Ars longa, Vita brevis (išvertus iš lotynų kalbos, – gyvenimas trumpas, menas amžinas) – ši skrajojanti frazė ir guodžia, ir liūdina. Gerai, kai yra kas pasirūpina kūrybiniu palikimu. Tačiau neretai menas, tapęs palikimo našta nukeliauja į šiukšlyną.
Vienos šeimos vyrai
Nežinau kaip būtų buvę šiuo atveju, jeigu po fotografo Mindaugo Norkaus mirties jo našlė Zita Norkienė nebūtų pakvietusi manęs į mažytę Norkų studiją.
Fotografas Mindaugas Norkus mirė netikėtai, vos 60-ies sulaukęs. Jo tėvas, tapytojas Vincas Norkus šią žemę paliko prieš 16 metų. Aš jų nepažinojau. Bet įžengusi į mažą šaltą kambarėlį, supratau, kad čia sukauptas visas abiejų Norkų kūrybinis palikimas. Ant sienų apdulkėję paveikslai, ant stalo ir palangių asmeniniai daiktai, žvakidės, raktai, žirklės, peleninė, kavos puodeliai, malūnėlis, daugybė kitų rakandų, primenančių menininkų gyvenimą.
Tvarkingai sudėti negatyvai, sena foto technika liudijo, kad Mindaugas Norkus mėgo analoginę fotografiją, skaitmena jo nedomino. Foto juostelėse užfiksuoti garsių kultūros žmonių portretai. Didelė dalis jų senokai mirė, kita dalis neatpažįstamai pasikeitė. Gyvenimo kismas didina fotografijų vertę.
Tapytojas Vincas Norkus mirė ligotas, būdamas 81-erių. Jis tapė Trakų gražias apylinkes, trobesius, ežerus, nes labai mėgo žvejoti. Kažin ar kam teko matyti 1952 m. jo nutapytą Trakų pilį, tiksliau kuklius jos griuvėsius?
O 1991-ųjų drobėje nutapyta jau restauruota pilis. Tokia daili, ryški, puošni. Zita Norkienė prisiminė, kad uošvis šį paveikslą nutapė kyšiui. Taip jis įsivaizdavo galįs suminkštinti bankininko širdį, skiriant jaunai šeimai paskolą butui įsigyti. „Nešuosi aš tą paveikslą po pažastimi ir nežinau kaip čia jį reikėtų įteikti. Laimei tas banko darbuotojas manęs paklausė ką čia turiu. Su palengvėjimu padėjau ir pridūriau: tai jums, gražus paveikslas.
Tas pavartė, pažiūrėjo, nežinau ką pagalvojo, bet stumtelėjo paveikslą man atgal. Įtariu, kad palaikė mane kuoktelėjusia, juk ne paveikslo tikėjosi. Ir gėda, ir bėda man buvo. Išraudau kaip avietė. Šiandien galvoju, – gerai, kad nepaėmė, dabar jį parodoje visi galės pamatyti. Paskolą gavome be pilies pagalbos“, – juokėsi Zita, prisiminusi Trakų pilies paveikslo istoriją.
Nerami siela
Tėvo Vinco kūrybinį palikimą saugojo sūnus Mindaugas. Jis gyveno tais paveikslais, prisiminimais apie tėvo rūpestį nuo pat vaikystės kreipti jį meno keliu. Tapytoju Mindaugas netapo. Fotografija nurungė. Tas momentinis, aistra pulsuojantis džiaugsmas, kai pamatęs užfiksuoji žmogų, buvo toks stiprus, kad žmonos Zitos Norkienės prisiminimuose buvo virtęs gėda. Kodėl?
Nes vyras dažnai palikęs šeimą, renginiuose su fotoaparatu rankose vaikydavosi garsius žmones. Vakare fotografas netverdavo savo kailyje, kol neišryškindavo juostelės. O tada jau džiaugsmas užpildavo jo sielą. Tik ne visi suprasdavo dėl ko jis taip džiūgauja. Vėliau sekdavo parodos. Viena po kitos, iš vieno miesto į kitą. Taip metai iš metų. Jis nepastebėjo kaip greitai abu sūnūs užaugo, baigė mokslus, nuėjo savais keliais ir visai nesusidomėjo tuo, dėl ko didžiavosi jų tėvas.
Taigi, tas šaltas kambarys ir visi jame esantys daiktai man kuždėjo apie šių menininkų atminimą ir pagarbą jų kūrybai, nors gyvenime jų niekada nesu sutikusi. Man patinka naršyti po metafizinę erdvę, sluoksniuoti žmonių prisiminimus ir pasakoti kitiems apie juos. Ir visai nenuostabu, kad dažniausiai atradusi kokį garsų, bet pamirštą menininką, suprantu kodėl žmonės jo nelaiko savu, nors jis gimęs, augęs, kūręs čia pat netoliese. Todėl, kad žmonių atmintis trumpa, prisnūdusi ir reikia kažkokio sukrėtimo, kad prikeltum tą atmintį.
