Koršunovo teatro pamatai buvo pradėti dar 1990-aisiais, kai jaunas Jono Vaitkaus aktorių ir režisierių kurso studentas kartu su bendraminčiais aktoriais pastatė „Ten būti čia“. Kartu su Nepriklausomybe Oskaras ieškojo naujų temų, naujų išraiškos formų, tačiau niekada neatsisakė turinio esmės. Bandydamas įsiklausyti į laiko ženklus, jis sukūrė tik jam vienam pavaldžią meninę erdvę, kurią šiandien visas pasaulis drąsiai vadina Oskaro Koršunovo teatru – nesvarbu, kur bebūtų sukurti jo spektakliai.
Kad būtų linksmiau, pacituosiu patį Oskarą: „Nepatikėsite. Po įrašo feisbuke „Sekmadienio evangelija apie išdavystę“ man paskambino senu laidiniu telefonu, kuris nuo neatmenamų laikų užsilikęs pas mane namie, kuriuo gyvenime nesu naudojęsis, gal tik vieną kartą, kai man paskambino ir paklausė, ar kartais namie nėra pelių. Tai štai tuo telefonu man paskambino iš rojaus ir iškvietė pokalbiui, mat neva kažką pripainiojau savo įraše.“
Apie jubiliejų švenčiantį Oskarą Koršunovą mintimis dalijasi jo kolegos.
Režisierius Jonas Vaitkus:
Oskaro išskirtinumas – jo reakcijų į aplinką, kokia ji bebūtų, spontaniškumas. Iš čia ir atsiranda jo išskirtinumas ir santykiuose su žmonėmis, ir su pjesėmis, ir su aktoriais, na, ir su pačiu savimi. Toks gyvenimas gana komplikuotas, nes primena bėgimą pelkynais tamsoje. Bet įvairių kliūčių pasitikimas, jų vertinimas ir veiksmas įveikiant jas yra oskariškai autentiškas.
Šimtas šešiasdešimt dailininko Žilvino Kempino žodžių:
Ateis penkiasdešimtmetis ir praeis, nereikia dramatizuoti! Bet malonu prisiminti Oskarą ir anuos gerus laikus. Pasidalysiu tik vienu trumpu epizodu, kuris man paliko neišdildomą įspūdį. Tai galėjo būti 1996-ųjų pabaiga arba 1997-ųjų pradžia, gyvenau dar Lietuvoje. Vieną popietę sėdėjom kavinėje su Oskaru, užėjo kalba apie Niujorką, ir tada aš prisiminiau mūsų bendros pažįstamos, kuri studijavo Niujorke, džiaugsmingus atsiliepimus apie savo naująjį gyvenimą, taip pat jos kritišką įspūdį apie skirtumus tarp dviejų šalių. Ji man pasakojo maždaug taip: kai lėktuvas leidžiasi į Niujorką, tai šviesos auksu žėri iki pat horizonto. O kai keliauji namo, viskas gražu, kol lėktuvas nepradeda leistis į Lietuvą, tada staiga atsiveria tokia juoduma, tokia „juoda skylė“...
Oskaras tik apsiniaukė išgirdęs, sužaibavo akimis ir iškošė pro dantis:
„Tai ji pati... bl** ir yra ta juoda skylė!.. Ji yra ta juoda skylė!“
Niekad nepamiršiu šito nuoširdaus ir kiek netikėto patriotizmo proveržio, kuris mane visam laikui paskiepijo nuo bet kokios galimos arogancijos gimtos šalies atžvilgiu. Tikrai nenorėčiau būti ta bl** skyle!
Kompozitorius Gintaras Sodeika:
Oskaras aplink save skleidžia tam tikrą gravitacinį lauką, kuris tiesia kelius į sėkmę ir turėtų jį saugoti nuo keblių situacijų. Bet geriau pagalvojus, supranti, kad ir jam tenka patekti į tokias situacijas, o jose jo jau laukia pulkas angelų, kurie aplink jį zuja. Ir man atrodo, kad tie angelai turi nemažai darbo.
