Prieš gerą savaitę Lietuvos nacionalinio dramos teatro antrą kartą surengtus Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymus galima suprasti kaip dar vieną būdą gaivinti dramaturgiją Lietuvoje: nors išverčiamos ir skaitomos garsių užsienio dramaturgų pjesės, o pats teatras teigia siekiąs „patikrinti jų sceninio įkūnijimo galimybes“, akivaizdu, kad platesne prasme mėginama atkreipti didesnį dėmesį į pjesę kaip savarankišką ir ne mažiau už spektaklį vertingą kūrinį, supažindinti su tarptautinėmis dramaturgijos tendencijomis, temomis ir madomis, ir – idealiuoju atveju – paskatinti čia, Lietuvoje, mąstyti ir diskutuoti, kas yra ir apie ką kalba šiuolaikinė dramaturgija.
Pjesė skamba taip aktualiai, kad norisi pasiduoti pagundai supaprastinti tikrovę ir sakyti, kad ji paaiškina paskutinį dešimtmetį mūsų Vakarų pasaulį kamuojantį nerimą ir liūdesį, kurio (reikia viltis – jau) kulminacija buvo pasiekta pernai su Donaldu Trumpu ir „Brexit“.
Būtų įdomu sužinoti, kiek į šiuos skaitymus (šiemet jų buvo keturi) atėjo jaunųjų dramaturgų, bet tai atskira tema. Čia labiau norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną iš teatro Mažojoje salėje skaitytų pjesių – garsaus britų dramaturgo Martino Crimpo „Laimės respublikoje“ (iš anglų kalbos puikiai išvertė Marius Burokas, skaitymą režisavo Mantas Jančiauskas, skaitė aktoriai Algirdas Gradauskas, Rasa Samuolytė, Adelė Šuminskaitė, Rimantė Valiukaitė ir Šarūnas Zenkevičius). Maždaug per valandą buvo perskaityta tik trečdalis visos pjesės, tačiau į šį skaitymą (ir visą pjesę) autoriui pavyko sutalpinti beveik visą Vakarų pasaulio (taigi ir mūsų, nors nemažą dalį praleidome po sovietiniu gaubtu) istoriją nuo XX a. vidurio iki šių dienų.
Simbolinė kūrinio koncentracija tokia stipri, kad imi apmaudžiai galvoti, ar mūsų dramaturgijoje apskritai mąstoma tokiais masteliais. O skamba ji taip aktualiai (pjesė pirmą kartą išleista 2012 m.), kad norisi pasiduoti pagundai supaprastinti tikrovę ir sakyti, kad ji paaiškina paskutinį dešimtmetį (nuo 2008 m. krizės) mūsų Vakarų pasaulį kamuojantį nerimą ir liūdesį, kurio (reikia viltis – jau) kulminacija buvo pasiekta pernai su Donaldu Trumpu ir „Brexit“. Apie šį liūdesį ir nerimą labai gražiai pasakė filosofas Vytautas Ališauskas: „Vyksta kažkas didingo ir galbūt šiek tiek baisaus.“
Nežinia, kiek tai būta sąmoningo Martino Crimpo sumanymo, bet per skaitymus pasirodė, kad pjesė pateikė savąją versiją (tebūnie tik vieną iš milijono galimų), kas tas „kažkas didingo ir galbūt šiek tiek baisaus“ vyksta.
Kūrinį sudaro trys dalys: „Šeimos griovimas“, „Penkios esminės individo laisvės“ ir „Laimės respublikoje“. Po trečios dalies pavadinimu pateiktas epigrafas iš Dantes Alighierio „Dieviškosios komedijos“ taip pat trečios dalies „Rojus“ sufleruoja, kaip suprasti šią struktūrą: iš pradžių veikėjai išgyvena pragarą, paskui jie patenka į skaistyklą ir pagaliau nukeliauja į rojų.
Martinas Crimpas yra satyrikas ir šią dieviškąją kelionę turėtume suprasti skaudžiai ironiškai. Kaip bet kuri ironija, ji turi du dugnus. Pjesėje mums pasakojama apie tai, kas pokario dešimtmečiais įtakinguose intelektiniuose sluoksniuose buvo laikyta „pragaru“ (šeima) ir kas „rojumi“ (visiškas išsilaisvinimas, totali individo laisvė). Po Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto Wilhelmo Reicho ir Herberto Marcuse's įkvėpti kairieji intelektualai buvo linkę nacizmą kildinti iš visuomenės tradicionališkumo ar konkrečiai „buržuazinės šeimos“ struktūros (tokio mąstymo apraiškų išlikę iki šiol, pavyzdžiui, Michaelio Haneke's filmas „Baltas kaspinas“), o kaip galimybė apsisaugoti nuo nacizmo sugrįžimo buvo siūloma visiška seksualinė laisvė (maža maoistų sekta „Pirmoji komuna“ šią mintį 1967 m. išreiškė išplatindama savo „autoportretą“, kuriame septyni nuogi vyrai ir moterys stovi prasiskėtę ir atsirėmę į sieną, o antraštė skelbė: „Das Private ist politisch!“).
