Rašytojas gimė ir iki šiol gyvena Vakarų Ukrainoje, Ivano Frankivske. Po Sovietų Sąjungos griūties jis ėmėsi radikalaus ukrainiečių literatūros atnaujinimo, o šiandien jo poezijos, prozos bei eseistikos knygos išverstos į daugelį pagrindinių pasaulio kalbų. Lietuvių kalba, tiesa, pasirodė tik vienas jo romanas „Dvylika ratilų“.
Dar prieš karą su bičiuliais gimtojo miesto daugiabučio rūsyje įkūręs kultūrinę erdvę „Vagabundo“, jis nė neįtarė, kad ši vieta taps ne tik slėptuve nuo atskriejančių rusų raketų, bet ir prieglobsčiu miestą užplūdusiems naujakuriams iš okupuotų Ukrainos teritorijų.
Pasak rašytojo, šis Maskvos pradėtas karas nėra mūšis dėl Ukrainos žemių ir teritorijų, bet labai sąmoningas ukrainiečių tautos, kalbos, istorijos, kultūros, atminties bei laisvės idėjos – viso to, kas ir sudaro ukrainietišką tapatybę – naikinimas.
Štai kodėl, J.Andruchovyčiaus teigimu, šio karo baigtis gali būti tik viena – visiškas Rusijos sutriuškinimas, nes kitu atveju pasaulyje ir toliau bus labai daug aktyvaus blogio, kuris visada sieks kitiems primesti savas taisykles.
Dvikalbystė – nebe problema
– Ar nieko, jei kalbėsimės rusiškai? Jūsų tai nepykdo?
– Nepykdo, bet jei galiu kalbėti angliškai, mieliau renkuosi šią kalbą. Tiesa, rusiškai vis dar skaitau dalį knygų, o esant būtinybei galiu ir kalbėtis. Juk lygiai pusę savo gyvenimo – 31 metus – gyvenau Sovietų Sąjungoje, kur rusų kalba bei kultūra buvo dalis mano tikrovės.
Tačiau pastaruoju metu situacija yra visiškai kitokia. Nuo karo pradžios 2014 m. labai stipriai pasikeitė mano miesto, esančio vakarinėje Ukrainos dalyje, kalbinė aplinka. Iki karo ji buvo šimtu procentų ukrainietiška, bet prasidėjus kariniams veiksmams Donbase ir Kryme, mus užplūdo didžiulė rusakalbių ukrainiečių banga.
Jie ne šiaip pabėgo nuo karo, bet sąmoningai apsisprendė, kas jie yra.
Dabar mano mieste pusė žmonių kalba ukrainietiškai, pusė rusiškai. Tad rusų kalba vėl tapo aktuali, bet ne ta prasme, kad aš bendrauju su jais rusiškai, o priešingai – jie savo patriotizmą išreiškia bandydami kalbėti ukrainietiškai.
Neretai girdžiu, kad atvykėliai vyras ir žmona tarpusavyje vis dar kalba rusiškai, bet į savo vaikus kreipiasi ukrainietiškai. Vadinasi, jie ne šiaip pabėgo nuo karo, bet sąmoningai apsisprendė, kas jie yra.
– Šiandien kalba yra glaudžiai susijusi su nacionaline ukrainiečių tapatybe?
– Kalba, žinoma, labai svarbu, tačiau tame nėra priešpriešos. Žinote, po pirmosios karo fazės „rusakalbis Ukrainos patriotas“ tapo savotiškai madingu nauju stiliumi, sakyčiau meinstrymu. Daugelis kariškių, kurie ėjo kautis į Rytų Ukrainą, kalbėjo rusiškai ir tai net pabrėždavo.
Egzistavo net tokia konspiracinė teorija, kad žiniasklaida specialiai įrašinėdavo pokalbius su rusakalbiais Ukrainos kariais, nes taip sudarė įspūdį, jog kalbinė skirtis tarp patriotų tiesiog neegzistuoja. Tiesa, ši teorija mažai tikėtina ir aš ja netikiu. Nepaisant to, tokia idėja egzistavo. Šiuo metu mūsų karinėse pajėgose dominuoja ukrainiečių kalba, bent jau ji dažniausiai skamba viešumoje.
Kasdieniame žmonių gyvenime apsisprendimas kalbėti ukrainietiškai turi būti natūralus ir savanoriškas pačių žmonių sprendimas.
