„Kur mano cigaretės?“
„Jums trūksta vaizduotės, fantazijos, tučtuojau reikia į gyvenimą ekskursijas daryti. Ir visada atrasi, visada. Savo medžiagine sudėtimi joks menas dar neprašovė gyvenimo“, – Algirdo Dausos filme apie Juozą Miltinį sako režisierius, Panevėžio teatro aktoriams repetuojant Borcherto pjesę „Ten už durų“.
„Kur mano cigaretės?“ – suirzta.
„Konfliktiškiau reikia tą dialogą.... Čia tarsi dvikova su tam tikrais ginklais. O! Ne pistoletais, ne špagomis, bet žodžiais. (...) Reik kažką su savimi padaryti, pravalyti motorą. Turim prasilaužti, būtinai. Kelio atgal nėra, o nepadaryti negalim. (...) Aš pats nežinau, koks yra Dievas, koks jis yra. Aš pats nežinau, kokia yra mirtis dėl to, kad aš dar nemiriau“, – kalba režisierius.
Juozo Miltinio monologai išties tapę legendomis. Kaip ir pati jo asmenybė. Iš itin vargingos aplinkos kilęs Juozas Miltinis sugebėjo pasiekti tai, apie ką svajojo – baigti mokslus ir turėti savo teatrą. Visada tikėjo jo šventumu. Mokslus Paryžiuje baigęs Miltinis į Panevėžį paskirtas 1940 metų žiemą, sovietams okupavus Lietuvą.
Jums trūksta vaizduotės, fantazijos, tučtuojau reikia į gyvenimą ekskursijas daryti.
Taip prasidėjo Miltinio legenda, apipinta gandais ir apie nevaldomą jo būdą, ir apie talentą. Apie garsiuosius monologus, kurių aktoriai per repeticijas turėdavo klausytis po kelias valandas.
„Teatras – gyvenimo metafora, gyvenimo studijavimas, sugebėjimas įžvelgti audringoje buities tėkmėje tai, kas turi prasmę, siekimas tą prasmę atskleisti ir išsaugoti. Nuo daiktų gyvenimo eiti prie idėjų gyvenimo. (....)
Gavęs vaidmenį, aktorius jau žino savo būsimą likimą, bet scenoje jis turi gyventi lyg nieko nežinotų. Iki paskutinės akimirkos“, – knygoje „Miltinio apologija“ režisierių cituoja Tomas Sakalauskas.
O Juozas Grušas yra pasakęs, kad Miltinis yra iš Dievo ir žvėries, kuriame žmogaus nėra nė trupinio. Tačiau – paradoksalu – su juo dirbę aktoriai bei jį pažinoję žmonės apie režisierių atsiliepia pozityviai.
Kūrė ne tik Panevėžio teatrą, bet ir miestą
Miltinis, kuris su pertraukomis Panevėžio teatrui vadovavo keturis dešimtmečius, Lietuvos teatro istorijoje užima išskirtinę vietą – dėl vakarietiško išsilavinimo, atsidavimo savo teatro idėjai, pedagoginės veiklos.
Pasak teatrologės Šarūnės Trinkūnaitės, tokie Miltinio spektakliai kaip Henriko Ibseno „Heda Gabler“ (1957), Antono Čechovo „Ivanovas“ (1960), Williamo Shakespeare'o „Makbetas“ (1961), Wolfgango Borcherto „Lauke, už durų“ (1966), Friedricho Dürrenmatto „Fizikai“ (1967) ir Augusto Strindbergo „Mirties šokis“ (1973) visoje Sovietų Sąjungoje įtvirtino Panevėžio dramos teatro kaip išskirtinio, elitinės literatūros, intelektualios režisūros bei ypatingos aktorystės, teatro reputaciją: „Teatro šlovės metais suklestėjo visas Panevėžys. 1940 metais, sakoma, jis buvo garsus tik savo spirito fabriku, o 7 dešimtmečiu viena po kitos kūrėsi kavinės ir restoranai, statėsi viešbučiai, 1967 metais iškilo naujas modernus teatro pastatas. Galima nedvejojant sakyti: Miltinis kūrė ne tik Panevėžio dramos teatrą, bet ir Panevėžio miestą.“
Juozas Miltinis išugdė ne vieną žinomą aktorių – Donatą Banionį, Joną Alekną, Vaclovą Blėdį, Steponą Kosmauską, Henrietą Hokušaitę, Algimantą Masiulį, Stasį Petronaitį, Romualdą Urvinį, Kazimierą Vitkų, Bronių Babkauską ir kitus.