Kaip bet kuri ironija, ji turi du dugnus.
Bet atsitrenkę į antrą pjesės dugną suprantame, kad ši „progresyvi“ išsilaisvinimo kelionė patyrė visišką nesėkmę. Kaip?
Pirmoje dalyje griūnanti šeima iš tiesų primena santūrų pragaro vaizdelį: per besibarančios šeimos (seneliai, tėvas, motina ir dvi paauglės) kalėdinę vakarienę atvyksta dėdė Bobas ir visiems išrėžia, kodėl jų nekenčia teta Madlena. Situacija absurdiška, bet žmonių ryšiai trūkinėja ir netenka prasmės. Kalėdinės vakarienės kaip simbolinės vietos pasirinkimas neatrodo atsitiktinis – ji ne tik iki šiol Vakarų visuomenėse laikoma vienu pagrindinių šeimos ritualų, stiprinančių ir palaikančių tarpusavio bendrystę, bet galėtų būti traktuojama ir kaip aliuzija į moderniosios dramaturgijos klasika tapusią Thorntono Wilderio pjesę „Ilga Kalėdų vakarienė“ (statyta ir Lietuvoje). Pastarajame kūrinyje per vakarienę prie vieno stalo parodomos skirtingų kartų ryšys ir šeimos, kaip socialinės institucijos, atsikūrimo ir amžino išlikimo galia. O štai Crimpo kūrinyje, parašytame maždaug aštuoniasdešimt metų vėliau, kalėdinė vakarienė tampa priešingo reiškinio – šeimos griūties vieta.
Antroje pjesės dalyje, po šeimos griūties, veikėjai netenka savo vardų ir yra abstrahuojami. Šios dalies pradžioje surašytos penkios „esminės“ laisvės („Laisvė pačiam rašyti savo gyvenimo scenarijų“, „Laisvė išskėsti kojas (nieko politiško)“, „Laisvė patirti siaubingas traumas“, „Laisvė visko atsikratyti ir judėti toliau“, „Laisvė atrodyti puikiai + gyventi amžinai“) savo manifestacija ir retorika yra aiški nuoroda į revoliucingą 1968-ųjų kartą ir jos deklaracijas atsikratyti konservatyvios visuomenės normų ir suvaržymų (šioje dalyje skamba tokie 1968-ųjų posakiai kaip „kūno fašistas“ ir pan.). Tačiau šių šūkių turinys labiau primena jau ne maištingą, jaunatviško maksimalizmo kupiną septintą dešimtmetį, o šių dienų didžiuosiuose (ir Lietuvos) portaluose, socialiniuose tinkluose bei žurnaluose dominuojančią populiariąją, o iš tikrųjų pseudopsichologiją, kuri vulgariai didaktiškai mus moko, kaip gyventi, mylėti ir mirti.
Visi veikėjai šneka apie savo išskirtinę, nepakartojamą, visiškai laisvą asmenybę, tačiau kalba tais pačiais žodžiais, tomis pačiomis vartotojiškos kultūros sukurtomis klišėmis
Ši sąsaja tarp 1968-ųjų laisvės troškimo ir dabarties primityvaus individo sušabloninimo nėra atsitiktinė. Tai viena svarbiausių Martino Crimpo idėjų. Šioje dalyje beriamas tekstas nėra priskiriamas konkrečiam veikėjui ir kiekvienas sakinys gali būti sakomas vis kito personažo, taigi bet kas gali sakyti bet ką. Tai rimtas iššūkis režisieriui, bet nėra naujas Crimpo sumanymas – panašiu principu jis buvo parašęs pjesę „Attempts on Her Life“ (1997), kuri savo eksperimentine dvasia labiausiai ir išgarsino dramaturgą. Autorius šį sumanymą yra paaiškinęs cituodamas Andy Warholą: „Ateityje visi bus laisvi galvoti tai, ką jie nori, ir visi galvos tą patį.“
Visi veikėjai šneka apie savo išskirtinę, nepakartojamą, visiškai laisvą asmenybę, tačiau kalba tais pačiais žodžiais, tomis pačiomis vartotojiškos kultūros sukurtomis klišėmis: „Aš pati rašau savo gyvenimo scenarijų. Pati paverčiu save tuo, kuo esu. Tai mano nepakartojamas veidas – o tai mano nepakartojamas balsas. Niekas – klausykit – nekalba taip, kaip aš dabar – sakau, klausykit – niekas negali pamėgdžioti mano kalbėjimo būdo.“ Nepakartojamas gyvenimas iš tiesų yra kitų gyvenimų kartotė arba – visi gyvenimai yra vienas kito kartotė. Žmogus tapatybę kuriasi iš viešojoje erdvėje cirkuliuojančių banalybių, reklaminių šūkių ir savipagalbos knygų patarimų.
