Jos gyvenimo būdas iš tiesų stebina, Elviną jau yra kalbinusi ne viena žurnalistė ar žurnalistas. Įstrigo mintis iš vieno pokalbio, kuriame jos teiravosi apie tai, ką ji gali ir ko negali daryti fiziniame lygmenyje ir Elvina atsakė: „Fiziškai aš galiu tai, ko pakanka, kad gyvenčiau”.
Savo tekstus ji diktuoja asistentei, kuri, išlydėdama mane pro duris, prasitarė, kad Elvinos sakiniai iš sykio būna sklandūs ir paskui kalbos redaktoriams turbūt lieka nedaug darbo.
Šiame pokalbyje mudvi kalbamės apie šiandieninį Lietuvos teatrą, kritiką ir savitą jos santykį su šiuo lauku.
– Pradėkime nuo to, kad rugpjūtį apsilankei Nacionaliniame Kauno dramos teatre – papasakok daugiau apie šią išvyką. Kokių potyrių iš ten atsinešei?
– Jurga, Tavo klausimas mane užgulė kaip didžiausias ir sunkiausias akmuo, nes, norėdama bent kiek nors perteikti šią patirtį, jos svarbą, asmeninę vertę man, turėčiau parašyti bent jau esė. Šiuo metu pati rengiu keletą interviu straipsnių – daug labiau mėgstu kalbinti kitus, rašyti apie tai, kas, mano galva, vertinga, negu kalbėti apie save.
Nedaugžodžiaudama išskiriu tai, jog apsilankymas Nacionaliniame Kauno dramos teatre sukėlė mano iki tol nepatirtą déjà vu jausmą, rodėsi, jog esu buvusi teatro erdvėse daugybę kartų, jog esu čia lankiusis, nes tiek prisiminimų manyje iš teatro pasaulio... Pasirodo, aš tikrai gerai pažįstu teatrą iš daugybės skirtingų žmonių pasakojimų, jų kūnais, jų patirtimis esu praleidusi daugybę valandų repeticijų erdvėje, skirtingose salėse, grimo kambaryje, kai dar tik ruošiamasi spektakliui, premjerai, o ir tada, kai dar vienas gyvenimas scenoje baigiasi, kai iš lapo prikelti personažai ir vėl sugrįžta į jo baltumos saugumą teksto tyloje.
Esu taip pamilusi savąjį būdą išgyventi teatro meną.
Sulaukiau ne vieno klausimo, ar stebėjau repeticiją, gal spektaklį? Ne. Atvirai, nežinau, ar to norėčiau. Esu taip pamilusi savąjį būdą išgyventi teatro meną, pirmiausiai ir labiausiai – mentaliai – vėlgi kitų patirtimis, kitų kūnais, aktorių, teatro meno kūrėjų pasidalinimais mano vaizduotėj yra medžiaga, kuri nugula ant išmanymo, žinojimo pjedestalo, ir pamažu randasi manyje spektaklio pasaulio erdvė ir laikas, personažų būties atmosfera, jų esantys, kurios susitinka, ir kibirkščiuoja gyvybė...
Iš apsilankymo NKDT išsinešiau ar, tiksliau, po kelių dienų manyje gimė idėja, apie kurią kol kas viešai kalbėti negaliu, bet, Jurga, nežinau, ar pameni mūsų interviu 2015-ųjų rugpjūtį, tada aš Tau kalbėjau apie žvaigždei padovanotą amžinos draugystės norą, taigi – draugystė tęsiasi, manau, kada vyks kitas mūsų interviu, aš galėsiu papasakoti apie šią savyje brandinamą idėją, kuri turėtų išsipildyti galbūt kitąmet, rugpjūty.