Juodieji antradieniai
Tie, kuriuos domina Juozas Miltinis, pasakojimo apie režisierių gali išklausyti jo memorialiniame bute, esančiame Algirdo gatvėje. Butas priklauso Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekai. Čia – ne tik istorijos, tačiau ir jas menantis daiktai.
Vyriausioji bibliotekininkė Angelė Mikelinskaitė, pokalbiui pakvietusi į režisieriaus biblioteką, pasakoja, kad pastaruoju metu sulaukia daugiau lankytojų – žmonės, atvykę į naujai atidarytą Stasio Eidrigevičiaus muziejų, tuo pačiu aplanko ir Miltinio butą. Ekspoziciją galima apžiūrėti savarankiškai arba lydint muziejaus darbuotojoms, o mokiniams organizuojamos ir edukacijos.
Vos tik pravėrus netradicinio išplanavimo buto duris patenki į autentišką aplinką. Čia saugoma režisieriaus meno kūrinių kolekcija, asmeninė biblioteka, taip pat Miltinio fondas – rankraščiai, korespondencija, nuotraukos. Miltinio fondas pripažintas nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
„Turime ir labai unikalų dalyką, kurio niekas neturi. Vienas iš Panevėžio dramos tetaro aktorių – Kazimieras Vitkus – buvo ne tik teatro aktorius, bet ir metraštininkas. Jis fotografavo visus Miltinio režisuotus spektaklių pastatymus, išvykas į gastroles, įvairias asmeninio gyvenimo sueigas. Šį archyvą Vitkaus žmona testamentu paliko bibliotekai. Tad turime unikalų palikimą“, – kalbėjo A.Mikelinskaitė.
– Kalbamės Miltinio bibliotekoje, kuri yra labai svarbi šio muziejaus dalis. Kiek čia saugoma knygų?
– Apie 3,5 tūkstančio. Iš jų labai maža dalis yra lietuvių kalba. Dažniausiai – dovanotos pačių autorių, kurie jo teatre statė spektaklius. Petkevičiaus, Laurinčiuko. Tomo Sakalausko užrašyti monologai. Kaip sakė jis pats: su režisieriumi susitiko bene 77 kartus, ne kartą buvo išprašytas, bet Blėdžio dėka vis sugrįždavo.
– Aktorius Vaclovas Blėdis – artimas Miltinio draugas. Ar tiesa, kad jis tarsi amortizuodavo santykius tarp aktorių ir režisieriaus, būdavo vadinama „minkštoji grandis“?
– Taip, iš tikrųjų. Jis buvo tarsi jungiamoji grandis. Aktoriai pasakojo, kad jeigu, pavyzdžiui, po nepavykusio vaidmens arba blogai pasirodžius repeticijoje gaudavo pylos, po to dažnai nešdavo pareiškimus, kad išeina iš teatro.
Kaip sakydavo aktoriai: antradieniais teatre Miltinis išsakydavo pastabas.
Blėdis ne vieną kartą, pamatęs, kad toks pareiškimas parašytas, jį – kartais net ištraukęs iš rankų – suplėšydavo. O aktoriams nurimus noras rašyti antrą pareiškimą praeidavo. Likdavo teatre.
Kaip sakydavo aktoriai: antradieniais teatre Miltinis išsakydavo pastabas. Aktoriai juos vadindavo įvairiai: juodieji antradieniai, skalbimo antradieniai.
– Ar lankytojus domina asmenis Miltinio gyvenimas?
– Domina. Klausia, ar turėjo šeimą, vaikų, ar buvo vedęs. Turime irgi unikalų eksponatą – jo santuokos liudijimo kopiją. Radau jį visiškai atsitiktinai, meno archyve ieškodama kitos medžiagos. Su Liūne Janušyte jie susituokė 1949 metais.