Sociologė Eva Illouz yra pastebėjusi, kad iš psichologijos atsiradusi savęs tobulinimo ar savirealizacijos industrija formuoja įsitikinimą, kad turime nuolat fiziškai ir protiškai tobulėti, kad vienintelė prasminga egzistencinė būklė yra laimė, ir jeigu jos nepasieki, vadinasi, esi nevykėlis, kuris nesugebėjo savęs ištobulinti. Crimpas parodo, kaip šis savęs tobulinimas nuveda į deklaratyvų savęs šlovinimą, o ne tikrą pažinimą.
Taigi kadaise trokštas, kultūrinę ir politinę prasmę turėjęs išlaisvinantis individualizmas dabar pavirto į visų vienodais žodžiais kuriamą narcisizmą. Čia Crimpas užčiuopia ir dar vieną svarbų mūsų kultūros bruožą – beribį psichologinės traumos eksploatavimą ir subanalinimą. Savo tariamam išskirtinumui sukurti išryškinamos ir suvulgarinamos traumos, mažai ką bendro beturinčios su tikromis žmones kankinančiomis problemomis ir psichikos sutrikimais: „Mano trauma! Siaubingas lytinis išnaudojimas! / – Ištisi metai siaubingo išnaudojimo rankomis tų, kuriais pasitikėjau: mano motinos, mano kunigo. / – Mano priekabiaujančio tėvo. Mano mokančios manipuliuoti ir priekabiaujančios katės.“
Taigi kadaise trokštas, kultūrinę ir politinę prasmę turėjęs išlaisvinantis individualizmas dabar pavirto į visų vienodais žodžiais kuriamą narcisizmą.
Jeigu romantizmo ir (iš dalies) modernizmo laikotarpiu Vakarų kultūroje buvo mėgstami bepročiai ir pamišėliai, tai nuo XX a. antros pusės, po Antrojo pasaulinio karo siaubo ir psichologijos (ir ypač psichoanalizės) iškilimo, tokiu herojumi tapo traumuota asmenybė: trauma kultūroje ir mene yra taip sureikšminta, kad būti netraumuotam tampa didžiausia trauma. Bet kartais atrodo, kad tai neįmanoma – juk gerai pasikapsčius po pasąmonės klodus paaiškėja, kad visi žmonės traumuoti. Net jeigu tą traumą sukelia tavo iš pažiūros švelni ir pataikūniška katė.
Su šeimos griovimu prasidėjęs individo iš(si)laisvinimas baigiasi narciziška „aš“ tironija, savirealizacijos kultu ir besaikiu tikrų ar tariamų traumų eksponavimu, o viso to pabaiga – čia Crimpas mus nuveda į trečiąją pjesės dalį – tėra tuščias ir beprasmiškas „rojus“. Po tokio išsilaisvinimo aptinkame „Laimės respublikoje“ atsidūrusius ir ilgai beprasmiškai tauškiančius dėdę Bobą ir Madleną – du personažus, kuriems pirmoje dalyje buvo patikėtas šeimos sugriovimo vaidmuo.
Martinas Crimpas išsako socialinį pesimizmą: iš karo griuvėsių pakilusi Vakarų visuomenė tikėjosi, kad bus užtikrintas socialinis mobilumas į viršų – kiekviena karta gyvens geriau nei ankstesnė. 1968-ųjų karta pasiūlė šio judėjimo būdą ir turėjo būti idėjinė lyderė. Tačiau XXI a. šia kryptimi labai sunku patikėti: Crimpas sako, kad vyksta priešingas procesas – kiekviena karta ima gyventi blogiau nei ankstesnės.
Panašaus nusivylimo ženklų kultūroje apstu – pavyzdžiui, tai ypač mėgstamas režisierių brolių Joelio ir Ethano Coenų motyvas (filmai „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, „Fargo“, taip pat ir pastarojo filmo įkvėptas to paties pavadinimo serialas, kurio trečias sezonas ką tik pasibaigė), kultūroje vis labiau apmąstoma ir 1968-ųjų kartos nesėkmė (pavyzdžiui, serialas „Jaunas popiežius“). Pastarųjų metų politiniai procesai ir rinkėjų nuotaikos taip pat dažnai aiškinamos šia supolitinta nuojauta – netikėjimu, kad vaikai gyvens geriau už tėvus.
Tačiau mažoje teatro salėje klausydamas Martino Crimpo pjesės skaitymo nejučia pradedi manyti, kad Vakarų pasaulyje ne šiaip nusivilta geresnio gyvenimo lūkesčiais, kad nesėkmę patiria ne vien 1968-ųjų kartos pasaulis, tačiau kad žlunga nuo XVIII a. pabaigos vienu pamatinių buvęs žmonijos amžinojo progreso mitas. Ir tai supratęs iš tiesų pajunti kažką didingo ir galbūt šiek tiek baisaus.
Tomas Vaiseta yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas