Tačiau šiemet viešnagę į gimtąjį kraštą metų pabaigoje pakeitė kita, daug didesnė šventė – su brite Sophie ir prieš porą savaičių trejų metukų sulaukusia judviejų dukra Clarice jis atvyko pasveikinti 80-mečio sulaukusio tėvo, Lietuvos teatro ir kino legendos Regimanto Adomaičio.
G.Adomaitis interviu beveik nedalija. „O kam? Man Lietuvoje reklamos nereikia“, – sako jis šyptelėjęs. Tačiau daugiau nei prieš metus vieninteliams 15min skaitytojams papasakojęs savo sėkmės istoriją apie vaidmenį paskutinėje bondiados juostoje „Spektras“, šįkart jis taip pat sutiko šiek pasikalbėti.
Į Vilniaus mažajame teatre vykusį renginį jis atvyko su visa šeima. Čia buvo galima sutikti ir Gedimino brolius, dar du Regimanto ir jo žmonos, taip pat aktorės, dainininkės Eugenijos Bajorytės sūnus vyresnėlį Vytautą ir jauniausią jų Mindaugą.
Dar anksčiau, jubiliejaus proga duodamas interviu 15min R.Adomaitis sakė: „Mano sūnūs visi labai skirtingi, išskyrus jų ūgį – kai visi sustoja, nei vieno aukštesnio ar žemesnio, visi absoliučiai vienodi“, – apie aukštaūgius, daugiau nei 1,9 metro ūgio siekiančius sūnus linksmai kalbėjo aktorius.
Išties, minioje aukštaūgių Adomaičių neišeina nepastebėti. O ypač Gedimino, kuris it du vandens lašai panašus į garsųjį savo tėvą.
„Toks garbingas tėvo jubiliejus – nuostabi šventė. Džiaugiuosi, kad jis yra tarp mūsų. Nors jį matau kitaip nei daugelis žmonių, žiūriu į jį kaip į vieną iš gimdytojų, kuris man išaugino, su kuriuo užaugau. Labai gerbiu jo pasiekimus ir labai smagu matyti tiek jį sveikinančių žmonių ir padėkoti Daivai Šabasevičienei už knygą. Tai – dviguba šventė“, – pasakojo G.Adomaitis.
– Pasukote tėvo pėdomis, aktorystės keliu. Kartais žinomų tėvų vaikai kratosi garsios gimdytojų pavardės, bando įrodyti, kad jie – savitos asmenybės. Ar jums teko kada gyvenime bėgti nuo tėvo žinomumo? Teko atsidurti jo šešėlyje?
– Žinoma, visuomet norisi įrodyti, kad tu esi tu ir ne kas nors kitas. Antraip tiesiog išsilydytum tėvo pasiekimuose ir visi tave vertintų tik iš tos perspektyvos. Tam tikra prasme mano sprendimas išvykti iš Lietuvos buvo nulemtas būtent dėl šios priežasties. Galvojau, kad jeigu ką nors padarysiu, tai padarysiu ne Lietuvoje.
Į Londoną išvykau neturėdamas jokių pasiūlymų, jokių darbo sutarčių, skridau, kaip sako, „į niekur“. Bet imi kažkaip ir atrandi už ko kabintis, pats imi kapanotis ir žiūri, kad jau judi į priekį.
Kai pats save analizuoju, suprantu, kad ieškau laisvės – erdvės, vietos, kur galėčiau jaustis gerai, jaustis laisvas. Jei būčiau likęs Lietuvoje, būčiau suvaržytas. O dabar esu ten, kur mano tėvų niekas nepažįsta, nežino jų pasiekimų. Tai man suteikia platesnę pasirinkimo laisvę.
– Kas jums yra tėvas profesine prasme: didžiausias autoritetas, mokytojas, užtarėjas?
– Aš einu savo paties keliu, o tėvą, abu tėvus – reikėtų paminėti mamą – juos vadinu priemonėmis, gidais, patarėjais, kurie man ir broliams rodė kelią. Ir mes visi trys turėjome pasirinkimo laisvę, kuriuo keliu eiti. Visi pasirinkome skirtingai, kitaip susiformavome dėl įvairiai susiklosčiusių aplinkybių. 90-ieji Lietuvoje buvo nelengvi laikai ir, manau, kad tas laikmetis skirtingai paveikė mūsų vidinį pasaulį.
O kodėl aš į aktorystę?.. Sudėtingas klausimas. Ėjau, nes širdis šaukė, nes norėjau. Nors... iš pradžių viskas klostėse ir nelabai sėkmingai.
Tačiau, kaip sako Eglė Gabrėnaitė, – vieni aktoriai pražysta anksti, kiti – vėliau. Dar kasuosi iki to pražydimo, nors manau, kad vieną dieną vis tiek tas sužydėjimas įvyks.
Norėdamas pasiekti sėkmės kaip aktorius veikiausiai turiu būti scenoje arba televizijoje. Bet nesu padarytas televizijai, aš mėgstu kiną.
