Apie pasiruošimą naujausiems spektakliams, įkūnijamus personažus bei karjerą interviu su Tomu.
– Baigėte verslo administravimo studijas. Kaip tapote šokėju, galiausiai dainininku bei pradėjote savo karjerą teatre?
– Esu impulsyvus idealistas. Dažnai susižaviu kuo nors greitai ir stipriai. Gali užtekti sekundės įspūdžio ir nenustosiu to mokytis ištisus mėnesius. Šokiu susižavėjau, kai pamačiau airiško šokio spektaklį vaizdajuostėje, kurią tėvai parsivežė iš užsienio. Taip pat baigiau choreografijos mokyklą. Keista, kad man niekada nešovė mintis iš šios veiklos gyventi.
Po mokyklos baigimo įstojau į privatų kanadiečių ir JAV įsteigtą LCC tarptautinį universitetą Klaipėdoje, kuriame mokiausi verslo administravimo. Studijos sekėsi, todėl greitai radau darbą finansų sferoje. Netrukus man pasiūlė ir pirmuosius vaidmenis teatre. Rinkausi viską iš karto, bet, neilgai trukus, velniškai išsekau. Supratau, kad reikia susidėlioti prioritetus arba prarasiu sveikatą. Nutariau iš naujo stoti mokytis į specialybę, kurią sudarė šokis, dainavimas, fortepijonas ir aktorystė. Manau, jog būdamas jaunas, pirmiausia turėčiau daryti tai, ko pasenęs negalėsiu. Po kelerių metų su naujais įgūdžiais, daugiausia dainavimu, įsitraukiau į darbus sostinėje.
– Vis tik pasirinkote menininko kelią. Ar niekada nesigailėjote šio sprendimo?
– Klausiau vidinio balso ir man atrodo, šiame etape negalėčiau reikalauti kažko daugiau. Atlikau pagrindinį vaidmenį miuzikle „neregėti sapnai“ pagal I.Šeiniaus romaną „Kuprelis“, dirbu Anželikos Cholinos, Nacionaliniame operos ir baleto teatruose, vaidinu bei šoku „Domino“ teatre, kasdien bendrauju su įspūdingais žmonėmis, čia jaučiuosi reikalingas.
– Kokie jausmai, iššūkiai apėmę artėjant miuziklo „Rent“ bei spektaklio „Otelas“ premjeroms?
– Miuziklą „Rent“ (liet. Nuoma) Lietuvoje stato užsienio komanda, stiprus režisierius. Taip pat surinkti talentingi aktoriai bei dainininkai. Esame visiškai atsidavę darbui, todėl laukiu, kol galėsime miuziklą pristatyti žiūrovams. Įkūnysime jaunus menininkus, kurie bando išgyventi Niujorko lofte. Jiems kyla klausimų, kaip reikėtų gyventi, kokiomis vertybėmis vadovautis.
Skurdas kartais nėra priešas, kūrybinės kančios, pasirodo, padeda sukurti kažką tikrai nepakartojamo. Miuzikle paliečiamos įvairios temos: nuo žmonių santykių iki priklausomybės nuo narkotikų ar homoseksualų poreikio būti pripažintiems. Man patinka, kad miuzikle netrūksta komiškų situacijų labai rimtose aplinkybėse. Aktoriai ruošiasi provokuoti žiūrovą.
Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklis yra kitokio žanro kūrinys. Otelo istoriją daugelis žinome, tačiau tai, kaip ją interpretuoja choreografė, drąsiai sakau – abejingų nepaliks.
Tai istorija apie gerus žmones, kurių likimus smarkiai subjauroja kiti, įskaudinti ir pavojingi žmonės. Tai spektaklis, po kurio viduje kažkas tikrai pasiliks.
– Miuzikle „Rent“ įkūnysite labiau viską iš šalies stebinčio Marko charakterį. Ar įžvelgiate tam tikrų sąsajų tarp savęs ir įkūnijamo vaidmens?
