Šiais metais Ukraina į Veneciją atveža Pavlo Makovo kinetinę skulptūrą „Nuovargio fontanas“. Ją sudaro 72 varinių piltuvėlių piramidė, įtaisyta 3 kvadratinių metrų platformoje. Iš viršutinių piltuvėlių tekantis vanduo vos vos pasiekia apačioje esančius, kas simbolizuoja individualų ir globalų pasaulio nuovargį.
Parodą kuruoja galerijos „The Naked Room“ įkūrėjos Lizaveta German, Maria Lanko bei „IST Publishing“ vyriausiasis redaktorius Borysas Filonenko.
Ukrainos paviljoną nuo balandžio 23 iki lapkričio 27 d. pamatyti galima Italijoje, Venecijos arsenale, „Campo de la Tana gatvėje, 2169/f.
– Jau trejus metus gyvenate Niujorke, JAV. Kaip šiuo metu ten jaučiasi ukrainiečių meno bendruomenė, ar turite galimybę suorganizuoti humanitarinę pagalbą?
– Taip, Niujorke šiuo metu gyvena viena aktyviausių ukrainiečių bendruomenių „Razom for Ukraine“, tad stengiuosi būti įvairių iniciatyvų dalimi, einu į renginius. Be to, palaikau kontaktus su komunikacijos profesionalais Ukrainoje, padedančiais kovoti su dezinformacija, siunčiu pinigus kariuomenei, savanoriams… Nors tai tėra maži žingsneliai lyginant su tuo, ką žmonės pastarosiomis savaitėmis paaukoja fronte, bandau pagelbėti tuo, ką sugebu geriausiai. Susitelkti šimtu procentu į humanitarinę pagalbą ganėtinai sudėtinga, kadangi visu etatu darbuojuosi prie Ukrainos paviljono Venecijoje. Tačiau, mano požiūriu, tai taip pat yra įnašas į Ukrainos laisvę, jos kultūrinę reprezentaciją.
– O jūsų tėvai? Jie liko Ukrainoje?
– Taip, jie šiuo metu gyvena Podolės Kamenece, mieste Vakarų Ukrainoje prie Moldovos bei Rumunijos sienų. Jame saugu tiek, kiek apskritai gali būti saugu kariaujančioje šalyje. Be to, jie priglaudė šeimą iš Kyjivo.
– Venecijos meno bienalė yra viena svarbiausių parodų pasaulyje. Kaip šiame fone pavyksta susikoncentruoti į darbus? Ar ką nors keisite savoje programoje?
– Nuo pat pradžių norėjome parodyti gerą, aukščiausios prabos šiuolaikinį meną. Manome, kad Ukraina, kaip kūrėjų šalis, yra nepelnytai pražiūrėta, nors per daugelį metų esame suformavę gilias menines tradicijas. Štai todėl šįmet Ukrainą reprezentuoja Pavlo Makovas, kuris nors ir nemėgsta būti vadinamas genialiu, toks ir yra (juokiasi). Jo darbai yra vizionieriški ir aktualūs bet kokiu laikotarpiu.
Paroda „The Fountain of Exhaustion“ (liet. „Nuovargio fontanas“) apmąsto dešimtojo dešimtmečio Charkivą po Sovietų Sąjungos griūties, kuomet visame mieste buvo sutrikęs vandens tiekimas. Apmąstant kūrinį šių dienų kontekste jis vis tiek aktualus. Juk pasaulyje jaučiamas išsekimas nuo pandemijos, nerimaujame dėl klimato krizės, ima trūksti resursų (vandens ir kraujo), o Ukraina kariauja jau 8-erius metus. Jeigu tai ne nuovargis, nežinau, kas tai.
Taigi kuratoriai programoje nenorėjo nieko keisti, tačiau natūralu, kad kontekstas daro įtaką šiuolaikinio meno reikšmių pokyčiams.
– Putinui paskelbus karą Ukrainoje, Venecijos bienalė nediskvalifikavo Rusijos paviljono. Tą menininkai Aleksandra Suchareva ir Kirilas Savčenkovas bei kuratorius Raimundas Malašauskas padarė patys, pasitraukę iš bienalės. Ką manote apie Venecijos bienalės poziciją?
– Nuomonė apie Venecijos bienalės poziciją? (juokiasi.)
Komandoje neradome bendros nuomonės, todėl kiekvienas susidarėme savo. Visgi pajutome bendrą Vakarų pasaulio suvokimo trūkumą – taip pat ir čia veikiančiose meno institucijose. Jiems karas prasidėjo tik dabar, o mes su tuo gyvename jau 8-erius metus. Neutralumas arba, kitais žodžiais tariant, nesupratimas išties skamba žlugdančiai. Deja, požiūrio pokyčiams prireiks dar nemažai pralieto ukrainiečių kraujo.