– Suintrigavai – lauksime žinių! Ir, taip, paskutinį kartą mudvi kalbėjomės prieš 9 metus, per tą laiką nuveikei dar daugiau visokių dalykų, pavyzdžiui, parašei knygą „Tiesos vertikalė“ apie aktorių Vytautą Anužį. Kodėl būtent apie jį? Kaip atrodė šios knygos rašymo procesas?
– Knyga „Tiesos vertikalė“, ko gero, yra tas mano darbas, apie kurį kalbėsiu kol būsiu gyva, tai veikiausiai mano gyvenimo darbas, vien dėl šios knygos buvo verta mokytis, studijuoti, mėginti suprasti teatro meną, bent jau bandyti...
2017-aisiais NKDT kartu su teatru „Utopia“ buvo kuriamas spektaklis „Natanas Išmintingasis“ (režisierius Gintaras Varnas). Aktorius V.Anužis, kaip žinia, yra sukūręs įstabų Natano Išmintingojo vaidmenį. Be to, kad V.Anužis yra išskirtinis aktorius, jis dar ir puikus, drįstu sakyti, per visą Lietuvos istoriją geriausias teatro meno pedagogas, visada dirbęs kartu su žmona Velta Žygure-Anužiene, jie per savo pedagoginę karjerą drauge paruošė devynias aktorių laidas! Paskutiniosios jų vienas studentų aktorius Andrius Gaučas – mano artimas draugas, iš jo pasakojimų daug žinojau apie V.Anužį, šios asmenybės autoriteto galios magnetinis laukas mane buvo pasiekęs. Andrius ne kartą buvo sakęs, jog turėčiau parengti interviu su V.Anužiu, tačiau aš niekada, kol mano mintyse nepasirašo klausimai, kol vaizduotėje neimu kalbėtis su asmenybe arba nepajuntu itin stipraus vidinio noro kalbėti apie vieną ar kitą kūrinį – interviu nepradedu...
Vieną vakarą vidinis pokalbis su V.Anužiu labai natūraliai prasidėjo... Parašiau elektroninį laišką – paprašiau interviu ir, neilgai trukus, vakare, man bežiūrint spektaklio „Visuomenės priešas“ (režisierius Jonas Vaitkus) įrašą, gavau V.Anužio sutikimą, kuriame jis parašė, jog interviu turėtų būti jo gyvenimo interviu. Aš pasiruošiau, pateikiau klausimus, o jis atvyko pas mane gyvam pokalbiui, kuris tęsėsi beveik keturias valandas 2018-ųjų birželio 25 d. Pradžia – 12 val., tai miniu, nes įprastai V.Anužis pas mane atvažiuoja būtent vidurdienį.
Interviu buvo publikuotas leidinyje „Naujoji Romuva“. Jam išėjus, teatrologė Daiva Šabasevičienė pokalbio su V.Anužiu metu išplėtojo mintį, jog interviu turėtų virsti knyga... Jos teigimu, jeigu kas tai galėtų padaryti, tai – Elvinutė, – taip ji mane vadina.
D.Šabasevičienė šia idėja pirmiausia pasidalino su šviesios atminties mano tėčiu, klausdama jo, ar dėl mano sveikatos būklės tai man nebūtų pernelyg sudėtinga.
Pažįstantiesiems mane, žinantiems mano charakterį nieko stebėtina, jog aš įsižeidžiau, kad klausia ne manęs! Bet kokiu atveju sutrikau dėl tokio pasiūlymo – kas galėjo pagalvoti, kad aš galiu parašyti biografinę knygą, dargi apie tokią asmenybę?!
Vis dėlto gerai supratau, jog tokie pasiūlymai aplanko kartą gyvenime. Jeigu atsisakysiu – gailėsiuosi, pati užversiu besiveriančias duris, net nepabandžiusi pro jas įeiti, nepažvelgusi, nesužinojusi, kas už jų manęs laukia.