– Tačiau ištuokos liudijimo nėra? Kalbama, kad Miltinis su Janušyte gyveno vos kelias dienas?
– Ne, ištuokos liudijimo nėra, jie išties negyveno kartu. Tai yra atskleidusi ir Galina Dauguvietytė knygoje „Perpetuum mobile“. Ji pasakojo, kad buvo bohemiškas suėjimas ir tuo metu sunku buvo gauti alkoholio. Toje kompanijoje buvo du pažįstami ir laisvi žmonės – Liūnė Janušytė ir Juozas Miltinis. Neva tada, kai paduodavo pareiškimus santuokai ar registruodavo santuoką – gaudavo teisę įsigyti tam tikrą kiekį alkoholio. Tad yra ir tokia jų santuokos versija.
– Taip pat kalbama, kad Juozas Miltinis buvo homoseksualus, o sovietmečiu tai reikėjo slėpti.
– Kad faktais tą galima būtų paliudyti – aš tokių faktų nežinau. Šias kalbas galėjo sukelti tai, kad gyveno vienas, daug laiko praleisdavo su Blėdžiu. Bet Blėdis vėliau sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Leono.
Neseniai išleista buvusios teatro dailininkės Sofijos Kanaverskytės prisiminimų knyga „Gyvenimas gražus“. Ten Miltinis atskleidžiamas visai kitaip ir šis faktas, galima sakyti, yra paneigiamas. Rekomenduoju ją paskaityti.
„Jis jus pakviestų į svetainę“
– Teko girdėti pasakojimų, kad Miltinis, būdamas itin griežtas aktoriams, mylėjo vaikus. Jūsų kolegė yra pasakojusi, kad senieji panevėžiečiai dar prisimena nuotraukos vertus vaizdus: gatvėmis su Blėdžio sūnumi vaikštinėjanti Miltinį.
– Taip. Yra išlikę ir daugiau prisiminimų. Iš Kazimiero Vitkaus archyvų matome, kad jis aktorių vaikams buvo paslaugus, mokėjo su jais bendrauti, palaikyti ryšį, dalyvaudavo jų gimtadieniuose. Yra prisiminimų iš pačių aktorių: ko mums negalima, vaikams buvo galima. Su vaikais jis bendravo nuoširdžiai, vaikai jį mėgo.
Kai Miltinis jau gyveno šiame bute, netoliese yra vaikų darželis, tad tėvai vesdavo vaikus ir jis matydavo. Jį stebindavo, net piktindavo, kaip kartais tėvai tempia verkiančius vaikus.
– Kokie šiame bute yra autentiškiausi dalykai?
– Autentiška visa aplinka. Yra ir šiuolaikinių technologijų, kad lankytojams būtų patogu. Kaip minėjau, jo asmeninė biblioteka. Yra daiktų, susijusių su pomėgiais. Pavyzdžiui, kavamalė, kavos skrudintuvė, nes kava buvo neatsiejama Miltinio gyvenimo, jo egzistencijos dalis.
Dar Miltiniui buvo labai svarbus dailininko Petravičiaus apie 1936 metus Paryžiuje nutapytas jo portretas. Tai atspindi virsmą, Paryžiaus laikotarpį, jo pokytį.
Na, o jeigu šiandien šio buto duris pravertume ne mes, o Miltinis, jis jus pakviestų į svetainę ir pasodintų prie XIX amžiaus pabaigos stalo. Esame girdėję istoriją, kad stalą jis įsigijo už nedidelę sumą. Miltinis jus vaišintų arba raudonu vynu su Rokforo sūriu, arba kava.
Bet greičiausiai bibliotekos duris jis uždarytų, nes šią vietą ypatingai saugojo, ypač nuo Vilniaus ar Kauno intelektualų – tų, kurie žinojo knygos vertę, kuriuos domino tam tikri autoriai, temos. Dėl dviejų dalykų: kad neprašytų paskolinti, o antrasis – kad nepasisavintų.
Beje, Miltinis bet ko į savo namus neįsileisdavo.
Geltonos rožės
– Kiek kalbų mokėjo Juozas Miltinis?
