– Pirmą kartą su tėvu pristatysite savo kūrybą kartu. Šį neeilinį įvykį paskatino jubiliejus, o gal tiesiog abu subrendote šiam žingsniui?
– Galbūt ir laikas atėjo. Šią parodą „Suvenyrai“ balandį jau pristačiau Liuksemburge, ketinau parodyti ir Vilniuje, o tada tėvas pasiūlė atidaryti parodas kartu. Viskas buvo nuspręsta ekspromtu. Labai džiaugiuosi šia proga, nes tai – dar vienas būdas pabendrauti su tėvu.
Ne paslaptis, kad mano tėvai anksti išsiskyrė ir mes gyvename atskirai. Tačiau nepaisant to, esame artimi, nes mus vienija tas pats gyvenimo kelio pasirinkimas. Mano tėvas mokykloje taip pat baigė grafiką, visa jo šeima – dailininkai: močiutė – grafikė, senelis – tapytojas ir scenografas.
– Taigi jūsų gyvenimo kelias jau vaikystėje buvo nulemtas – kitaip ir būti negalėjo?
Ugnė Žilytė |
– Buvo laikas – ypač baigus akademiją – kai galvojau, kad mano gyvenime viskas įvyko labai inertiškai. Tačiau labai greitai supratau, kad tai – ne inercija, o likimas. Tiesą sakant, aš daugiau nieko nemoku. (Juokiasi) Ir esu labai laiminga. (Juokiasi)
Kaip mano dėstytojas Mikalojus Vilutis sakė, „dailininkas – pats laimingiausias žmogus, nes jam nereikia nei scenos, nei klausytojo – kada nori, sėda ir piešia“.
– Nors ir nusekėte tėvo pėdomis, jūsų ir tėvo kūryba labai skiriasi.
– Taip, mes su tėvu labai skirtingi. Kas čia mus sieja?.. (Galvoja) Tai, kad mes abu žiliai – ir aš pražilau anksti. (Juokiasi)
– Jūsų tėvo darbai skendi spalvose – o jūs spalvų savo kūryboje nesiilgite?
Aš labai gerbiu savo tėvą, nes jis puikus koloristas ir labai gražiai kuria erdvę. Pažindama šią virtuvę, žiūrėdama į jo darbus, matau, kad tai buvo padaryta su didžiuliu kaifu.
– Pažiūrėjus į mano ir tėvo darbus, matomas didžiulis kontrastas – gali net pasirodyti, kad čia kažkoks sąmoningas žingsnis. Tačiau aš tiesiog studijavau grafiką. Tiesa, mano senelis Gediminas Žilys, kai įstojau į grafiką, man pasakė: „Grafika yra solo instrumento skambesys, o tapyba – viso orkestro“. Tačiau aš, žinoma, buvau baisiai ambicinga ir maksimalistė, aiškinau, kad ne tai lemia meniškumą.
Spalva visada vilioja, bet aš atsigriebiu iliustruodama knygas, be to, ilgą laiką Skandinavijos muziejams dariau tapybos kopijas. Dirbti su spalva man – didžiulis malonumas, bet savo tapybą aš kol kas vertinu kaip žaidimą, pramogą. Labai malonu atsisėsti gražią popietę ir pastele nupaišyti gražų peizažą, matomą pro langą. Man apskritai patinka paišyti iš natūros – aš labai senamadiška. (Juokiasi) Ir tuo skiriuosi nuo tėvo.
Apskritai, aš tiesiog mėgstu piešti ir tai sakau visai nesimaivydama. Kartais, aplankiusi parodas, pagalvoju, kad dailininkams tiesiog nebepatinka piešti. Žiūrėdama į paveikslus, nejaučiu, kad jiems buvo malonu tai daryti. Tada kyla klausimas – kam tai?
Todėl aš labai gerbiu savo tėvą, nes jis puikus koloristas ir labai gražiai kuria erdvę. Pažindama šią virtuvę, žiūrėdama į jo darbus, matau, kad tai buvo padaryta su didžiuliu kaifu. (Šypteli)
– Jūs garsiai vertinate vienas kito kūrybą?
– Oi, tėvas nemėgsta kritikos. (Šypsosi) Bet, aišku, pasidalijame ir pasidžiaugiame vienas kito darbais. Todėl manau, kad ir jam labai smagu, kad pagaliau mes kažką pristatome drauge, ypač tokia gražia proga.
Ugnė Žilytė |
– Turėti žinomus tėvus, dirbančius toje pačioje srityje, tikriausiai yra ir garbė, ir iššūkis?
– Tėvų nepasirinksi. Žinoma, mano tėvas jau turi susiformavusią reputaciją. Tačiau aš niekada niekam neakcentuodavau, kad esu būtent Arūno Žilio dukra – juk Žilių pavardė pakankamai populiari Lietuvoje. Nesakau, kad sąmoningai pasirinkau grafiką, o ne tapybą, ir siekiu kitokio pasaulio pažinimo ir vaizdavimo – čia sau neįsakysi, tai lemia kažkas kitas. Galbūt bendroje parodoje mes vienas kitą papildysime, galbūt patys pamatysime vienas kito kūrybos niuansus.
Didžiulį įspūdį man paliko, kai matydavau, kaip tėvas ilgai palinkęs sėdi ir kažką paišo. Galima buvo žiūrėti valandų valandas. Ką tik nieko ant popieriaus nebuvo – ir staiga atsiranda gyvas gyvūnėlis ar žmogiukas! Tada, aišku, norisi pulti ir pačiai paišyti.
– Kokios tėvo pamokos ar darbai prisidėjo prie jūsų dailininkės pašaukimo?
– Aš nuo vaikystės savo aplinkoje mačiau menininkus. Jaunystėje tėvas imdavosi visokių darbų – kaip dabar aš. Ir jis nuostabiai iliustruodavo knygas. Atsimenu, sirgau ir į namus atėjusi gydytoja norėjo išrašyti receptą, pasidėjusi jį ant tėvo iliustruotos knygos. Ant viršelio buvo taip realistiškai nupiešti rašymo reikmenys, kad daktarė keliskart bandė paimti nupieštą sąvaržėlę – ir jai niekaip nepavyko. (Juokiasi)
Didžiulį įspūdį man paliko, kai atvažiuodavau pas tėvą ir senelius, ir matydavau, kaip tėvas ilgai palinkęs sėdi ir kažką paišo. Galima buvo žiūrėti valandų valandas. Ką tik nieko ant popieriaus nebuvo – ir staiga atsiranda gyvas gyvūnėlis ar žmogiukas! Tada, aišku, norisi pulti ir pačiai paišyti. (Šypsosi)
– Ir jūs puolėte... Gal jubiliejaus proga jūsų tėvas sulauks dovanų jūsų kūrybos darbų?
– Jūs užbėgat įvykiams už akių! (Juokiasi) Tai turėjo būti staigmena. Žinoma, šia ekspoziciją skiriu savo tėvui.