Mokslininkai, kurie nagrinėja kalbos sociologiją, teigia, kad mūsų dvikalbystė yra pereinamoji pokolojinės būties stadija, kuri gali trukti gan ilgai. Asmeniškai aš manau, kad situacijos negali pakeisti jokie politiniai nutarimai, įsakymai ar deklaracijos. Tiesa, tai gali prisidėti prie tam tikro kalbos reguliavimo: normaliu dalyku laikau tai, kad radijo eteryje šiandien galime girdėti ukrainietiškai ar angliškai skambančias dainas, bet ne rusiškai, o dar ne taip seniai tai buvo norma.
Tačiau kasdieniame žmonių gyvenime apsisprendimas kalbėti ukrainietiškai turi būti natūralus ir savanoriškas pačių žmonių sprendimas. Ir Putinas daro viską, kad taip nutiktų. Tas žvėriškas rusų karių žiaurumas, rusiško pasaulio ideologija, rusų mokytojai, kurie dabar siunčiami į okupuotus Ukrainos miestus „perauklėti“ mūsų vaikų, – visa tai daugeliui rusakalbių ukrainiečių lengviau padeda pereiti prie ukrainiečių kalbos vartojimo.
Naujausios apklausos rodo, kad 81 proc. žmonių ukrainiečių kalbą įvardijo gimtąja savo kalba. Maža to, net ir namuose jie kalba ukrainietiškai. Atvirai sakant, aš tuo nelabai tikiu, mano manymu, šis procentas gerokai išpūstas. Bet tokiu savo atsakymu šie žmonės projektuoja tai, kaip turėtų būti, ir tai jau nemažas laimėjimas. Žmonių galvose pokytis jau įvykęs.
Didėjantis Ukrainos kultūros poreikis
– Paradoksaliu būdu šis karas, bent mums Lietuvoje, tapo galimybe atrasti Ukrainos kultūrą. Štai aš beveik dvidešimt metų dirbu kultūros žurnalistu ir jūs esate penktas ukrainietis menininkas, kurį kalbinu per pastaruosius pusę metų – iki tol neturėjau nė vieno tokio pokalbio. Ar pats pastebite išaugusį susidomėjimą jūsų šalies kultūra?
– Žinote, tai gali skambėti gan ciniškai, nes kai kalbame apie karą, visų pirma, mūsų dėmesys yra nukreiptas į nekaltas ukrainiečių aukas, jų kančią ir skausmą, netektis, sunaikintus namus, miestus ir gyvenimus. Tai yra siaubingos šio karo pasekmės ir rezultatai.
Tačiau, kalbant objektyviai, išties tenka pripažinti, kad kultūrai tai išėjo į naudą ir vėlgi Putino ir jo beprotybės dėka. Visą laiką jo veiksmai pasiekia priešingo rezultato. Pavyzdžiui, politiniame lygmenyje jis nenorėjo NATO plėtros, o gavo Suomijos ir Švedijos prisijungimą prie šio bloko.
Visą laiką Putino veiksmai pasiekia priešingo rezultato.
Akivaizdu, kad Ukrainos kultūros poreikis Vakarų Europoje taip pat išaugo prasidėjus aktyviems karo veiksmams. Mūsų filmai gauna apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose, dailininkai rengia savo parodas Europos muziejuose ir galerijose, muzikinės grupės koncertų turus.
Tikėtina, kad be karo to nebūtų nutikę, na, bent jau šitokiu mastu ir iškart vienu metu. Tai tokia pašalinė ir gan netikėta karo veiksmų pasekmė.
– Man suprantama, kodėl šis dėmesys Ukrainos menui yra Lietuvoje, tikėtina, kad taip yra ir Lenkijoje. O kitur? Ar tendencijos yra panašios?
– Dabar buvau Italijoje ir Norvegijoje – gan toli viena nuo kitos esančiose šalyse. Kur eini, ten taip pat daug gali matyti mėlynų-geltonų vėliavų ir kitų solidarumo su Ukraina ženklų. Tačiau, žinoma, ne iki tokio masto kaip Lietuvoje, Lenkijoje ar Vokietijoje. Bet tai nieko nuostabaus – yra arčiau mūsų esanti Europa ir ta, kuri kiek tolėliau.