– Septynias. Prancūzų, anglų, vokiečių, italų, ispanų, lotynų, rusų suprato, bet rusiškai nekalbėjo. Čia gyvendamas mokėsi graikų kalbos. Jo bibliotekoje – daug aiškinamųjų žodynų. Sakydavo, kad per kalbas gali pažinti pasaulį, domėtis, sužinoti. Kalbų mokytis skatino ir aktorius, nes be kita ko tai padeda išlaikyti gyvybingą, imlų protą.
– Dar vienas šio buto akcentas – ant svetainės stalo esančios geltonos rožės ir sudžiovinti jų žiedlapiai.
– Labai įdomus dalykas, kartais taip atsitinka. Panevėžys yra Miltinio miestas, nuo jo vardo neatsiejamas. Kai vyko didieji įvykiai – Sąjūdis, atgimimas, Panevėžyje prie teatro iškelta tautinė vėliava. Ją pakėlė Miltinis. Tada jam buvo įteikta solidi geltonų rožių puokštė. Režisierius gėles išsaugojo, nes šis momentas, matyt, jam buvo svarbus. Jos suvyto, sudžiūvo ir mes galvojome, kad reikia pakeisti naujomis. Bet nekilo ranka išmesti ir jos liko. Tikros, gyvos, iš kurių išgarintas vanduo, prileista glicerino. Visa ši procedūra atlikta Ispanijoje. Mums sakė, kad jos laikysis penkerius metus, bet iki dabar puikiai atrodo.
O indas su rožių žiedlapiais – Miltinio palikimas. Yra liudijimų, kad jis mėgo geltonus rožių žiedlapius, juos užpildavo spiritu ir laikydavo. Kodėl, nežinia, tačiau yra kalbų, kad jais kvėpinosi. Dar yra išlikęs lapelis, kuriame jo ranka parašyta: neužmiršti užpilti rožių žiedlapių.
– Jūs pati esate susitikusi su Miltiniu?
– Mačiau jį tik iš tolo. Pasirodė didingas, impozantiškas ir išskirtinis. O dar vienas įspūdis – iš mokyklos laikų, kai jis jau nedirbo teatre. Tada mes su klase ten lankėmės, pamenu, aplinkui buvo šurmulys. Tačiau vienu momentu nuaidėjo žodžiai: Miltinis! Po to stojo mirtina tyla. Vadinasi, disciplina teatre buvo labai svarbi. Gal ir žiūrovai prie Miltinio buvo santūresni?
– Kokiomis aplinkybėmis Juozas Miltinis mirė?
– Jis labai gražiai bendravo su Blėdžio šeima, leisdavo pas juos daug laiko. Nijolė Blėdienė pasakojo, kad kai Miltinį išvežė į ligoninę – jis viešėjo pas juos. Tą vakarą jie visi žiūrėjo vieną televizijos laidą, o tada Miltinis paklausė: kokia šiandien diena?
Trylikta, – pasakė Blėdienė.
Trylikta, – pakartojo Miltinis ir pakilo, o tada eidamas sukniubo. Jam iškvietė greitąją pagalbą, tačiau tą pačią naktį, iki vidurnakčio, jis mirė.
Man labai įsiminęs vienas jo posakis: žmogus miršta ne tada, kai jo kūnas miršta, o tada, kai jis neberanda ko atrasti, ko sužinoti, ko išmokti, kur nueiti. Būtent tada. Ir kad žmogaus gyvenimas yra nuolatinis savęs kūrimas.
R.Banionis: užaugau su Miltiniu
Kino ir teatro režisierius Raimundas Banionis sako augęs Panevėžio teatre, o spektaklius žiūrėdavęs atsisėdęs ant Juozo Miltinio kelių. Šiame teatre vaidino Miltinio mokyklą baigęs jo tėvas Donatas Banionis, jame dirbo ir mama Onutė. Buvimas teatre nuo ankstyvos vaikystės jį ir užaugino – išmokė patirti ir suprasti meną, kultūrą.
„Iš Miltinio aš supratau, kad aktorius turi kurti personažą. Jis neturi būti stendaperis, teksto vaidintojas, teksto iliustruotojas. Dabartinis teatras, deja, dažniau vaidina tekstą. Nebeliko personažų. Tie, kurie talentingi, koks buvo Vytautas Šapranauskas ar yra Rolandas Kazlas – jie kuria personažus. Kaip sakė vienas giminaitis: pasakyk savo aktoriams, kad aš noriu matyti personažą, o ne aktorių, vaidinantį personažą. Labai tikslus pastebėjimas.
