R.Zemkauskui pasakoti studentams apie tai, kaip pateko į televiziją, nėra prasmės. „Tai neįdomu, tai – jau praeita diena, – sako jis. – Pavydžiu jums, nes gyvenate tokiais laikais, kai viską galima atrasti savo telefone. Kai buvau jaunas, to padaryti nebuvo įmanoma – tais laikais buvo tik sukamas diskas, o gatvėje viskas buvo pilka. Nebuvo spalvingų mašinų, nebuvo nieko gražaus, turėjome tik fantaziją. Šito jums jau nebepavydžiu, nes dabar esate atakuojami vaizdų ir jums pasako, ką turite įsivaizduoti“
Apie jaunosios kartos fantazijos stoką
Televizijos žurnalistas įžvelgia kartų kontrastą ir galvoja, kad jaunajai kartai trūksta fantazijos. Kaip pavyzdį jis pateikia garsius ir populiarius filmus, kuriuos jam teko įgarsinti: „Garsinau „Karibų piratus“, „Batmaną“ ir nemačiau jokio skirtumo tarp šių filmų. Tėra dvidešimt punktų, kuriuos reikia išpildyti, dvidešimt dalykų, kuriuos būtina parodyti ir galima ginčytis tik dėl to, kaip filmo kūrėjai sprendė aštuonioliktą ir šešioliktą punktą. Tai vertinu kaip fantazijos skurdumą, to net nepavadinčiau kinu“
Jaunajai kartai jis siūlo griebtis iššūkio ir išlaisvinti vaizduotę. „Reikia sugebėti fantazuoti pasaulyje, kuriame daugybė žmonių fantazuoja už jus ir stengiasi tas fantazijas įsiūlyti Trojos arklių pagalba. Trojos arkliai – „iPad“, „iPhone“ ir panašūs dalykai. Jums įteikia prietaisą ir per jį, per malonumą jį liesti, jus pasiekia kažkieno sukurti vaizdai, kažkieno mintys, kažkieno pasaulio vaizdiniai“, – neigiamą technologijų įtaką fantazijai aptarinėjo jis.
Apie darbą televizijoje ir „Snobo kiną“
Dirbdamas televizijoje, „Pasivaikščiojimų“ vedėjas iš kitų išsiskyrė tuo, kad turėjo tvirtą nuomonę, kurios laikėsi. „Visada naudojau vieną metodą – turėjau savo nuomonę. Kai man nurodydavo, kaip reikia perteikti kokį nors filmą, atsakydavau, jog pirmiausia pasižiūrėsiu ir tik tada nuspręsiu, kaip jį reikia vertinti. Žinoma, tai pakankamai įžūlu, bet, kita vertus, taip apsisaugoma nuo determinuoto ir už tave sutvarkyto pasaulio“, – pasakojo jis.
R.Zemkauskas juokavo, kad televizijoje pradėjo dirbti dėl to, kad troško merginų meilės ir šlovės. Paklaustas, ar pavyko šiuos tikslus pasiekti, jis nusijuokė ir atrėžė: „Taip! Staigus populiarumas – kas gali būti geriau?“
Kalbėdamas apie tai, kaip jo gyvenime atsirado filmai ir „Snobo kinas“, R.Zemkauskas pabrėžė, kad nėra profesionalus kino kritikas ir į televiziją atėjo tik todėl, kad norėjo kurti laidas. „Atėjau į televiziją kaip žmogus, kuris norėjo kurti laidas. Visada domėjausi interviu žanru, o filmai ir jų pristatymas mano gyvenime atsirado netikėtai – man pranešė, kad yra daugybė filmų, kurių nėra kur dėti ir kurių niekas nesupranta. Taip ir gavau pasiūlymą vesti „Snobo kiną“. Svarbiausia tuo metu man buvo filmus pristatyti taip, kad būtų įdomu man pačiam, nes kai kalbi apie tai, kas visiškai tau nerūpi, tai labai jaučiasi“, – apie filmų pristatymą televizijoje pasakojo jis.
irbdamas televizijoje, „Pasivaikščiojimų“ vedėjas iš kitų išsiskyrė tuo, kad turėjo tvirtą nuomonę
Apie kritiką kino kritikams, „Pasivaikščiojimus“ ir „Alchemiją”
R.Zemkauskas, vesdamas „Snobo kiną“, suformavo naują kino pristatymo žanrą, tačiau jis tvirtina, kad ši laida niekada nebuvo pagrindinė jo veikla: „Taip ir susiformavo „Snobo kino“ žanras, bet jis niekada nebuvo mano pagrindinė veikla. Ir kai kino kritikai pykdavo, kad daug sau leidžiu, visada atsakydavau, jog nesu kino kritikas ir nėra dėl ko piktintis. Jiems, matyt, buvo pikta todėl, kad mane rodo per televiziją, o jų ne“
Taip pat jis pažėrė kritikos ir profesionaliems kino kritikams, kurie apie filmus kalba neaiškiai, per ilgai ir vartoja daug sudėtingų žodžių, atgrasančių žiūrovą nuo filmo.