Norvegijoje pristačiau savo romaną „Maskoviada“, kurį parašiau ir išleidau prieš trisdešimt metų, dabar jis vėl tapo aktualus. Tai istorija apie Ukrainos ir Rusijos santykių pabaigą, tiesa, tik vieno, pagrindinio herojaus, poeto asmenyje: baigęs studijas Maskvoje, jis nutraukia visus ryšius su Rusija. Romano laikas – paskutinės Sovietų Sąjungos savaitės. Dabartinis laikas šiam tekstui suteikia naujas galimas interpretacijas.
Norvegijoje pristačiau savo romaną „Maskoviada“, kurį parašiau ir išleidau prieš trisdešimt metų, dabar jis vėl tapo aktualus.
Po šios knygos pristatymo, didžiulėje miesto katedroje vyko Kyjivo kamerinio choro koncertas. Tai buvo neįtikėtinas renginys – visos vietos užimtos ir man pačiam teko visą koncertą stovėti. Jauni, šviesūs ir pozityvūs atlikėjai sukūrė tikrą vokalinį šou, o klausytojai buvo tiesiog sužavėti – jie ilgai negalėjo paleisti muzikantų iš scenos. Paprastai norvegus įsivaizduojame kaip ramius, savo emocijų stipriai nereiškiančius žmones, bet šis reginys – tiek pats pasirodymas, tiek ir priėmimas buvo labai jaudinantis.
Pasirinkome būti europiečiais
– Kaip jūs paaiškintumėte, kodėl Vakarai taip ilgai delsė ir iki pat pastarųjų įvykių nesugebėjo ukrainiečių atskirti nuo rusų? Juk po Sovietų Sąjungos griūties būta ne vieno akivaizdaus tautos pareiškimo, turiu galvoje tiek Oranžinę revoliuciją, tiek Maidano įvykius.
– Man rodos, Vakarai iki galo ir dabar dar nėra to įsisąmoninę. Tiesa, politinis Europos Sąjungos elitas jau išreiškė paramą Ukrainai ir parodė, kad nori mus matyti Europos bendrijoje. Tai jau tikrai nemažai.
Be abejo, atsakymas į jūsų klausimą nėra vienareikšmiškas, nes dalis šios problemos slypi ir mumyse. Tikrasis išėjimas iš posovietinio periodo, deja, mūsų šalyje prasidėjo tik po 2014 metų. Taip, būta Oranžinės revoliucijos, kurią aš taip pat labai mielai prisimenu, bet ji patyrė pralaimėjimą. Nuo 2004-ųjų visos mūsų perspektyvos ir viltys ėmė ristis žemyn. Tuomet situacija pasinaudojo promaskvietiška partija ir 2010-aisiais prezidento rinkimus laimėjo Janukovyčius.
Kraujas dar labiau sutvirtino mūsų valią kovoti už savo pasirinkimą būti europiečiais.
Bet situacija šalies viduje iš esmės ėmė keistis Maidano įvykių metu. Visuomenė tapo ne tik sutelkta, bet ir gerokai tvirtesnė. Kaip žinia, neapsieta ir be aukų, bet kraujas dar labiau sutvirtino mūsų valią kovoti už savo pasirinkimą būti europiečiais.
Juk reikia pripažinti, kad iki tol Vakaruose Ukrainos įvaizdis buvo gan prastas – neturtinga, korumpuota, susiskaldžiusi šalis. Ką su tokia daryti? Geriausia palikti kažkur ten pilkojoje zonoje tarp Rusijos ir Europos. Gal jie ir nėra rusai, bet tikrai ir ne europiečiai – taip mąstė Vakarų politikai ir skirtingų šalių gyventojai.
Po Oranžinės revoliucijos mūsų šaliai galėjo būti suteikta europinė perspektyva ir pagalba, bet viskas, ko mes sulaukėme tuomet, tebuvo atstūmimas. Tuo tarpu ukrainiečiai ir toliau sau gyveno, važinėjo po Europą ir tiek. Bet kai šalį užpuolė Rusijai, pasirinkimas buvo labai paprastas – laisvė arba vergija.
– Kokią vietą šiame kare vaidina kultūra? Juk žvelgiant iš Rusijos pozicijų akivaizdu, kad tai nėra karas dėl žemės. Ar galima sakyti, kad Kremlius kėsinasi į pačią Ukrainos tapatybę ir, visų pirma, istoriją bei kultūrą?