„Ką? Mes net nežinojome, kad Mindaugas Norkus mirė prieš pora metų?!“ – Dažniausiai nuskambėdavo tokia frazė, kai imdavau pasakoti jo kolegoms apie kūrybinį projektą Trakuose, įprasminantį tėvo ir sūnaus palikimą. Buvę bičiuliai ir dar gyvi bei žvalūs fotografijų herojai atvažiuos į parodą, kaip į paskutinį atsisveikinimą su fotografu.
Kodėl taip atsitiko? Kodėl net patys artimiausi draugai neatvyko į jo laidotuves?
„Mindaugas mirė labai netikėtai. Jo mobilųjį telefoną galima buvo atrakinti tik jo paties pirštu. O tame telefone buvo visas jo gyvenimas“, – tarstelėjo Zita Norkienė. – Todėl ir palaidojo jį savi, patys artimiausi. Zita prisipažino, kad nuo tos akimirkos pakeitė savo kodą telefone. Jokių pirštų anspaudų!
Trakus šlovina ne tik pilis
Bet grįžkime prie kūrybos. Trakų krašto kūrėjai paliko mums tai, kuo reikėtų didžiuotis, džiaugtis ir stebėtis. Trakams rugsėjį sukanka 700 metų. Mes prisimename tuos amžius dažniausiai gerėdamiesi Trakų pilimi, nusilenkdami kunigaikščiui Vytauto didybei, nuklysdami legendomis į šlovingą praeitį, minėdami ištikimuosius karaimus, kovingus totorius, skaitydami nostalgiškas Maironio eiles apie pilį, valtimi skrosdami ežero bangas ir valgydami kibinus.
Gal dar kažką svarbaus praleidau? Tačiau kalbėdami apie pastaruosius dešimtmečius, pamirštame, o neretai neatpažįstame savų, gyvenusių ir kūrusių visai neseniai. Tų, su kuriais prasilenkdavome parduotuvėje, gatvėje ar laiptinėje. Taip, jie paprasti, bet ne prasti kūrėjai, šlovinę savo miestą ir žmones.
Taip ir gimė mūsų kūrybinis projektas „Savi: Vincas ir Mindaugas Norkai“, skirtas Trakų 700 metų jubiliejui, kuriame reflektuojamas menininkų – tėvo ir sūnaus glaudus santykis su istorija. Projektas, sunokintas toje šaltoje, tačiau kupinoje gyvų prisiminimų ir priekaištų dirbtuvėje, į kurią su Zita Norkiene važiuodavome vartyti senų fotografijų, knygų, bukletų, užrašų, pūsdamos dulkes nuo paveikslų, nusprendėme prikelti gyvenimui tai, kam priklauso gyventi.
Ateikite pasidairyti, susitikti su savais ir savimi. Parodos atidarymas rugsėjo 6 d. 17 val. Trakų kultūros rūmų meno galerijoje „Fojė“. Ši data ypatinga Trakams ir pasirinkta neatsitiktinai. Šilinės išvakarėse, Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną, Vytauto Didžiojo karūnavimo ir Padėkos už Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimo dieną, pagerbsime tėvo ir sūnaus (mirusio tą dieną) atminimą.
Trakiečiai menininkai, – dailininkas, poetas Vincas Norkus ir fotomenininkas, kino operatorius Mindaugas Norkus savo kūriniais garsinę mūsų kraštą, po mirties paliko neįkainojamą kūrybos lobyną, kurį privalu parodyti Trakų miesto ir rajono gyventojams.
Svarbu priminti saviems apie savus, supažindinti jaunąją kartą su garsiais meno kūrėjais iš XX pabaigos ir XXI pradžios. Įrengtoje kunstkameroje galima bus prisiliesti prie menininkų asmeninių kūrybos priemonių, susipažinti su jų darbais, apie kuriuos skaitė, matė filmus, spektaklius, grožėjosi meno kūriniais ir susitikti su dar gyvais M.Norkaus fotografijų herojais, šiandien tapusiais legendomis.
Apie menininkus tėvą ir sūnų
Tapytojas, poetas Vincas Norkus (1925 – 2006) palikęs nemenką tapybos darbų kolekciją, kurioje atsispindi Trakų istorija (Trakų pilies griuvėsių paveikslas datuojamas 1952 m.), mūsų krašto miškai, ežerai, bažnyčios, sodybos, žmonių portretai bei jų buities motyvai. Dailės klasiko Antano Gudaičio mokinys ir pats buvo geras pedagogas, dėstė Dailės akademijoje, surengė per dvidešimt personalinių parodų. Daug autoriaus darbų saugoma muziejuose, privačiose kolekcijose. Unikalią vertę turi Norkaus teptuku užfiksuotos kaimo sodybos, pasak menotyrininkų, šiandien paveikslai vertingi ir kaip išnykusio gyvenimo vaizdai. Visą gyvenimą jis buvo ištikimas lietuviškajai dailės tradicijai. Per Lietuvą tapytojas keliaudavo su nedideliu molbertu ir meškere rankose.