Taigi sutikau. Knygos rašymas buvo be galo įdomi, jaudinanti patirtis, kuriai niekas kol kas neprilygo ir veikiausiai niekada neprilygs. Tai nepakartojama ir nepranokstama ir ne dėl ko kito, o dėl V.Anužio asmenybės, jo išminties, jo patirčių ir jų detalaus, analitinio žvilgsnio perverta analize pagrįsto, išmanymo, gyvo ir gyvybingo pasakojimo, žinoma, užsimezgusio širdingo ryšio.
Ta galimybė gyventi kito žmogaus pasaulyje vėl ir vėl klausant pokalbio įrašų, redaguojant tekstą, vėl ruošiantis naujam pokalbiui, kuriame asmeninėje akistatoje skleidžiasi aktoriaus meistrystė ir pati autentiškiausia žmogaus patirčių tiesa...
Vis dėlto, kad ir kokia tai dovana man, rašymo metai tam tikra prasme buvo gyvenimas su sunkiu akmeniu po kaklu – nepaliaujamai lydėjo jausmas, jog, vos užsiėmusi kita veikla, elgiuosi netinkamai, išduodu tai, kam turiu pasišvęsti.
Rengimas knygos „Tiesos vertikalė“ – sakralaus, pašvęsto darbo-rašymo patirties laikas.
– Šiuo metu rengi interviu ciklą su aktorėmis, esi glaudžiai susijusi su teatru. Įdomu, kad žvelgi į šiuos procesus visai kitaip nei tie, kurie dažnai lankosi teatre. Bet vis tiek smalsu, kodėl pasirinkai būtent teatrą? Juk šis menas, lyginant su lengviau prieinamomis knygomis, filmais, fotografija ar muzika, yra toks „čia ir dabar“ reginys. Kaip Tau pavyksta dalyvauti teatro procesuose juose nebūnant fiziniu pavidalu?
– Mano gyvenimo veiklų baruose yra ir daug literatūros, dar daugiau muzikos, ganėtinai nemažai fotografijos, rašymo raiškoje, ko gero, mažiausia kino. Taip, daugiausia – teatro. Taip susiklostė labai natūraliai: pradėjusi studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, aš sutikau teatro dalyką dėsčiusią Vitaliją Truskauskaitę. Veikiausiai teatro menas yra toks paveikus, kad, jeigu sutinki gyvenime teatro meno persmelktą žmogų, degantį, spinduliuojantį teatro meile, tiesiog neišvengiamai pamilsti teatrą, įeini į jo realybės lauką ir pasilieki.
Teatro procesuose dalyvauju daug skaitydama, bendraudama su kūrėjais, kritikais – aplink mane plati teatro meno bendruomenė.
Veikiausiai teatro menas mane sužavėjo dėl gyvo tarpasmeninio ryšio, dėl draminio gylio, kai susitinka skirtingi pasauliai, skirtingos idėjos, ir jausmų, emocijų kibirkštyse sužėri bendražmogiška tiesa.
Teatro procesuose dalyvauju daug skaitydama, bendraudama su kūrėjais, kritikais – aplink mane plati teatro meno bendruomenė, būtent šie ryšiai leidžia pažinti teatro meną, fiziškai jame nedalyvaujant. Kaip minėjau, be galo branginu tą savo autentiškąjį pažinimų būdą – iš vidaus, mentaliai – kitais ir kituose.
– Lietuvos teatrai draugiški tiems, kurie negali atvykti į spektaklius ir nori pamatyti spektaklių įrašus? Ar lengva gauti spektaklių įrašų?
– Asmeniškai nesu lankiusis daugelyje, daugumoje teatrų apskritai, o tie kartai, kada teko lankytis, buvo labai seniai. Pastaroji išvyka į NKDT, kaip minėjau, nebuvo spektaklio žiūrėjimas, todėl kalbėti apie teatrų fizinį prieinamumą negaliu.