– Būtent taip ir yra. Tai sąmoningas naikinimas mūsų tautos, kalbos, istorijos, kultūros, atminties, laisvės idėjos – viso to, kas ir sudaro ukrainietišką tapatybę.
Žinote, miestuose, kuriuos okupavo rusų ordos, po karių ėjo grupės žmonių, kurie iš bibliotekų rinko ir naikino ukrainietiškas knygas, kurios susijusios su mūsų istorija bei kultūra. Pasirodo, jie seniai sudarinėjo juoduosius autorių ir knygų sąrašus, kuriuos reikia ištrinti. Iš principo viskas, kas išleista ukrainiečių kalba, buvo pasmerkta naikinimui. Donecke net buvo surengtas viešas tokių knygų deginimas.
Ir tai tik vienas pavyzdys. Man net baisu pagalvoti, į ką jie būtų pavertę mūsų šalį, jei nebūtų gavę į skudurus nuo mūsų ginkluotųjų pajėgų. Aš nežinau, ką tos rusų ordos gali duoti, bet atimti jie buvo pasiruošę viską, ką mes turėjome ir ką sukūrėme. Sutrypti, pažeminti, sunaikinti – tai jie geriausiai ir temoka. Nieko daugiau.
Aš nežinau, ką tos rusų ordos gali duoti, bet atimti jie buvo pasiruošę viską, ką mes turėjome ir ką sukūrėme.
Dar šių metų balandžio pradžioje Rusijos naujienų agentūros „RIA Novosti“ tinklalapyje politechnologas Tomofejus Sergeicevas paskelbė programinį straipsnį „Ką Rusija turi padaryti Ukrainai“, kuriame viešai ir nedviprasmiškai išdėstė savo nacistinį kultūrinio ukrainiečių genocido planą. Ši nuosekli ir apgalvota ideologija, viliuosi, bus vienu iš jų neginčytinos kaltės ir vykdyto genocido įrodymu.
Tai tik parodo, kad kultūrinis ukrainiečių identitetas svarbus ne tik mums patiems, bet ir Kremliaus režimui. Ukrainoje dabar tai net vadinama „kultūriniu frontu“. Šioje sampratoje man nepatinka kultūros prilyginimas ginkluotosioms pajėgoms, nes juk tikrasis frontas šiandien yra ten, kur kaunamasi ginklais. Bet tai tik dar labiau patvirtina kultūros reikšmę šioje kovoje.
Radikalių apsisprendimų ir veiksmo metas
– Nežinau kaip kitose šalyse, bet Lietuvoje šis karas daugelio yra suvokiamas ir vaizduojamas kaip gėrio kova prieš blogį. Gausybė fotografijų, piešinių ar vaizdo pasakojimų tik patvirtina šį naratyvą – tai yra šventa kova su blogio jėgomis, orkų kariaunomis. Įdomu, ar ukrainiečiai tai irgi mato panašiai?
– Tai, be abejo, plakatas, kuris šiandien yra tiesiog būtinas. Mes esame tokioje situacijoje, kai pasaulis yra padalintas į dvi dalis – juoda ir balta. Jei imsime filosofiškai svarstyti apie niuansus ir subtilybes, teigti, kad ne viskas taip vienareikšmiška, mes nesugebėsime imtis veiksmo.
Dabar yra veiksmo metas, radikalių apsisprendimų metas, apie atspalvius ir kompromisus pakalbėsime tuomet, kai Rusija bus sutriuškinta. Gerų rusų nėra ir nebūna – šiandien tai vienintelis tikras suvokimas.
Bet žinote, objektyviai kalbant, aš ir nematau kito varianto. Rusija yra grėsmė ne tik Ukrainai, Lenkijai, Lietuvai, bet ir visai pasaulio tvarkai. Jei orkams seksis, kils pavojus viskam, ką įprasmina demokratinės ir humanistinės vertybes.
Jei imsime filosofiškai svarstyti apie niuansus ir subtilybes, teigti, kad ne viskas taip vienareikšmiška, mes nesugebėsime imtis veiksmo.
Kokius pateisinimus galima būtų rasti tiems, kurie užpuolė taikius miestus, naikina viską iš eilės, žudo, prievartauja, luošina, vagia. Jie šaudo net šunis gatvėje, tiesiog, savo malonumui ar iš neapykantos. Kaip gali tai suprasti ar ieškoti pateisinimo? Man rodos, visa jų armija sugėrė savy pačius blogiausius tos tautos bruožus ir savo nuodus skleidžia dabar mūsų šalyje.