Dailininkas ne tik teptuku į drobes suguldė mūsų gimtojo krašto grožį, bet buvo aktyvus menininkų poezijos klubo „Plekšnė“ narys, 2006 m. išleido poezijos knygą „Kas drobėse nesudėta“.
„Malonu atsigręžti į tokį ramų, realistinį menininką V.Norkų, kuris, galima sakyti, tęsia Lietuvos tapybos tradicijas, tačiau neįpuldamas per daug į įsigalėjusį ekspresionizmą, kuris vyravo lietuviškoje tapyboje“, – kalbėjo Giedrius Kazimierėnas , – jaunesnysis Norkaus kolega, garsus dailininkas monumentalistas, tapantis paveikslus istorine tematika, kartu su Norkumi dėstęs VDA.
V.Norkaus eilėraščiai (rašė, kai sveikata neleido tapyti), kuriuose jis kaip mokėjo, taip surimavo dalykus, kuriuos tapė. „Visa tai ir yra tikrasis Vincas Norkus, kuris nesistengė patikti: be pagražinimų, o visgi mielas širdžiai. Šventai tikiu, jog maestro Vincento Norkaus šviesus prisiminimas išliks ne man vienam“, – rašė tapytojas Giedrius Kazimierėnas.
Fotomenininkas, operatorius Mindaugas Norkus (1960 – 2020) sukūręs kelis šimtus garsių meno kūrėjų portretų galeriją. Analoginėje fotografijoje užfiksuoti portretai nenuskęsta vaizdiniame skaitmenų triukšme. M.Norkaus palikimą galima drąsiai vadinti „Dienoraštis negatyvuose“. Fotografija turi stebuklingą galią – skleisti žinią apie tai, ko nebėra, bet liko mūsų atmintyje ir vos pažvelgus, atmintis atgyja tarytum būtumėm susitikę vakar.
„Jo fotografijos vertingos dabar, nes priartina prie mūsų kūrėjus. Rytoj jos bus dar vertingesnės, nes liks mūsų kultūros pasaulio liudytojais“, – apie Mindaugo Norkaus fotografiją sakė garsus kino režisierius Audrius Stonys.
Savo parodų atidarymuose M.Norkus primindavo, jog kasdien turėjęs galimybę bendrauti su žymiais Lietuvos menininkais: režisieriais Vytautu Žalakevičiumi, Algirdu Araminu, su aktoriais Donatu Banioniu, Vytautu Tomkumi, rašytoju Mykolu Sluckiu, aktoriumi Regimantu Adomaičiu, dailininku Vytautu Kalinausku, monsinjorais Kazimieru Vasiliausku ir Vytautu Rūku, skulptoriumi Ipolitu Užkurniu, aktoriumi Laimonu Noreika, poetu Algimantu Baltakiu, rašytoja ir publiciste Jurga Ivanauskaite bei kitais iškiliais Lietuvos kultūros favoritais.
Deja, su kai kuriais jau niekada nesusitiksime... Negailestingas laikas nenumaldomai daro savo. Tą juto ir pats portretų autorius Mindaugas.
Jis visada nešiojosi fotoaparatą, vadindavo jį geriausiu draugu ir fiksuodavo įvairius susitikimus, akimirkas kultūriniuose renginiuose, knygų, meno mugėse, „Poezijos pavasarių“ metu, Trakų muzikos festivaliuose.
„Nors fotografija artimai siejasi su daile, tačiau peizažų fotografuoti nemėgstu, kur kas mieliau renkuosi portretinę fotografiją. Portrete įžvelgiu žmonių veido bruožus, nuotaikų atspalvius“, – motyvavo fotografas Mindaugas Norkus, pasirinkęs kitą kelią, nei jo tėvas.
Iš tiesų jie buvo labai skirtingi, tačiau tuo ir įdomūs, svarbūs ne tik mums, Trakų krašto žmonėms, bet ir visai Lietuvai.
Trakų fizinė erdvė su legendine pilimi, ežerais ir kibinais atrasta seniai. Tačiau metafizinė erdvė lieka vis dar paslaptinga, sunkiai tapatinama su savo garsiais kūrėjais, išsibarsčiusius tarp miškų ir ežerų, kurių vardai ir kūryba neretai skamba garsiau sostinėje ir už Lietuvos ribų. Susižavėję svetimais, nepamirškime savų, kuriančių Trakų įvaizdį!