Kiek žinau, pamažu vyksta teatrų, apskritai įvairių viešųjų įstaigų atsivėrimas. Tačiau noriu atkreipti dėmesį į dvi sąvokas: „pritaikymas“ ir „prieinamumas“. Kada kas nors yra pritaikoma, orientuojamasi į konkrečią grupę, ji tampa tiksline, jai sudaromos specialios išskirtinės sąlygos; siekiant prieinamumo orientuojamasi į visus ir kiekvieną individą: viena vertus, pripažįstami kiekvieno asmeniniai poreikiai, savybės, kita vertus, galima sakyti, jų nepaisoma, jie nėra trukdys ar ypatybė, kuri ką leidžia ar neleidžia, riboja. Taigi turėtų būti siekiama prieinamumo visiems, visos įstaigos, visos aplinkos turėtų būti kuriamos universalaus dizaino idėjos principais.
Nuotolinė galimybė patirti teatrą labai pagyvėjo Covid-19 viruso sukeltos pasaulinės pandemijos laiku, kada gyvenome karantino sąlygomis. Deja, tai buvo trumpalaikė praktika, kuri kartu su karantino ribojimais, jų atšaukimu taip pat pasitraukė į paraštes ir liko praeityje, kaip labai geras, malonus patyrimas, telikęs atmintyje.
Šiek tiek įrašų galiu gauti vien dėl to, kad prisistatau kaip teatro kritikė, menotyrininkė, kad man jų reikia dėl vieno ar kito sumanymo. Dargi plačios teatrinės bendruomenės nariai labai geranoriškai pasirūpina manimi, tad šią galimybę – matyti teatrą nuotoliniu būdu – turiu tik dėl asmeninių ryšių ir savo įgyvendinamos veiklos. Deja, įrašų kokybė dažnu atveju yra labai prasta, todėl patirtis tik iš dalies, tiksliau, labai ribotai perteikia tai, kas vyksta scenoje spektaklio gyvavimo metu, akimirkose čia ir dabar.
Mano galva, patirti teatrą, kiną, koncertus, parodas nuotoliniu būdu turėtų galėti kiekvienas norintysis, tai turėtų būti visiems prieinama oficiali paslauga.
– Kaip vertini dabartinę teatro kritikos situaciją Lietuvoje? Ar per tuos metus, kai seki šiuos procesus, pastebėjai pokyčių?
– Mano subjektyvia nuomone, dabartinė teatro kritikos situacija Lietuvoje yra sudėtinga, kaip ir veikiausiai visais laikais. Nieko naujo nepasakysiu – trūksta finansavimo, o dėl to nukenčia kokybė. Daugiausia rašoma apie teatrinį gyvenimą sostinėje, o, pavyzdžiui, tai, kas vyksta Kaune, lieka dėmesio paribyje. Žinoma, tai lemia ir pasiūlos kokybė. Vis dėlto kritikai turi kalbėti ne tik apie įdomiausius, verčiausius kūrinius, bet ir apie tuos, kurie mažiau pavykę, kurie kritikuotini vien dėl kokybės kartelės kėlimo aukštyn.
Man asmeniškai pastaruoju laiku įdomiausi Rimgailės Renevytės ir Ievos Tumanovičiūtės asmeniniai susirašinėjimai „iš mūsų vaidybų“ – kaskart skaitau su didžiausiu malonumu ir susidomėjimu. Labai vertinu „Teatro žurnalą“ – teatro kritikos, pačios teatrologijos prasme labai svarbus leidinys, apie tai, kuo ir kaip gyvena teatro kritika, teatrologija – kūrėjai ir jų darbą analizuojantys, vertinantys, tiriantys teatro lauko atstovai.