Tuo tarpu mūsų žmonėse prabudo rūpestis vieni kitais: daugelis savanoriauja, rūpinasi vienišais seneliais, vaikais, gyvūnais. Nežinau, gal tai yra blogi žmonės, bet karas juos pavertė gerais ir rūpestingais. Jie elgiasi taip, nes kitaip paprasčiausiai negali. Tokia dabar kolektyvinė mūsų sąmonė.
Na, o tai, kad Rusija šią kovą taip pat mato kaip šventą kovą su fašistais, Antrojo pasaulinio karo tęsinį – tai jau jų problema ir beprotybė. Nėra jokio reikalo į pasaulį žiūrėti Putino žvilgsniu, užtenka matyti tai, ką jie daro ir palieka po savęs.
– Šiandien girdime apie prasidėjusį ukrainiečių kontrpuolimą, vis didesnes atkovotas teritorijas, kuriose vėl iškeliama mėlyna-geltona vėliava. Turint galvoje, kad fronto linija nuolatos kinta, kaip jūs įvardytumėte, kur yra šiandien ta riba, skirianti Ukrainą nuo Rusijos?
– Mūsų visuomenėje dabar vyrauja vienas bendras sutarimas – norime susigrąžinti savo teritorijas, kurios mums priklausė iki 2014 metų. Žinoma, nutikti gali dar visko, nes karas yra karas, o žiema yra žiema. Tačiau šiuo metu mūsų suvokimas grindžiamas būtent šiuo principu ir jei kažkas – prezidentas ar vyriausybė – sugalvotų tam nusileisti ir daryti kompromisus, žmonės jiems nedovanotų.
Mūsų visuomenėje dabar vyrauja vienas bendras sutarimas – norime susigrąžinti savo teritorijas, kurios mums priklausė iki 2014 metų.
Aišku, jei situacija keistųsi į bloga, šis požiūris taip pat galėtų keistis, bet dabar nuotaikos yra gan pozityvios ir mes atsitraukti neketiname nė per centimetrą.
Kas tokiu atveju nutiks su ta prorusiška okupuotų teritorijų visuomenės dalimi, šiandien pasakyti yra labai sunku. Tikėtina, kad jie visi pabėgs su orkų gaujomis. Tiesa, vyriausybėje egzistuoja reintegracijos planas, skirtas buvusioms okupuotoms teritorijoms, tad belieka sulaukti, kada jis galės būti pradėtas įgyvendinti.
Vienintelė viltis pasauliui ir Rusijai – jos žlugimas
– Vienoje save esė, skirtoje tragiškam Užkarpatės likimui ir parašytoje tolimaisiais 2005-aisiais metais, retoriškai klausėte: „ar šis pasaulis leidžiasi mūsų keičiamas? Ar mes turime teisę jį keisti?“ Kaip į šį klausymą atsakytumėte dabar?
– Šis tekstas buvo parašytas kitame laike ir kitomis aplinkybėmis, o problema buvo susijusi su ekologija.
Tačiau karo kontekste atsakymas ateina savaime – mes turime keisti pasaulį, nes kitu atveju jame bus labai daug aktyvaus blogio, kuris visada norės primesti savas gyvenimo taisykles. Pasyvi kontempliacija nedera karo metui.
Žinoma, keisti pasaulį galima įvairiais būdais. Tarkime, mūsų savanoriai, jie pagal poreikį dirba su labai konkrečiais iššūkiais: kažkam trūksta vandens, maisto ar vaistų – jie ieško ir gabena, armijai reikia tam tikro kiekio reanimobilių – jie renka pinigus, perka ir atiduoda naudojimui.
Pasyvi kontempliacija nedera karo metui.
Tai, sakytum, siauras mažos dalies tikrovės keitimas, bet pavalgiusių ar pagydytų – daugiau, o žuvusių – mažiau. Ir tai nors nedidelis, bet svarbus ir būtinas žingsnis į priekį.
Karas mus išmokė būti aktyvius blogio akivaizdoje. Tuo tarpu taikos metu galima būti ir ramiau, net pasyviau, juk pasaulis tuomet yra daugiau ar mažiau tinkamas gyventi.