– Savo karjerą siejate su kino industrija. O šiandien ir pasidžiaugti yra kuo – tapote pirmuoju lietuviu, kuriam pavyko priartėti prie legendinio Džeimso Bondo personažo. Kada jumyse užgimė ta meilė kinui, aktoriaus profesijai? Tai vaikystės troškimas ar vėlesniais metais subrandintas noras?
– Net ir nežinau, tai kažkaip natūraliai atėjo. Nuo mažų dienų tėvai mane pasiimdavo į filmavimus, nuolat mačiau kameras aplink, aikštelę... gal tai turėjo įtakos? Galvoju ir pats, nors veikiausiai metams bėgant tai nusėdo pasąmonėje, visi tie atsiminimai, kurių iš tiesų mes net neatsimenam – visa tai juk mus ir formuoja. Sakyčiau, kad galėjo pastūmėti ir dažnai svečiuose apsilankantys aktoriai – impozantiškos asmenybės. Tikriausiai norėjau būti, kaip jie.
– Ar tėvas nebandė jūsų atkalbėti nuo aktoriaus profesijos? O gal kaip tik į tai pastūmėjo?
– Galbūt mama labiau bandė atkalbėti. Žinoma, buvo kažkokios stigmos, bet tėvas leido mums visiems vaikams patiems rinktis savo kelią. Nors jis sakė: „Aš niekuo tau nepadėsiu.“ Ir nepadėjo niekad, visada turėjau kastis sava eiga.
Atkalbėjimų buvo daugiau iš mamos pusės, ji vis iškeldavo klausimą, kad gal neverta to daryti? Bet širdis šaukė, vidus sakė, kad eik tuo keliu. Būdamas jaunas nedaug ką ir teišmaniau, kokius metus apskritai nesupratau, ką aš toje akademijoje veikiau. Tačiau paskui viskas pradėjo palaipsniui sukristi į savo vietas, ėmiau suvokti, ką ir kodėl studijavau.
– Bet vis dėlto – net jei už jus tėvas ir negyveno, veikiausiai kokių gerų patarimų negailėjo. Kurie jų jums įsiminė labiausiai?
– Kad tų patarimų nedaug ir tebuvo. Dažniau mes į diskusijas leisdavomės – apie personažus, apie vaidmenis, aiškindavomės, kaip čia ką geriau įkūnyti. Gavęs vaidmenį pradedi jį studijuoti – negali vieno ar kito personažo įsprausti į tam tikrus rėmus. Taip pat ir su kiekvienu iš mūsų – kiekvienas turime surasti skirtingus kelius į personažą.
Tačiau tėvas buvo tik patarėjas, o didžiausia mokytoja – Dalia Tamulevičiūtė. Ir nors man iš pradžių akademijoje labai nesisekė, vėliau susidėliojęs viską į vietas supratau, kas yra kas ir šiandien jau galiu pasakyt, kad žinau, kur einu.
– O kur einat? Kaip šiandien atrodo jūsų kasdienybė, darbai?
– Užsienyje pragyventi tik iš aktoriaus profesijos gali retas, todėl vienu metu dirbu kelis darbus: turiu šiokį tokį verslą statybų srityje, garsinu lietuviškas reklamas – pastaruoju metu esu labai užimtas tose srityse, kurios su kinu tiesiogiai nesusijusios. Tačiau aktorystės profesija nėra pelninga, tokia jau realybė.
Šiuo metu ieškausi naujo agento, nors sulaukiu pasiūlymų ir dabar – dalyvauju aktorių atrankose, štai, mėnesio gale filmuosiuosi naujame trumpametražiame studentiškame filme, bandau laimę atrankoje, kurioje ieško aktoriaus dirbti su prancūzų ir belgų produkcija.
– Turite minčių su šeima grįžti gyventi į Lietuvą?
– Kol kas neplanuojame, viskas priklauso nuo galimybių. Jei Lietuvoje turėčiau tokias galimybes, kokias turiu Londone – kodėl ne? Tačiau šiandien ten jų, deja, daugiau.
– O norėtumėte nusifilmuoti kokiame lietuviškame filme? Gal jau ir kokio pasiūlymo spėjote sulaukti?
– Jei kviestų – mielai. Bet kad... niekas nesiūlo. O koks filmas, koks vaidmuo – ne taip ir svarbu. Norisi kurti, kurti personažus, vaidinti, scenarijų skaityti norisi. Juk kūryba – tai aktoriaus duona.
TAIP PAT SKAITYKITE: Išskirtinis interviu su Gediminu Adomaičiu: kaip jis gavo vaidmenį naujame Džeimso Bondo filme
TAIP PAT SKAITYKITE: Regimanto Adomaičio 80-mečio šventėje – teatro grandų dėmesys, nauja knyga ir smėlio pilių leitmotyvas
TAIP PAT SKAITYKITE: Jubiliejinėje Regimanto Adomaičio šventėje aktoriui ilgiausių metų linkėjo ir sūnūs, ir teatro elitas