Nežinau, kaip šiandien save suvokia dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai, ar jie supranta, ar apskritai jaučia tvyrantį dvejinimosi efektą? Bet, pavyzdžiui, mes, tie, kurie buvome auklėjami sovietmečiu, vėliau išgyvenome santvarkų ir kultūrų transformaciją, nes gyvenome šizofrenijos sąlygomis, t. y. asmenybės sudvejinimo (ne susidvejinimo) laiku, kada vienaip elgdavomės viešumoje, kur buvo pavojinga elgtis kaip nors kitaip, o truputį kitaip elgdavomės savo artimoje aplinkoje. Todėl šiandien neįmanoma pakęsti ir toliau tebesitęsiančio, bet jau „atviros visuomenės“ falšo.
Su tuo labai sunku susitaikyti, bet mes dėl to neiname susideginti, neiname skandintis. Mes gyvename toliau, tai bjauroka, bet mes suprantame, kad to tikrai nepakeisime. Bepigu, galbūt, poetui, kuris savo kamaraitėje gali būti pats su savimi ir raityti eiles. Tiesą sakant, ir jis priverstas tempti save už pakarpos į feisbuką ir ten maivytis dėl mums visiems suprantamų priežasčių. Režisieriui yra kitaip, jis yra viešesnis žmogus, jis panašus į politiką, kuris visą laiką yra viešas. Tad reikia džiaugtis, kad aplink Oskarą ištisai angelai su pagalvėmis bėgioja.
Mane buvimas su Oskaru pirmuosius du kūrybos dešimtmečius labai praturtino, pakėlė mano, kaip muziko, kvalifikaciją. Nežinau, kiek mano muzika davė Oskaro teatrui naudos ir spalvos, bet galiu pasakyti, kad kartu dirbant išmokau daugybę dalykų, kuriuos ir šiandien naudoju grynojoje muzikoje.
Aktorius Arūnas Sakalauskas:
Koršunovas savo laiku, kai sukūrė „Ten būti čia“ (1990), iššovė taip, kaip dabar Elono Musko raketa. Ypač palyginus su tuo, kas vyko kituose teatruose. Jis dar jaunystėje surado savo kalbą, savo energiją, savo literatūros supratimą. Jau vien ko verta oberiutų epopėja! Dar niekur nemačiau, kad būtų taip atrakintas Charmsas. Mūsų bendradarbiavimas prasidėjo „Senėje“ (1992). Tuo metu buvome jauni, niekas negalvojo apie karjeras, niekas nieko neskaičiavo, nebuvome cinikai. Labai daug dirbome kartu, ir Oskaras man, aktoriui, davė labai didelį postūmį. Yra sėkmė ir šlovė. Savo darbą pas Oskarą aš vadinu sėkme.
Koršunovas turi puikų humoro jausmą, puikiai mato sceną, valdo ją. Jis yra išskirtinis režisierius. Dabar jau rečiau dirbu pas Oskarą, jis susirado savo žmones, tai – tarytum natūrali kaita. Tikriausiai mums pradėjo trukdyti mūsų patirtis. Ko jam reikia, aš suprantu iš pusės žodžio, kaip ir dirbant su Jonu Vaitkumi. Kadangi gyvenimo tempas pasidarė neįtikėtinai greitas, su aktoriais niekas nedirba, dabar jie privalo patys susikurti vaidmenį; tave tik sustato, tau nupiešia piešinį, o viską tu turi mokėti daryti pats. Ir jeigu tau įdomu, tu pasidarai, jeigu neįdomu, nepasidarai.
Oskaras Lietuvos teatrui yra tikrai svarbus. Reikia stengtis žiūrėti tik į Oskaro nuotrauką, o kas užrašyta ant kitos pusės, manęs tai visiškai nedomina. Kūryba nevyksta be įniršio, be pavydo, be blogų dalykų. Tai yra žmogaus prigimty. Bet nereikia žiūrėti į tai, kas parašyta ant nuotraukos, reikia žiūrėti tik į ją.
