Sutapimai ir atsitiktinumai
„Tai bene labiausiai įkvepia ir priverčia ką nors sukurti. Rodos, kažkas lėmė, kad atsidūriau tam tikroje vietoje, tam tikru metu, – pasakoja J.Vaitkutė. – Šiemet lankiausi Japonijoje, Tokijuje. Ten labai daug kas mane įkvėpė – parodų atidarymai, sutikti žmonės ir pan. Manau, kad esu atvira patirtims, vienas iš įrankių tai pasiekti – kelionės. Keliaudamas pasiduodi impulsui.“
Pasimėgavimas nepatogiomis situacijomis
Menininkė pastebi, kad dažnas galime patekti į nemalonias situacijas, tačiau kaip į jas reaguoti, kaip jose elgtis ar jaustis – kiekvieno iš mūsų pasirinkimas. Ji prisimena, kaip šiemet lankėsi ledo ritulio treniruotėje. Anot merginos, tai situacija, kurioje niekada nebūtų atsidūrusi savu noru – tai agresyvus žaidimas, o ji nemoka čiuožti ir nėra labai sportiška. Net ir daug griuvinėdama ar susižeidusi, ji visuomet atsistodavo ir čiuoždavo toliau. „Galbūt kažkam galėjau pasirodyti keista, galėjau susierzinti ar apsiverkti iš skausmo, bet pasirinkau ir tokiomis aplinkybėmis jaustis gerai“, – patikina ji.
Išvaizdos pokyčiai
Galbūt ne visi pokyčiai malonūs, tačiau kas kartą save pamačius kitokią gali pasidžiaugti, kad pokytis įvyko, teigia menininkė. Pasak jos, keisdami išvaizdą, keičiame ir požiūrį į save, savęs vertinimą, kit žmonės mus pamato kitokius.
J.Vaitkutė pasakoja, kad šiemet susizgribo, jog priaugo svorio ir nutarė atsikratyti keliais papildomais kilogramais: „O atsikračiau net trylikos. Man buvo įdomus pats keitimosi procesas, tik šiek tiek liūdino tai, kad tapus lieknesne žmonės į mane pradėjo žiūrėti kitaip, galbūt pozityviau. Tačiau mane įkvepia tai, kad pati pasijauti kitaip ir susikuri kitokią patirtį. Man labai įdomu, kad galiu savo kūną keisti pati“, – svarsto žinoma moteris.
Radikali socializacija
J.Vaitkutė prisipažįsta ne kartą buvusi psichiatrinėje ligoninėje, baltoje palatoje, kurią palygina su visiška izoliacija. Ji sako, kad tai – tam tikra socialinės atskirties forma, nes esi grupėje žmonių, kurie laikomi kitokiais ir nepriskiriami visuomenės daugumai.
„Pamenu, ten būdama kažką užsirašinėjau, dabar visa tai perskaičius, atrodo, kad mano pastebėjimai unikalūs ir įkvepiantys, tačiau tuo metu jaučiau baimę, nežinojau, kaip apie ligoninę pasakyti tėvams, draugams. Buvo baisu pasakyti daugeliui, nes į tai labai aštriai reaguojama,“ – prisiminimais dalijasi menininkė.
Anot jos, kad ir kaip vertinama, jai ši patirtis padėjo praplėsti mąstymą ir įkvėpė.
Galimybės praradimas
Kai užsidaro langas, atsiveria langas, žinomą posakį prisimena J.Vaitkutė. Anot jos, atėjo metas, kai suprato, kad dideli lūkesčiai kartais apsunkina ir džiaugiasi supratusi, jog ir po nesėkmės ar neišnaudotos galimybės galima gyventi toliau, daryti kitus dalykus. Net ir praradusi vienas ar kitas galimybes, turėsiu kitokias, įsitikinusi žinoma kūrėja.
Realybės praplėtimas
Pakviesta draugo, menininkė išbandė „Dialogas tamsoje“ užsiėmimą, kur turėjo kelias valandas klajoti po akliną tamsą. Ji pasakoja, kad anksčiau ir pati prieš kurdama užsidengdavo akis, tačiau tik po minėto užsiėmimo jai pavyko pajausti visai nepatirtus potyrius, pvz., kur kas aiškiau įsivaizduoti aplinką, nei kūrėjai pavykdavo pačiai bandant apriboti regėjimą. „Ribojant realybės ribos prasiplečia. Būna menininkų bandančių save kaip nors apriboti, kad galėtų savo kūrybą pakreipti kitaip, priimtų netikėtus ir kitokius meninius sprendimus“, – sako J.Vaitkutė.
Įpročių keitimas
Ji pasakoja bandžiusi pritapti prie skirtingų žmonių grupių ir pakeisti savo įpročius. Buvo metas, kai menininkė visiškai nevartojo alkoholio ir pastebėjo, kaip pasikeitė požiūris į vakarėlius ar alkoholį vartojančius žmones ir visa tai ėmė erzinti. Panašiai merginai buvo ir su mityba – ji išbandė veganišką ar vegetarišką mitybą bei stengėsi pastebėti, kaip tokie dalykai ir įpročių keitimas veikia asmenybės augimą, praplečia mintis ir protą.
Klientai
„Supratau, kad nebūtinai turiu sukurti šedevrą. Pavydžiu menininkams, kurie gali sukurti visišką nesąmonę, galbūt jiems labai patinkančią, bet objektyviai vertinant, vis tiek nesąmonę, ir gali už savo kūrybą „atstovėti“. Pamenu, kai dariau pirmąją užsakytą reklamą buvau patenkinta savo darbu tik iš dalies, tačiau supratau, kad reikia tiesiog suprasti, kad ne viskas, ką sukuri yra šedevras. Išmokau pripažinti, kad sukūriau nesąmonę ir su tuo gyventi“, – mąsto originaliais darbai garsėjanti menininkė.
Mėgavimasis laikinais dalykais
Kūrėja pastebi, kad daugelį dalykų, palikusių įspūdį, stengiamės nufotografuoti, nufilmuoti ar net įkelti į socialinio tinklo paskyrą. Ji prisimena šių metų kelionę į Tokijų, kur lankėsi parduotuvėje, kurioje viskas buvo išdėliota labai gražiai, maloniai kvepėjo, o galiausiai užgrojo tokia puiki muzika.
„Buvo taip gražu, kad norėjosi verkti. Suskubau išsitraukti telefoną – norėjau įsirašytą tą muziką, nes niekas aplink nekalbėjo angliškai ir negalėjo pasakyti, koks tai kūrinys. Neturėjau telefono, tad teko tiesiog mėgautis akimirka. Dabar suprantu – jei būčiau įsirašiusi tą kūrinį veikiausiai būčiau jo klausiusi tol, kol jis pabostų, o dabar ši patirtis man labai įsiminė ir gera ją prisiminti“, – svarsto kūrėja.
Praeiviai
Kūrėjai tai visi žmonės, kuriuos ji sutinka. Ir kiekvieną ji sako sutinkanti su tam tikra misija – visuomet galime vieni iš kitų kažko pasimokyti ar kažką gauti, pvz., patirtis, pokalbius, šypsenas ar žvilgsnius. Ji pasakoja turinti susipažinimų knygutę, į kurią įrašo labiausiai įsiminusias patirtis: „Kiekviena pažintis atneša dar daugiau pažinčių. Tarkime, su savo kolege Emilija, kuri jau ne vienerius metus man padeda eksponuoti darbus, susipažinau tik todėl, kad kadaise mane užkalbino jos bičiulis, paprastai nepažįstamų nekalbina.“
Rasti tai, kas veikia kaip meditacija
Anot menininkės, jai meditacija – kūryba. Kai iš smulkiausių detalių dėlioja savo kūrinius, ji susitelkia į procesą ir neįsileidžia pašalinių minčių. Kaip savotiška meditacija ją veikia ir vanduo: „ Tai man padeda atsipalaiduoti. Net jei ryte man sunku keltis, palendu po šiltu dušu. Malonu viskas, kas susiję su vandeniu, tai padeda išgyventi, pajausti sąmoningumą.
Parengė Eimantė Juršėnaitė.