Visgi visiems geriau, kad rusų menininkai kartu su lietuviu kuratoriumi atsisakė dalyvavimo. Abejoju, kad jų nacionalinis paviljonas kaip institucija būtų pasiryžęs šiam žingsniui. Šis protingas žingsnis leido nesuradikalėti siekiant, kad jie būtų diskvalifikuoti.
Matau, kaip jaučiasi mano kuratoriai, kuomet, kalbant apie Ukrainos meną, visada išnyra kažkokie rusų kūrėjai. Lietuva taip pat gali suprasti, kaip invaziškai kartais veikia režimo propaguojama kultūra – jie negali gyvuoti neatimdami kažkieno kito naratyvo. Be to, mes jau daugiau nei 8-erius metus nesusitikome su meno bendruomene, gyvenančia Rusijoje. Taip, matėme ir pabėgėlius, ir apolitiškai nusiteikusius, bet niekada nematėme jų besipriešinančių. Todėl su šiuo metu esančios valdžios elgesiu jokio dialogo būti negali. Net ir per kultūrą.
– O kaip su Baltarusija, kurios diktatorius kolaboruoja su Putinu?
– Mes tiesiogiai nieko neprašėme bienalės, bet paskelbėme viešą pareiškimą dėl Rusijos režimo. Baltarusijos menininkų neįtraukėme, mat tai yra kiekvienos institucijos reikalas. Tačiau kitaip nei Rusija ši šalis nėra atsikurti norinti imperija, be to, jos piliečiai ne kartą bandė išsilaisvinti iš Aliaksandro Lukašenkos priespaudos. Ukrainoje priglaudėme tikrai nemažai šios šalies pabėgėlių.
– Minėjote Vakarų pasaulio nesupratimą. Pati gyvenate Niujorke. Kaip čia esanti meno bendruomenė reaguoja į agresiją jūsų šalyje?
– Dauguma mano kolegų – ukrainiečiai. Kita vertus, žmonės klausinėja, kas vyksta, tačiau negaliu patikėti tuo, kad vis dar turiu jiems paaiškinti... Visgi visų niujorkiečių ir apskritai amerikiečių kaltinti negalima, nes tai didžiulė šalis su savomis problemomis. Bet kaip ukrainietė norėčiau, kad jie pagaliau perskaitytų, kas rašoma naujienose. Tai globali problema.
– Paprastai nacionaliniai paviljonai Venecijos bienalėje yra finansuojami kultūros ministerijos. Ar šįmet jums užteks finansų dalyvauti?
– Ukrainos kultūros ministerija sumokėjo už nuomą, tad šiuo klausimu esame ramūs. Tačiau spręsdama informacijos politikos problemas šiuo metu ji daug savo resursų nukreipė kovai su netikromis naujienomis bei rūpinasi kultūrinio paveldo išsaugojimu. Mes negalime jų kaltinti, kad dalyvavimas parodoje jiems nėra prioritetas. Juolab mes sulaukėme paramos iš privačių mecenatų, ji buvo surinkta per parodą kuruojančios galerijos „The Naked Room“ iniciatyvas.
Mes galime burbuliuoti, kokia susiskaldžiusi mūsų meno bendruomenė, tačiau ištikus bėdai ji kaip niekada vieninga. Sulaukėme išties nemažai finansinės, logistinės ir moralinės paramos pasiūlymų.
– O bienalė?
– Taip, sulaukėme ir iš jos! Tikimės, kad visko užteks. Bet esmė tame, kad paroda vis dar procese, todėl daug techninių dalykų dar nežinome. Nemanau, kad kol kas galiu dalintis šia informacija plačiau.
– Kiek žmonių sudaro komandą?
– Tiesiogiai bendrauju su kuratorėmis, menininku bei leidėju B.Filonenka, kuris kartu su dizaineriais rūpinasi katalogais, skrajutėmis, plakatais ir t.t. Jie taip pat yra mano draugai. Bet tai yra mažuma, lyginant su tuo, kiek vardų lieka užkulisiuose nuo vertėjų, padedančių bendrauti su užsienio žiniasklaida, iki parodų architektų.
– Ar jie yra saugūs ir atvyksta į Veneciją?
– Kiek žinau, mūsų komandos žmonės yra ganėtinai saugūs. Bet kol kas negaliu atsakyti, kas iš jų galės dalyvauti renginyje. Esu užtikrinta, kad tikrai susitiksime su M.Lanko, kuri gyvena Vienoje. L.German dabar yra nėščia ir netrukus turės gimdyti (šypsosi). Labai viliuosi ten pamatyti P.Makovą.
Ukrainos paviljoną nuo balandžio 23 iki lapkričio 27 d. pamatyti galima Italijoje, Venecijos arsenale, „Campo de la Tana gatvėje, 2169/f.