Mums visiems tą įdiegė Miltinis. Aktoriaus kuriamas personažas turi įtikinti. Jis turi būti žmogus: su savo eisena, su matymu, su kalbėjimo maniera. Bet žmogus. Čia yra esmė. Kodėl taip toli nuėjo aktoriai Banionis, Adomaitis? Nes jie kūrė personažus ir darė tą įtikinimai. Mano tėvui Miltinis buvo tėvas, mokytojas ir viskas, kas tik gali būti“, – kalbėjo R.Banionis.
Režisierius juokauja: kodėl jis, augdamas Panevėžyje, nekalba išskirtine šio miesto tarme? Nes Miltinis buvo griežtas režisierius, repeticijos užsitęsdavo iki nakties: „Aš tiesiog neturėjau galimybių perimti Panevėžio kalbos, nes daugiausiai laiko praleisdavau teatre. Teatras man visada patiko. Mokėjau daugelio spektaklių tekstus – visų aktorių tekstus mintinai.
Mes esame su Miltiniu išaugę, su juo ėjome į gyvenimą. Man kartais sako: tu Miltinio mokinys. Bet aš nesimokiau pas jį, tik sėdėjau kamputyje ir klausydavausi jo kalbų. Kartais – užmigdavau. Bet iš to formavosi mano pasaulėžiūra – iš buvimo šalia. Tai buvo taip galinga ir paliko milžinišką antspaudą.“
Režisierius pirmuosius savo žingsnius scenoje žengė būtent Miltinio režisuotame „Makbete“: „Honoraras buvo šimtas gramų šokoladinių saldainių už spektaklį. Paskui jau ir daugiau vaidinau, ypatingai smagu prisiminti gastroles po Lietuvą. O gerokai vėliau atėjo suvokimas: vaidinti aš nenoriu. Taip pasirinkau režisūrą.“
Režisierius prisimena ir istorijų iš Panevėžio bohemos gyvenimo. Miltinis, anot jo, be sustojimo galėdavęs lėbauti kelias paras.
„Tai nebuvo dažni atvejai. Būdavo, atsistoti negali, kojos nelaiko, bet akys – blaivos, protas irgi blaivus. Ir dūsauja, kad baigėsi 5 žvaigždučių armėniškas konjakas.
Donatai, eik nupirk. Prie stoties parduotuvėje yra, – kartą paprašė mano tėvo.
Tėvas su kažkuo nuėjo, bet penkių žvaigždučių konjako nebuvo, tik trijų. Nupirko trijų, perpylė į butelį nuo penkių žvaigždučių. Vis tiek girtas – nesupras.
Donatai, tave apgavo – čia ne penkių, o trijų žvaigždučių, – paragavęs pasakė.
Visi buvo nustebę“, – linksmus fragmentus prisiminė R.Banionis.
A.Kėleris: buvome to paties piemens prižiūrimi
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Kėleris – vienas iš nedaugelio, kuris dar prisimena režisierių. Ne tik prisimena, bet ir Aleksandro Špilevojaus spektaklyje „Sala, kurios nėra“ kuria Meistro – Juozo Miltinio – vaidmenį.
„Miltinis buvo mokytojas. Kalbėti patetiškai nenoriu. Esmingai – Miltinis yra viskas. Nežinau, kaip kitaip pasakyt. Jis davė gyvenimą, davė profesiją. Jei mes, praėjus 30 metų po jo mirties ir 42 metams, kai jis išėjo iš teatro, apie jį kalbame, jis teatre – ir geruoju, ir bloguoju – nuolat minimas, tai čia yra esmė. Ir daug metų dar kalbėsime, nes yra apie ką“, – sakė A.Kėleris.
– Jūs buvote vienas iš Miltinio mokinių, baigęs jo studiją. Banalu klausti, bet kaip jį atsimenate?
– Nieko naujo nepasakysiu. Miltinis buvo atskira respublika respublikoje. Jis ruošė tik savo mokinius, tik savo studijoje. Iš kitų teatrų aktorių neimdavo, iš konservatorijos irgi ne. Jis savo aktorius išsiauklėdavo.
