukojo rekordinę 5,46 mln. JAV dolerių sumą D.Trumpo rinkimų kampanijai. „Tai buvo daugiau nei dešimt kartų didesnė suma, nei jis aukodavo iki tol, – teigė T.Pinto. – Kai D.Trumpas buvo išrinktas, S.Schwarzmanas tapo Baltųjų rūmų patariamosios grupės vadovu.“
Pradėjus žymėti paveldo ir istorijų žemėlapį, visi ryšiai tapo akivaizdūs. Nuomodamasis iš „Blackstone“ patalpas, Švedijos Karališkasis meno institutas finansiškai remtų D.Trumpą.
„Tai taip pat buvo svarbu institucijos nepriklausomybei, – teigė architektė. – Menas gali būti panaudotas siekiant priešintis, išryškinti įvairias pozicijas. Todėl būtų labai ciniška, jeigu meno institucija mokėtų nuomą šiai įmonei. Tai galėtų sukompromituoti institucijos nepriklausomybę ir galimybę laisvai galvoti, o šie dalykai ir yra meno pagrindas.“
Jos atradimas sukėlė audrą universitete.
„Universiteto bendruomenė mobilizavosi ir studentai organizavo diskusijas, keldami atrastų ryšių svarbą“, – pasakojo T.Pinto.
Menas gali būti panaudotas siekiant priešintis, išryškinti įvairias pozicijas.
„Sukūriau žemėlapį su visa informacija ir ryšiais, kuriame buvo galima greta išvysti Karališkąjį meno institutą, paštą, menininkus, kurių darbai buvo pastate, – kalbėjo architektė. – Tame pačiame lape buvo galima pastebėti persipinančias linijas, vedančias prie „Blackstone“ vadovo ir, galiausiai, D.Trumpo.“
„Nesunku suprasti, kaip viskas yra susiję, viskas yra tos pačios istorijos dalis. Mokėdamas nuomą privačiai bendrovei, didinsi jos pelną, kuris bus skirtas remti D.Trumpo rinkimų kampaniją“, – pabrėžė ji.
Galiausiai universitetas nusprendė atšaukti persikėlimo į pastatą planus.
„Negaliu teigti, kad šis žemėlapis nulėmė universiteto sprendimą, tačiau jis privertė visus mąstyti apie ryšius, tai, manau, ir buvo svarbiausia“, – prisimena T.Pinto.
Architektė nesiekė užkirsti kelio universitetui persikelti į naujas patalpas, vis dėlto sprendimui atšaukti planus ji pritarė. T. Pinto nuomone, pastatų savininkai ar nuomininkai turėtų žinoti apie tam tikrus su pastatu susijusius ryšius ir galimas sprendimo nuomotis pasekmes.
„Sprendimai turi būti priimamai suvokiant rizikas ir neapsimetant, kad esi naivus ir kažko nežinojai, – teigė ji. – Jeigu turi tokios informacijos ir tęsi darbus, visi turi žinoti, kad sprendimas priimtas sąmoningai, viską įvertinus.“
Socialinė architektų atsakomybė
Pasak T.Pinto, architektai turi prisiimti daugiau socialinės atsakomybės. „Manau, kad architektai dažnai apsimeta, jog jų užimama pozicija yra neutrali, ir todėl nesiima veiksmų, – samprotavo ji. – Jie sako, kad juos pasamdė atlikti konkretų darbą ir jie negali kištis daugiau, nei reikalauja projektavimo užduotis.“
„Manau, jog tai patogi ir naivi padėtis. Kurdamas mieste kuri bendruomenę, esi jos dalis. Stengdamiesi atsiriboti nuo socialinės atsakomybės architektai praranda galimybę išnaudoti savo profesiją kaip pokyčių katalizatorių“, – teigė ji.
„Labai svarbu prisiimti šią atsakomybę, kurią architektūros srityje beveik praradome, – sakė tyrėja. – Mes kuriame iliustracijas, kuriomis siekiama parduoti idėjas, kurios, kaip kartais sužinome, yra nerealios.“
Metodo pritaikymas Vilniuje
Vilniaus koncertų ir sporto rūmų atvejis yra kiek kitoks. Nors nėra su šiuo pastatu sietinų kontraversiškų finansinių ryšių, pastatas byloja apie įvairias traumas – nuo Holokausto, iki sovietų okupacijos. Vėliau po truputį iręs pastatas atspindėjo ir audringą laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo.
„Jūs turite vieną istoriją ant kitos istorijos. Kas toje vietoje turi teisę egzistuoti ir kas gali tęsti pasakojimą? Ar turėtume ant viršaus uždėti ką nors naujo, ar reikėtų atskleisti ką nors, kas ten buvo anksčiau?“, – klausimus kėlė T.Pinto.
„Kalbu apie istorijos pasakojimą, šalies pasakojimą ir kokią kryptį šalis gali pasirinkti“, – sakė ji.
„Ar turėtume duoti daugiau erdvės žmonėms, kurie buvo čia prieš tai, nes jie daugiau prisirišę prie pastato (ir teritorijos), kurios čia buvo prieš tai? Kaip gerbti visus laikotarpius, ir kaip galima pasitelkti dizainą, kad būtų atskleista šio pastato istorija, darant ją suprantamą įvairioms visuomenės pusėms?“, – svarstė architektė.
„Šiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis siekiu pristatyti, ką nuveikiau Stokholme, ir praplėsti ne tik su Vilniaus koncertų ir sporto rūmais, bet ir apskritai su paveldu Lietuvoje susijusias diskusijas. Kai žmonės kalbasi apie architektūrą, jie apsiriboja klausimais apie architektūrą“ – sakė T.Pinto. Architektės požiūriu reikia nagrinėti už fasado slypinčias detales ir klausti daugiau – ne tik klausimo „kas tai pastatė“, bet ir klausimo „kodėl čia panaudota ši medžiaga, kas ją čia atgabeno“.
Tokiu būdu siekiama išvengti paviršutiniškų debatų, norima plėtoti gilesnes diskusijas apie pastato ateitį. „Tai padės suprasti, kaip pasatas tapo paveldu, padės atsakyti į klausimą, kieno paveldu jis tapo“, – sakė architektė.
Pasak T.Pinto, nors Vilniaus koncertų ir sporto rūmų likimas jau yra nuspręstas, istorinių pastatų ateitį nuolat formuoja visuomenėje vykdomos diskusijos.
„Manau, kad pasiūlymai gali keistis“, ar būti atšaukti, teigė ji ir papildė, kad bet kuris pastatas gali būti rekonstruotas ar nugriautas. „Tai niekada nesibaigianti diskusija, – sakė T.Pinto. – Tai gali tapti dar vienu ilgos pastato istorijos skyriumi.“
Švedijoje Tomteboda pastato istorija plėtojama ir toliau. Pašto įmonė, pardavusi pastatą, nusprendė į jį sugrįžti.
„Pastatas jiems priklausė, jie jį pardavė, pastatė naują pastatą priešais, kurį dabar apleidžia, kad sugrįžtų į dalį senojo“, – pasakojo T.Pinto. – Nutiko tai, ko niekaip nebūčiau įsivaizdavusi 2016-aisiais.“
Dirbtuvės Mapping Heritage, skirtos tyrinėti mūsų fizinės erdvės pasakojimus, yra Architektūros fondo kuruojamos programos Building Narratives (Materialūs pasakojimai) renginių serijos Future Architecture platformoje dalis. Programą kofinansuoja Europos sąjungos programa Kūrybiška Europa, strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.