Neabejotina, vėlgi subjektyviai man – nepranokstama ir nepasiekiama teatro kritikė D.Šabasevičienė, teatrologijos ekspertė, aukščiausio meistriškumo profesionalė, rašo puikiausius tekstus, kuriuos vien skaitydama jaučiuosi tarytum pamačiusi patį teatro meno kūrinį, sužinau sukūrimo kontekstą, kūrybos vyksmą ir visa, kas, kaip, kur, kada ir kodėl išpildyta. Jos tekstai yra etalonas, kaip turi rašyti kritikas. Todėl tai, ką minėjau pradžioje šio atsakymo, – finansinis aspektas yra per menkas ir todėl nepakankamas, negalimas pasiteisinimas nekokybiškumui, kokybės stokai.
Kritika nėra subjektyvus, asmeninės patirties, įspūdžių, pajautų išsakymas-išrašymas; taip, visada reikia kritiko subjektyvumo, asmeniškumo, tai ypač turi būti juntama kalbėjimo stiliuje, minčių raiškoje, pasirinktame vertinimo modelyje, kritikos instrumentarijuje; tačiau būtent vertinimo modelis, kritikos instrumentarijus (!) ir turi sudaryti tą objektyvumo pagrindą, kuris kritinį tekstą pakelia aukščiau pajautų, įspūdžių lygmens. Žinoma, tai reikalauja didžiulio išmanymo, kontekstų žinojimo, gebėjimo jais laviruoti, varijuoti. Jeigu analizuojamas, vertinamasis kūrinys neįkontekstinamas, visa lieka objektyvumo paribyje, toks tekstas, sakyčiau, yra kritikos paraščių srities objektas.
Teatro menu, kiek galėdama, aktyviai ir nuosekliai domiuosi, stebiu, seku, o kartu ir kritikos tekstus skaitau penkiolika metų, tačiau didelių pokyčių neįžvelgčiau... Kaip veikiausiai galima išskaityti iš mano teksto, drįstu sakyti, kritikoje pernelyg daug perdėto ir nepagrįsto subjektyvumo, per mažai autentiškų autorių balsų; itin pasigendu ne tiesioginio atpasakojimo, apie ką vienas ar kitas kūrinys, o kieno ir kaip tai išpildyta. Žodyje „kieno“ slypi aktorius. Labai dažname tekste aktoriai tėra išvardijami, pamirštant, kad, bent jau mano suvokimu, dramos teatre aktoriai yra pagrindinis elementas, be kurio būtent dramos teatras negalėtų egzistuoti. Yra tokių pamąstymų, jog aktorius tėra vienas iš... Mano pozicija yra visiškai priešinga: be aktoriaus, sukuriančio ir įkūnijančio vaidmenį, dramos teatras – neįmanomas! Todėl kas kartą labai apmaudu, kai vieno ar kito straipsnio autorius neanalizuoja sukurtų vaidmenų – jų gyvastyje ir išsipildo aktorių ir žiūrovų susitikimo čia ir dabar mentalinės energetikos mainų stebuklas, kuriame išsiskleidžia reikšmės ir prasmės, randasi bendroji ir asmeninė tiesa. Kritiko užduotis apie tai kalbėti, rašymo metu vėl ir vėl išgyvenant teatro kūrinio patirtį savyje, ją perkeliant į teatrinio lauko kontekstus, platųjį sociokultūrinį pasaulį, ir, tikrai ne išrašant visa, kas jam žinoma, o, pasirinkus kas svarbiausia, pateikiant vientisą audinį, kuris tam tikra prasme irgi yra kūrinys, todėl jam reikia pasišvęsti.
Pastaruoju laiku esama dėmesio asmenybėms – rašomos biografinės knygos, tačiau vėlgi jų kokybė ar, tiksliau, pobūdis kelia abejonių – dėl siekiamo populiarumo pasirenkama lengvasis žanras, susitelkiama į asmeninį gyvenimą, ieškoma pagavių, patrauklių istorijų, o teatro menas, kūrybos procesai perteikiami kaip bohemiškos menininkų saviraiškos kasdienybės tikrovėje atspindžiai.