– Stebėtojo pozicija Markui yra savisaugos pozicija. Aš jį matau kaip labai skaudžiai „nudegusį” žmogų, kuris nesąmoningai kuria barjerą tarp savęs ir žmonių, kurie nori būti išties arti jo, jį pažinti ir mylėti. Tai tam tikras skydas, saugantis jį nuo vidinių baimių. Jis yra bendraujantis, tačiau niekada neparodantis savo tikrųjų jausmų. Intelektualus kino kūrėjas, kuris dedasi, jog už visus geriau išmano viską, tačiau nesikiša, o tik fiksuoja faktus savo vaizdo kamera. Galiausiai, kolegos Jeronimas Milius ir Vaidas Baumila, vaidinantys Marko kambarioką Rodžerį, „nuleidžia” jį šiek tiek ant žemės (juokiasi). Aš esu labiau Marko priešingybė, todėl besigilindamas į šį personažą labiau suprantu „stebėtojus“.
– Anželikos Cholinos šokio spektaklyje „Otelas“ jūs taip pat vienas iš pagrindinių personažų. Kokį vaidmenį atliekate?
– „Otele“ aš esu Kasijus. Jis yra jaunas, gražus, pasitikintis savimi, šiek tiek atlapaširdis leitenantas. Didžiausias iššūkis atsiranda norint parodyti du skirtingus Kasijaus paveikslus: pirmojoje dalyje jis yra spinduliuojantis gyvybę, garbingas, itin pasitikintis savimi, o antrojoje dalyje jis visiškai pasikeičia, nusivilia savimi, jo akys nebežiba, jis susiduria su žiauria gyvenimo patirtimi, netekęs visko, dėl ko kovojo – draugystės, statuso, pasitikėjimo. Šiame pastatyme šoka daugybė talentingų šokėjų, taip pat vaidina išskirtiniai žmonės. Mano kolegos: Dezdemona – Karina Krysko–Skambinė, Jagas – Martynas Kavaliauskas, Otelas – Valerijus Suanovas.
– Kaip spėjate suderinti šiuos du pastatymus? Ar atlikimui reikia ypatingo pasiruošimo?
– Abu spektakliai reikalauja nepaprastai daug jėgų. Režisieriai tiek viename, tiek kitame pastatyme prašo visiško atsidavimo. Dar prieš pastatyminį laikotarpį rengiau savo kūną šiems krūviams bei iš anksto mokiausi muzikinius ir draminius tekstus. Ir dabar dedu visas pastangas: vartoju maisto papildus, stengiuosi nešvaistyti jėgų, likti susikoncentravęs. Dirbu paeiliui abiejuose pastatymuose nuo 10 ryto iki 9 vakaro kiekvieną dieną, be išeiginių. Dabar sunku, bet tokie dalykai pasitaiko tik kartą gyvenime.
– Kaip save identifikuojate pats – kaip šokėją, dainininką ar aktorių?
– Mane dažniau identifikuoja kaip šokėją, tačiau po truputį, sulig kiekvienu vaidmeniu ar koncertu, jaučiuosi esąs tiesiog scenos menų atlikėju. Dažnai sakoma: „Visi dabar dainininkai ir šokėjai“... Man tai tinka (juokiasi). O jeigu rimtai, aš ne vienerius metus tuo užsiimu ir į visas savo veiklas žiūriu rimtai.
– Šokate, vaidinate ne viename teatre, šokių trupėje, dirbate įrašų studijoje... Ar dar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
– Asmeninį gyvenimą turiu. Aš turiu savo geriausius draugus ir susitikti su jais visada randu laiko. Aplankyti tėvus lengva nėra, į gimtuosius Mažeikius grįžtu tik kas pusę metų, todėl jie dažniau aplanko mane. O meilės santykius puoselėti irgi įmanoma, geriausia, jei antra pusė žino, kas yra šou pasaulis. Mano mylimoji šoka kartu „Otelo“ spektaklyje. Man sekasi, nes šalia visada yra artimi žmonės.