Jei vaizdingai pasakius: mes buvome to paties tvarto gyvuliukai, to paties piemens prižiūrimi. Čia buvo atskira zona, atskiras burbulas su tam burbului priimtinomis taisyklėmis, kurių visi turėjo laikytis geležiniai. Nuo nusipelniusių aktorių iki paties jauniausio šešiolikmečio. Nepabuvus tame sunku suprasti.
Čia buvo atskira zona, atskiras burbulas su tam burbului priimtinomis taisyklėmis, kurių visi turėjo laikytis geležiniai.
Miltiniui nieko nereiškė jokios premijos, titulai, apdovanojimai, garbės vardai. Viskas buvo nulis. Kas tu esi? Eik į sceną ir parodysi. Sakydavo, kad ne su vardais dirba, o su žmonėmis.
Sako: Miltinis buvo legenda. Jokia čia ne legenda, čia tikrovė. Mes taip gyvenome ir nesupratome, ar čia legenda, ar ne. Dabar net šypseną kelia. Tai buvo mūsų gyvenimas, mūsų kasdienybė su jo įvestomis taisyklėmis, kurių visi laikėsi. Valstybė valstybėje. Nebuvo nei socializmo, nei komunizmo, nei kapitalizmo. Čia buvo miltinizmas. Tarnavimas teatrui ir menui.
– Neseniai vienas Kauno menininkas pasakė: jei Miltinis gyventų dabar, jis sėdėtų kalėjime.
– Taip. Gal ne kalėjime, bet pasireikšti jam niekas neleistų. Pagal dabartinius įstatymus, tvarkas, kurios yra. Problematiška būtų.
– Kodėl? Dėl jo būdo, bendravimo su aktoriais?
– Taip. Teatrui netinka tos taisyklės, kurios dabar yra. Teatras yra atskira valstybė.
– Apie ką konkrečiai jūs kalbate?
– Apie viską.
– Apie žmonių santykį?
– Taip.
– Apie režisieriaus viršenybę?
– Taip. Bet ką paimsi – pagal teatro principus nelogiška.
Labai paprasta ir labai sudėtinga
– Kaip jūs pats atėjote į Miltinio studiją?
– Labai jaunas atėjau, bet apie mane čia kalba.
– Šiek tiek ir apie jus.
– Ne. Miltinis išmokė, kad ne tu esi svarbiausias. Tai, ką padarai, yra svarbiausia.
– Sakote, kad nėra jokios legendos, tačiau tokia buvo kasdienybė. Vis tik, ar daug legendų apie Miltinį sklandė, o gal ir sklando?
– Kai tu gyveni toje kasdienybėje, kai yra tavo dienotvarkė – negalvoji, kad kažką darai. Kad tai yra mistika ar legenda. Apie tai galima kalbėti trisdešimt tris paras ar ilgiau. Nes tai labai paprasta ir labai sudėtinga.
Miltinis pripažino tik vieną dalyką: kad teatras yra šventumas, sakralumas, kad tai šventas darbas. Aktorius turi žinoti, kur jis atėjo, neieškoti jokių lengvatų ar šlovės. Tu atėjai tarnauti. Tai skambūs žodžiai, bet tai yra esmė. Žinot, aš ne Miltinis, negaliu monologais kalbėti.
– O jo monologus girdėjote?
– Taip. Atsistoja, būdavo, per repeticijas ir pradeda. Repeticija baiginėjasi, o tu stovi, vieną sakinį pasakęs. Jis iškalbėjo dvi valandas.
Gyvenime nesusitvarkai – scenoje juo labiau nesusitvarkysi.
– Ar buvo įdomu klausytis?
– Begaliniai. Jis nuklysdavo mintimis, paskui sugrįždavo ten, nuo ko pradėjo. O pradėjo nuo to, kad tu neteisingai pasakei sakinį ar neteisingai pažiūrėjai į kolegą. Pradeda kalbėti apie dėmesį, apie profesinius dalykus, nukrypsta į filosofiją.