Norėtųsi, jog teatro kritika būtų labiau pastebima, jog kritikai būtų skatinami ir palaikomi, auginami, nes to labai reikia! Rašykime ir mylėkime teatrą, rašykime iš teatro meilės! Galbūt skamba pernelyg idealistiškai. Tačiau juk meno pasaulis ir yra idealistų gyvenimo terpė. Manau, jog patys geriausi, didieji kūriniai yra persmelkti idealizmo. Kurdami idėjų pasaulį ir galbūt naiviai, tačiau drįsdami bent jau mėginti idėjas realizuoti tikrovėje mes, idealistai, tampame nuolatinės ambicijos, kad būtų geriau, puoselėtojais, o tai leidžia daugiau mažiau pagrįstai viltis kokybinio šuolio visame kame. Prisiimkime atsakomybę ir ryžkimės būti idealistai novatoriai – tyrėjai ir atradėjai, kūrėjai ir įprasmintojai – ambicingi ir dėl to galingi, nes pasiryžę, pasiruošę ir pasišventę.
– Ar susiduri su savo tekstų skaitytojais? Rašydama kritiką apie juos mąstai?
– Žiūrėti spektaklio įrašą ir paskui rašyti recenziją, mano suvokimu, nėra teisinga, tikslinga – vis dėlto teatro menas yra gyvas aktoriaus ir žiūrovo susitikimas, kurio metu užsimezgę ir besiplėtojantys ryšiai sukuria unikaliai autentišką reiškinį – kiekvieno ir kiekvienam individualiai patiriamą kūrinį, esantį tikrą, realų mentalinėje dimensijoje.
Įrašai, ypač jeigu jie yra tiesiog sukuriami viena nejudančia kamera, tikrai ribotai perteikia vyksmą scenoje ir galimybė užsimegzti santykiui, įsteigiančiam kūrinio radimąsi, yra labai menka. Todėl rašau spektaklių recenzijas tik tokiu atveju, jeigu poveikis yra toks stiprus, kad paprasčiausiai negaliu nerašyti.
Daugiausia rašau knygų recenzijas arba rengiu interviu straipsnius. Atsiprašau, tačiau rašydama tikrai negalvoju apie skaitytoją. Tuo metu mano dėmesio objektas yra kūrinys, jo sukūrimo istorija, autoriaus biografija, kontekstai; interviu atveju – kalbinama asmenybė, jos kūrybinio ir asmeninio gyvenimo biografija, renku visą įmanomą medžiagą apie savo pašnekovą, dažniausiai didžioji dalis man nėra reikalinga, reikšminga, tačiau turiu žinoti, kartais ir vienas aspektas, galbūt ankstesniame interviu ištartas žodis padiktuoja visus mūsų pokalbiui svarbius momentus, kurie virsta klausimais.
Su savo skaitytojais, kurių, žinoma, labai norėčiau turėti, beveik nesusiduriu. Kartais juokauju, kad interviu tekstai reikalingi ir svarbūs tik man – autorei – ir kalbinamai asmenybei. Jeigu pasiekia kokie atgarsiai, jog kas skaitė, buvo sudomintas, – be galo džiugu, atgalinis ryšys, kaip veikiausiai bet kurios veiklos atstovai, yra vienas iš akstinų. Vis dėlto atsiliepimais „nesimaitinu“, jų nesivaikau, tai leidžia nesiekti patikti, būti pripažintai ir populiariai. Galbūt ir drąsu sakyti, tačiau esu laisva labai daugeliu prasmių, manau, būtent tokia mano pozicija – būti laisvai – įgalina koncentruotis į rašomą tekstą, į jo pobūdį, jo turinį, aktualizuojamą objektą, išvengiant pašalinių žaidimų, mąstant apie pripažinimą, sėkmę, neretu atveju ir finansine išraiška kalbantį skaitomumą. Jeigu ir vos keli žmonės perskaitys, galbūt ir ne dabartyje, o kada nors, – rašyti verta.
