Tomas Vytautas Raskevičius: apie aktyvizmą, drąsą būti savimi ir „Kapeiką“ Kaune

1. Pirmas prisiminimas. Tėčio geltonas (beveik oranžinis) žiguliukas.

2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Lygybė.

3. Gražiausias keiksmažodis. Pelkių vanda.

4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Drąsus, charizmatiškas, lyderis.

5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Harvey Milk (gyvenęs) arba RuPaul Andre Charles (gyvenantis).

6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Ne romanas, o televizijos serialas – Miranda iš „Sekso ir miesto“. Draugai man net buvo prikabinę „Mirandos“ pavardę.

Kadras iš filmo/Cynthia Nixon, seriale suvaidinusi Mirandą

7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Vadink mane savo vardu“ (angl. „Call Me by Your Name“).

8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... Trūksta ne knygos, filmo, dainos ar kūrinio, o laiko visam šiam lobynui „suvartoti“.

9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... Aš apskritai nepavydžiu – jei ko nors noriu, žinau, kad turiu sugalvoti, kaip tai gauti, pasiekti ar sukurti.

10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Švedijos daina 2008 metų Eurovizijoje – Charlotte Perelli „Hero“ („Heroes can live on their own, but heroes never die alone“).

11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Mano paauglystės metais Kaune veikusi LGBT+ bendruomenės susibūrimo vieta „Kapeika“.

12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Lietuviškas pajūris karštą vasaros dieną.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Saulėtas Palangos paplūdimys

13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... gerus vyriškus kvepalus.

14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš... Apie pirmą kartą nieko įdomaus pasakyti negaliu, tačiau kiekvienas kartas gali būti ypatingas. Kartą, būdamas 25-erių, po sekso pagalvojau: „Viešpatie, kur aš buvau ir ką veikiau anksčiau?“

15. Klausimas, kurio visada vengiu. Klausimų nevengiu, tačiau labiausiai erzina klausimas „kodėl Jiems reikia demonstruotis?“ Jiems – suprask, LGBT+ bendruomenės nariams.

16. Nė už ką negalėčiau... suduoti kitam žmogui į veidą.

17. Jaučiuosi nuogas be... savo aukso spalvos „Casio“ laikrodžio.

18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Būk toks, kaip visi.“

19. Lietuvoje baisiai pasigendu... žmonių įvairovės ir drąsos būti savimi.

20. Katarsis – tai... Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Atžalynas“ – pirmą kartą žiūrėdamas labai verkiau.

Audriaus Dzimidavičiaus nuotr./Tomas Vytautas Raskevičius

– Ką reiškia būti aktyvistu šiandien? Ar socialinėmis medijomis grįsto „kliktyvizmo“ (angl. clicktivism) gana?

– Darau dalykus, nes esu įsitikinęs, kad tai yra teisinga. Todėl man asmeniškai „aktyvistas“ reiškia „nepakantus neteisingumui“. Aktyvizmas socialiniuose tinkluose gali bendram tikslui per itin trumpą laiką suvienyti didelę grupę žmonių, reikalaujančių pokyčių. Bet tai veikiau priemonė, o ne tikslas savaime.

– Kokios nevyriausybinių organizacijų galimybės ir ribos siekiant apčiuopiamų pokyčių Lietuvoje?

– Kai kurioms nevyriausybinėms organizacijoms Lietuvoje būdingi visai mūsų visuomenei aktualūs iššūkiai – skaidrumo stoka, pervargimas (angl. „burn out“) ir orientacija ne į rezultatą, o į procesą.

Nevyriausybinės organizacijos atlieka daug svarbaus darbo, o neretoje iš jų išauga ateities lyderiai, kurie siekia pokyčių politinėmis priemonėmis. Labai žaviuosi tomis nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios įgalina, o ne smukdo naujus lyderius.

– Kaip išlaikote optimizmą ir energiją nuosekliai dirbdamas dėl proveržio LGBT srityje?

– Aktyvizmas mano gyvenimui suteikia prasmę ir tikslą – atsikėlęs ryte žinau, kodėl šį rytą išlipau iš lovos. Patikėkite – aktyvizmas duoda kur kas daugiau, nei atima.