Koršunovas turi labai daug aktorinės prigimties ir labai gerai jaučia aktorius. Aš labai gerai įsivaizduoju, kaip jam tiktų vaidinti Londono arba Dublino priemiesčio, darbininkų rajono chebras, tokius, kurie yra kieti, bet tą kietumą turi dar kažkuo parodyti.
Aktorė Dalia Michelevičiūtė:
Su Oskaru mes esame bendrakursiai, – tai daug ką pasako. Tas antras režisierių ir aktorių kursas, kurį surinko Jonas Vaitkus, buvo unikalus. Mes mokėmės ne tik iš savo vadovo, bet ir iš savo kursiokų režisierių, su kuriais teko daug asmeniškai bendrauti. Dar studijų metais Oskaras išsiskyrė labai aktualiu, savitu teatriniu braižu, tik jam būdinga kalba. Atėjo visiškai naujos kartos žmogus, mąstantis simboliškai, apibendrinančiai ir su labai giliomis įžvalgomis. Kažkada jis buvo užsiminęs, kad pirmuosius savo spektaklius skiria vienai ar kitai konkrečiai aktorei. Pavyzdžiui, „Ten būti čia“ vaidino tik viena moteris – Rimantė Valiukaitė, „Senė“ – Eglė Mikulionytė, o mane pakvietė į „P.S. Byla O.K.“. Aš buvau viena tarp nuostabių vyrų, tokių kaip šviesios atminties Vytautas Šapranauskas ir kiti. Tai buvo didelė didelė Dievo Režisieriaus dovana. Nežiūrint į tai, kad tuo metu dirbau su šviesios atminties Eimuntu Nekrošiumi, man tai buvo vienas įdomiausių vaidmenų. Buvo periodas, kai su Oskaru teko dirbti viename paskui kitą ėjusiuose spektakliuose. Jis kūrė metaforinės kalbos teatrą. Jau nuo pirmųjų spektaklių teatre jis ieškojo energijos ir žodžio raiškos, subtilaus psichologizmo. Jis labai metodiškai ėjo link savo atradimų.
Oskaras dirba labai lengvai, tiksliai įvardydamas, ko nori. Kurdamas jis kartais atsispiria nuo kokio nors daikto, kartais įvardydamas vieną ar kitą vaizdinį apie tam tikro personažo „veikimą“. O po to yra jau Tavo kūryba. Pavyzdžiui, spektaklyje „P.S. Byla O.K.“ meilės scena tarp mokytojos ir jos pirmosios meilės vyksta tarsi spintoje. Mano personažas buvo sudarytas iš daugelio vaidmenų. Buvo labai įdomu dirbti, nes Oskaras priimdavo visus geresnius pasiūlymus. Jis mokėjo džiaugtis kiekvienu aktoriaus atradimu. Todėl, galima sakyti, kūrėme teatrą, bendrai ieškodami prasmių. Analizuojant praeitį, tenka pripažinti, kad Vaitkaus kurse buvo atskirai veikianti Oskaro laboratorija.
Kai prisimenu neįtikėtino skurdo sovietmečio laiką, o mus jame – trokštančius, ir siekiančius gyventi, kurti ir būti ryžtingiems... Visur buvo deficitai, nuo drabužių iki tuščių maisto lentynų... Tačiau dvasinis alkis mus veržė ir skatino ieškoti. Dramaturgijos pasirinkimas buvo neįtikėtinai skurdus, todėl turėjome pasitelkti savo išmonę. Oskarą labai ryškiai prisimenu nuo pat stojamųjų egzaminų. Jis buvo labai gražus. Jau per pirmuosius etiudus galima buvo džiaugtis jo įsimintinais įvaizdžiais. Jau nuo pat pirmųjų režisūrinių bandymų jis tiksliai užčiuopė teatrinę aplinką. Yra režisierių, kurie turi savo tikslią viziją ir stengiasi ją įgyvendinti, o Oskaras labai daug dirba kolektyve, jis pasitiki aktoriumi, priimdamas jo pasiūlymus.
Aktorius Vytautas Anužis:
Mūsų visiškai atsitiktinis susitikimas Osle 2006 metais. Oskaras – Oslo nacionaliniame dramos teatre, aš – Oslo Menų akademijoje. Oskaro pasiūlymas: „Kaip, jeigu Augusto Strindbergo „Kelią į Damaską?“ Klausiu: „Kas Nepažįstamasis?“ Oskaras: „Tu.“
Tų pačių metų pavasarį jis pradėjo repetuoti savo geriausią spektaklį, gyvenusį trumpiausiai. Analitinis protas, derantis su žvėries intuicija. Ir jokio nuolankumo! Toks unikalus žmogiškosios dvasios derinys buvo jame, visiškai nesavanaudiškai atsiveriant Strindbergo pasauliui, analizuojant, suvokiant jį. Paskui perskrodė repeticijomis tą suvokimą, – galingo įkvėpimo pakilimai iki susideginimo ir kryčiai. Ir vėl – aukštyn...
Viskas – ant tvirto ir tikro tikėjimo konvencionaliu teatru pamato ir gilaus režisūros amato išmanymo. Ir dar – jo aktoriniai gebėjimai. Visuomet vertinau labai tikslius, nors nedažnus jo taip vadinamuosius režisūrinius „parodymus“, informuojančius, visų pirma, KAS jam svarbu, ir jau paskui švelniai sufleruojančius, KAIP tai galėtų atrodyti. Oskaras yra vienas iš nedaugelio režisierių, turinčių supratimą apie vaidybos meną ne apskritai.
Septynių mėnesių repeticijos, gyvos ir skausmingos, bet teikiančios prasmės jausmą. Trumpas spektaklio gyvenimas – kaip netektis. Nepajėgiu užmiršti šito laiko. Ir Oskaro jame. Tai buvo kelionė, kai Sauliui blykstelėjo Šviesa.
Aktorė Nelė Savičenko:
Oskaras Koršunovas – visiškai išskirtinis žmogus, kitoks jis ir kaip režisierius. Kalbant iš esmės, aš labai dėkinga likimui, kad mes susitikome. Jis atvažiavo į Klaipėdą kurti vieno spektaklio, paskui – kito. Man tai buvo visiškai nauja: jo ir dramaturgija buvo kitokia, ir spektaklių kūrimo principai kiti. Prieš tai jo matyta kūryba taip pat buvo palikusi didžiulį įspūdį.
Pirmiausia, Oskarui norisi palinkėti, kad jis būtų laimingas kaip kūrėjas, kad tas gaivalas nenurimtų, kad jis niekada nepavargtų. Aš jam už daug ką labai dėkinga ir kaip žmogus, ir kaip aktorė.
Su Oskaru dirbti ir lengva, ir sunku, nes tai yra žmogus, kuris neapsimetinėja, jis labai tiesus ir atviras, ir labai nori tokio pat tiesumo ir atvirumo iš kitų. Iš pradžių gal ir nelabai gerai jautiesi, bet tas tiesos sakymas nėra sąmoningas kitų kankinimas ar noras kažkaip juos bausti. Tai tiesiog yra jo darbo metodas. Oskaras nemėgsta pozavimų, falšo. Būk toks, koks esi, tuomet su juo nebus sudėtinga. Aišku, dar yra kūrybiniai dalykai, kurie jam be galo svarbūs. Jis susidomi aktoriumi tik tada, kada pamato jo išskirtinius gebėjimus. Jam tada rūpi tas žmogus, jis nori jį atspėti.
Mane visą laiką žavi darbo pradžia, kada prasideda pirmieji etiudai, pirmieji darbai, iš chaoso, iš visos mozaikos jis pradeda formuluoti spektaklio temas. Tais momentais į jį labai įdomu žiūrėti. Visi tarytum rūke esantys veiksmai pamažu įgyja labai stiprų pagrindą, ir tos formuluotės tampa spektaklio pamatais, kurių pražiopsoti neturi teisės. Juos reikia labai gerai suprasti.