O jei tu į teatrą atbėgai paskutinę minutę ar vėlavai? Gal tu talento neturi? Kuo čia dėtas talentas? Vadinasi, esi nedisciplinuotas, neturi laiko pajautos. Tu ir scenoje tą patį darysi, pauzės bus po replikų, tu nejauti laiko, erdvės. Gyvenime nesusitvarkai – scenoje juo labiau nesusitvarkysi. Ir taip be galo... Išvyniodavo į graikus ir platonus.
– Jį patį išugdė Paryžius?
– Paryžius davė akstiną, pamatą. Kalbant apie mokytojus, prie manęs jis niekada nėra kalbėjęs apie Šarlį Diuleną ( J.Miltinis 1933–1936 m. mokėsi Šarlio Diuleno vaidybos studijoje Paryžiuje). Savo mokytojais jis vadino... Spėkit, ką?
– Neturiu supratimo.
– Pirmąjį mokytoją, kuris jį išmokė skaityti, o antrąjį – Jėzuitų gimnazijos tėvą Kipą.
– Nes išmetė iš gimnazijos?
– Taip. Išmetimas buvo akstinas. O išmetė dėl to, kad į teatrą nuėjo. Kai kūriau dokumentinį filmą apie Miltinio biblioteką, kalbinau Blėdžio žmoną. Ji pasakojo, kad kiekvieną vasarą, turėdamas atostogas, jis važiuodavo aplankyti pirmojo savo mokytojo ir labai išgyveno, nes neišsaugojo savo pirmojo vadovėlio. Įdomūs faktai.
Mužikėlis iš kaimo!..
– Kokia buvo jo mokymo metodika?
– Kartais klausiama: kokia buvo jo sistema? Pasiimkite jo monologų knygą ir viskas ten išdėstyta. O visa kita – jis tiesiog gyvai dirbo su aktoriumi.
– Kiek trukdavo mokslas Miltinio studijoje?
– Trejus-ketverius metus, kaip kam. Tai buvo studijos, panašios kaip konservatorijoje, prasidėdavo nuo ryto. Tik kad mes nesimokėme kai kurių dalykų, kurie buvo konservatorijoje, nebuvo egzaminų, nebuvo baigimo diplomo, jokio popieriuko.
Sakydavo aktoriams: jei tu nedarysi pažangos – tu man nereikalingas, ateis iš studijos kitas ir užims tavo vietą.
– Ar mokslai pas Miltinį kainavo?
– Ne. Jei nors po vieną kapeiką jam būtų sudėję visi, kurie mokėsi, jis pily gyventi būtų galėjęs. Iš kiekvieno kurso neprivalėjo priimti į trupę, priimdavo tą, kuris jam reikalingas. Sakydavo aktoriams: jei tu nedarysi pažangos – tu man nereikalingas, ateis iš studijos kitas ir užims tavo vietą.
– Kaip režisierius iš aktoriaus išreikalauja vaidmens išpildymo?
– Čia ir yra Miltinio sistema, kurią žinojo tik Miltinis. Galiu bendromis frazėmis pasakyti: kartais muštru, kartais „lazda“, kartais pagyrimu, kartais apgaudavo, priversdavo.
Kalbėdavo apie savo vidaus tvarkymą, pasiruošimą spektakliui, tavo kasdieninę regulą. Kaip aktorius turi gyventi, kaip save tvarkyti, kaip nuo buities eit į būtį. Bet kaip praktiškai tai padaryti? Yra daug žmonių, kurie labai gerai supranta teoriškai, bet praktiškai nieko nepadaro. Kalbėti galima, bet kaip tas tiesas paversti kūnu ir krauju? Kaip?
Jis labai jautė žmones. Jis nuo pirmojo kurso jausdavo, į ką tu linkęs, kur tavo prigimtis, į ką tu reaguoji.
Mes net nesuprantame, ką Miltinis yra padaręs vienas iš nieko. Mužikėlis iš kaimo!.. Vienas iš šitokios glūdumos. Prasimušti, išvažiuoti, išmokti. Sukurti savo teatrą. Juk ne profesorių vaikai čia suėjo, buvo ir iš amatų mokyklos, iš kaimų jaunuoliai, kurie norėjo vaidinti ir ne visi baigę vidurinę. Iš tokių padaryti, sukurti?
Čia yra fenomenalu.