„Visada reikia mokėti užkabinti, leisti žiūrovui pamatyti filmą ir spręsti pačiam, o ne pravesti dvidešimties minučių paskaitą, po kurios jau niekas nebenorės to kino žiūrėti. Visi kritikai laikosi nuomonės, kad Holivudas – šlamštas. Ne, taip nėra – Holivudas yra nuostabus”, – kritikų peikiamą Holivudą gynė R.Zemkauskas.
„Alchemiją“ ir „Pasivaikščiojimus“ vedantis R.Zemkauskas pripažino, jog visada norėjo kurti kultūros laidas ir kalbėti su žmonėmis, kurie jam įdomūs. Televizijos žurnalistas nuliūdino, kad šių laidų kūrimas greitu metu nutrūks: „Pasivaikščiojimai“ ir „Alchemija“ tuoj mirs. Šių laidų niekas nefinansuoja ir nuo Naujųjų metų jų gali nebelikti.
Kultūriniai dalykai visame pasaulyje rūpi nedideliam kiekiui žmonių, tik kitose šalyse tokias laidas lengviau finansuoti. Mano supratimu, jas turėtų remti valstybė, bet protingai. Iš tikrųjų, daug pinigų šiems reikalams yra išmetama veltui.“
Apie muilą televizijoje ir tai, kaip atsirado Radžis
R.Zemkauskas galvoja, kad Lietuvos televizijų provincialumas nėra sąmoningas reiškinys. „Žiniasklaida yra kaip vėjas – kokius lapus pakelia, tokius ir neša. Žiniasklaida rodo tai, ką gauna, – tvirtino jis. – Manau, kad patys turime mokytis tam, kad ateityje galėtume valdyti televizijas. Tada jos bus kokybiškesnės. Pavyzdžiui, Norvegijoje labai populiari televizijos laida apie knygas. Tik lavindami save galime keisti medijas. Niekas neturi tikslo per televiziją rodyti muilą tam, kad bukintų žmones“
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rytis Zemkauskas |
Komentuodamas televizijos prisitaikėliškumą masėms, R.Zemkauskas spalvingu palyginimu paaiškino ir populiaraus atlikėjo Radžio fenomeną: „Televizija yra kaip kioskas. Norint, kad šis kiosko mąstymas pasikeistų, reikia ugdyti auditoriją. Tą padaryti yra sunku, nes konkurentai nesnaudžia: kažkas atsidaro kitą kioskelį šalia, kuris uždirba daugiau, o tuomet reikia kažką daryti. Tokią televiziją mes žiūrime ir taip joje atsirado Radži“
Kritikuodamas vartotojiškumą, R.Zemkauskas paminėjo, jog nereikia griebtis kardinalių priemonių norint kažką pakeisti: „Mes – lūžio visuomenė. Nereikia siekti išgelbėti pasaulį, nes netyčia gali tapti Breiviku ir imti šaudyti žmones. Man baisu, kai kažkas sako, jog jį reikia gelbėti. Ir Hitleris labai norėjo tą padaryti. Vieniems tiesiog nelemta skaityti Dostojevskio ir eiti į operą, nes kai kurių žmonių paskirtis – daryti pinigus. Duok Dieve, kad jiems tai sektųsi ir kad kiti už tai gerbtų“
Apie poeziją ir maištą
R.Zemkauskas prisipažino, jog mažai trūko, kad taptų poetu: „Visi kažką esame rašę ir kai jauti, kad tai nepraeina, atsiranda noras skelbtis ir viešintis. Poetu netapau, nes patekau į televiziją.“ Televizijos laidų vedėjas yra parašęs visą eilę eilėraščių ir prozos knygelių vaikams ir, jo nuomone, poezija Lietuvoje atgimsta. „Matau, kad poezija Lietuvoje atgimsta: vyksta daugybė festivalių, renginių ir man tai labai patinka“, – atviravo jis.
Poezijai simpatizuojantis R.Zemkauskas mano, kad šiandieninė lyrika yra per silpna ir turėtų būti šiek tiek maištingesnė: „Laukiu smarkesnės poezijos – reikia nueiti toliau nuo tų berželių ir kalbėti apie tai, ką iš tikrųjų jaučiame. Yra daugybė dalykų, apie kuriuos galima kalbėti ir nereikia revoliucijų – reikia estetinių komentarų esamai situacijai“