Oskaro spektakliai yra ir proto, ir širdies mišinys, dėl to jie jaudina žmones. Gal yra žmonių, kuriuos erzina jo spektakliai, jie gali ir nepatikti, tačiau jie nepalieka abejingų. Aš pati buvau liudininkė, kai stebėjau dvi žiūroves fojė, kurios negalėjo išeiti iš teatro. Viena antrai aiškino, kaip sunku sugrįžti į realybę. Manau, kad ir aš kažkada tai išgyvenau, pirmą kartą pamačiusi jo režisuotą „Ugnies veidą“, kada patyriau milžinišką poveikį.
Aktorius Darius Meškauskas:
Su Oskaru mes pažįstami nuo senų laikų, kai jis lankė 9-oje vidurinėje mokykloje dramos būrelį pas Violetą Tapinienę, o aš 23-ioje vidurinėje – pas Živilę Bandorienę. Dėl tų dramos būrelių ir mūsų tam tikros konkurencijos mokyklų konkursuose (aš vaidinau Justino Marcinkevičiaus Ikarą, jis – pagrindinį vaidmenį „Pienių vyne“) mes tapome pažįstami.
Tuo metu net akis į akį nebuvome pasikalbėję, bet aš mačiau jį vaidinantį, neabejoju, ir jis mane. Tokiu būdu mus tas teatras ir suvedė. Po kurio laiko mes susitikome Panevėžyje, festivalyje „Kelias“. Užkulisiuose įsikalbėjome ir nuo tada įsidėmėjau vieną jo mintį, jog jis personažą modeliuoja priklausomai nuo jį vaidinančio aktoriaus. Oskaras parenka tai, kas tinka konkrečiam žmogui, jo faktūrai. Aš jau tuomet jį kviečiau atvykti į Klaipėdą. Bet susitikome tik po kokių dešimties metų, kai jis į Klaipėdos dramos teatrą atvyko statyti Mariaus von Mayenburgo „Šaltą vaiką“ (2004). Atsirado kažkoks naujas ryšys tarp jo ir šio teatro aktorių, dėl kurio OKT spektakliuose pradėjo vaidinti ir Vytautas Anužis, ir Nelė Savičenko, ir aš. Ne veltui Klaipėdos dramos teatre jis pastatė net tris spektaklius.
Mums abiem didelę įtaką padarė šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus teatras. Mes ir apie tai su Oskaru nekalbėjome, bet galiausiai paaiškėjo, kad abu teatru užsikrėtėme būtent Jaunimo teatre.
Koršunovas – režisierius, kuris rūpinasi, kad būtų suprastas visų žiūrovų, nepriklausomai nuo jų intelekto. Jo spektakliuose yra sluoksnis visiems žiūrovams. Jis veda žiūrovą už rankos paskui save. Yra režisierių, kurie užsiima savirealizacija, o Koršunovas nori, kad teatras vyktų žiūrovų galvose – ir tai ne kartą yra deklaravęs.
Oskaras taip pat ne kartą yra minėjęs, kad režisūra – tai atsitiktinumas. Kurdamas jis didelę dalį palieka savo intuicijai, nušvitimams. Šito dalyko tu neišmoksi, jam tai duota. Jis pastebi atsitiktinai atsiradusius dalykus, už to užsikabina ir galbūt iš to net išsivysto visas spektaklis.
Oskaras – tai retas režisierius, kuris taip kruopščiai dirba su aktoriais, kad aktorių padaro savo bendraautoriu. Jis sukuria tokią iliuziją, kad atrodo, jog būtent aktorius sukūrė tą spektaklį, o ne jis. Oskaras moka ištirpti aktoriuje, o po to dar uždėti ir savo antstatą.
Aktorė Vitalija Mockevičiūtė:
Ne tiek daug teko vaidinti pas Oskarą, bet kiekvienas vaidmuo jo spektakliuose – man didelė dovana. Nuo eilinės prostitutės spektaklyje „Roberto Zucco“ iki „Jelizavetos Bam“ – mylimiausio mano pastarųjų metų spektaklio. Visko daug puikaus galima prikalbėti apie darbą su Oskaru, bet man viena iš įspūdingiausių jo savybių – laiku mestelėti degtuką, kai kurdamas vaidmenį pradedi kibirkščiuoti. Repetuojant kartais nuojauta, pasąmonė mestelėja kažkokį ėjimą, kurio pats nesugebi suvokti, o Oskaras visada pamato tą kibirkštį, ir jo padedamas pradedi rusenti, žiūrėk, galų gale ir visai įsidegi.
Linkiu Oskarui sukelti dar daug teatrinių gaisrų ir „praūžti“ per pasaulį!
Aktorė Rasa Samuolytė – Mergaitė iš „Roberto Zucco“, Olga iš „Ugnies veido“, Elena iš „Vasarvidžio nakties sapno“, Ofelija iš „Hamleto“:
Mergaitė: O ką tu veiki gyvenime?
Olga: Tu sakei, kad dabar aš jau moteris?
Olga: Tai reiškia, kad aš nebe vaikas. Viskas.
Mergaitė: Žinau, kas yra paslaptis.
Ofelija: Jėgų duok meile, kad ištverčiau aš.
Olga: Man reikia susiimti.
Ofelija: Mes žinom, kas mes esam, tik nežinom, kuo galime būt.
Mergaitė: Tu būsi mano agentas ir mano paslaptis, kai keliasi, būsiu tavo bagažas, tavo nešikas ir tavo meilė.
Ofelija: Tačiau nebūki, mielas mano broli,
Kaip tas pamokslininkas nevalyvas,
Kuris kitiems erškėčiais klotą kelią
Į dangų rodo, o tuo tarpu pats,
Begėdiškas ir įžūlus plevėsa,
Žingsniuoja pramogų takais gėlėtais,
Užmiršęs tai, ką skelbė.
Elena: Ar negana, ar negana, jaunuoli,
Kad aš ir taip į neviltį įpuoliau.
Olga: Niekada nepamiršiu šito vardo.
Ką dar pridurti?
Kai režisierius pasitiki ir patiki aktoriui tokį vaidmenų arsenalą, esi laimingas ir dėkingas.
Ką pasakytų Olga Oskarui būtent gimtadienio proga (o jie užklumpa labai netikėtai)?
„Nuo šito niekas neišsisuko. Aš irgi ne. Džiaukis verčiau, tai dar nėra blogiausia.“ O ko palinkėtų Rasa Oskarui, tai žino Mergaitė iš „Roberto Zucco“: „Pamatyti sniegą Afrikoje, pačiuožinėti ant užšalusių ežerų...“ Nes pačiuožinėti Suomijoje – per daug pasiekiama, o štai Afrikoje ant užšalusių ežerų – jau viršuždavinys!
Aktorius Laurynas Jurgelis:
Kol studijavau, labai daug galvojau apie lėkimą kažkur, nepastovumą ir buvimą „kur noriu ir kada noriu“. O režisierius Oskaras Koršunovas vis kartodavo ir kartodavo, kad šitoje profesijoje reikia labai didelio nuoseklumo ir nesiblaškymo bei vertinimo to, ką dabar turi. Tada nesupratau: juk aktorius nuo nieko nepriklausomas, gali išvažiuoti kur nori, grįžti kada nori, ir viskas bus kaip buvę. Tik nesenai, įgijęs tam tikros patirties, pradėjau suprasti jo žodžius ir atvirą pasidalijimą savo gyvenimo patirtimi.
Evaldo Janso dokumentiniame filme „Linkėjimai“ (1998) porą kartų buvo pakalbintas tuomet dar jaunas režisierius. Man visam gyvenimui įstrigo jo vienas palinkėjimas, tinkantis jam pačiam: „Norai turi tokią savybę – jie pildosi. Ir jeigu turėsi ir būsi tiksliai įsivardijęs kokį nors norą, tai jis išsipildys; tai – kaip ir labai paprasta“. Jansui jis palinkėjo, kad su juo atsitiktų tai, ko jis niekada nedrįstu net panorėti.
Kažkodėl galvoju, kad taip atsitiko ir pačiam režisieriui.