– Daugelio šalių lyderiai ir apžvalgininkai pripažįsta, kad ukrainiečiai dabar kaunasi už mus visus ir nuo jų, bei Vakarų paramos, priklauso tai, koks pasaulis bus ateityje. Vadinasi, jūsų rankose dabar, kad ir kaip pompastiškai tai skambėtų, pasaulio, na, bent šios jo dalies, likimas?
– Taip, ir tai jokia metafora ar simbolis. Išties, juk mes kalbame ne tik apie Ukrainą, bet ir Rusijos likimą. Aišku, kad apie šią šalį ukrainiečių nuomonė yra labai bloga, o jos likimas – sudėtinga tema. Bet aš esu tikras, kad norėdama gimti iš naujo ir išsaugot šviesesnio gyvenimo viltį kažkada ateityje, šiandien Rusija turi pralaimėti ir žlugti. Tai vienintelis būdas jai pagyti.
Niekas iš esmės nepasikeis, jei dabar būtų pasirašyta taikos sutartis – anksčiau ar vėliau jie vėl imtųsi savo kruvinų darbų ir pultų. Tokia yra šio režimo ir nusikalstamo mąstymo prigimtis.
Norėdama gimti iš naujo ir išsaugot šviesesnio gyvenimo viltį kažkada ateityje, šiandien Rusija turi pralaimėti ir žlugti. Tai vienintelis būdas jai pagyti.
Maža to, šitokia niekinė išeitis ir toliau Rusijos žmones stumtų į dar didesnį skurdą, kančią ir degradaciją. Žinoma, su tuo jie galėtų apsiprasti ir susitaikyti įsivaizduodami, kad jų kančia šventa, nes jie vis dar kovoja su nacizmu. Bet tai beprotybė. Degraduojanti šalis ir visuomenė ir toliau liktų grėsme pasauliui, nes ji taps vis mažiau prognozuojama ir dar labiau pavojinga.
Todėl būtina jiems susitikti su tikrove akis į akį ir patirti, kokia yra jų veiksmų ar apatijos kaina, kurią šiandien moka ukrainiečiai. Visa tai įmanoma tik patyrus pralaimėjimą. Pokytis Rusijoje gali įvykti tik po galutinio sutriuškinimo ir visos sistemos griūties.
Ne emigracija, bet partizanavimas
– Jūsų kūriniai versti ne į vieną užsienio kalbą, neabejoju, kad Vakarų Europoje turite ne tik bičiulių, pažįstamų, bet ir gerbėjų. Kodėl prasidėjus aktyviems karo veiksmams nepasitraukėte iš šalies?
– Išties, nors gyvenu vakarinėje šalies dalyje, pirmąsias dvi savaites niekas negalėjo būti tikras, kad rusų tankai ir armija nepasirodys mūsų miesto gatvėse. Tokia grėsmė buvo reali: vienai armijai einant iš Baltarusijos, kitai iš Padniestrės, būtume atsidūrę visiškoje apsuptyje ir izoliacijoje. Tad svarsčiau įvairius scenarijus.
Tačiau minties emigruoti tarp jų nebuvo. Aš nemačiau prasmės išlikti fiziškai ir gyventi toliau suvokiant, kad mano šalies nebėra, o visa, kas joje buvo sukurta, tau yra nebepasiekiama.
Aš nemačiau prasmės išlikti fiziškai ir gyventi toliau suvokiant, kad mano šalies nebėra.
Man visa tai asmeniška ir simboliška: 31 metus buvau pragyvenęs Sovietų Sąjungoje ir lygiai tiek pat – nepriklausomoje Ukrainoje. Kaip tik šiemet mus vėl užpuolė ir tai yra savotiška riba – į kurią pusę viskas pasisuks… Bet jau pirmomis karo dienomis mes apsisprendėme ir štai jau daugiau nei du šimtus dienų tai įrodinėjame. Jei skaičiuotume nuo 2014 metų – tai jau būtų tūkstančiai dienų. O jei nuo 1991-ųjų – ir sunku suskaičiuoti.
Suprantama prasidėjus aktyviems karo veiksmams, gavau daugybę laiškų iš savo bičiulių ir pažįstamų Europoje, kurie kvietė atvykti pagyventi pas juos, kol viskas aprims. Bet tokio varianto su žmona mes nesvarstėme. Juokavome, kad kai karas pasibaigs, galėsime surengti didžiulį turą po tas vietas ir žmones, kurie mus kvietė pas save.
Bet aš tikrai nemačiau galimybės gyventi ne savo šalyje, ir tai nėra jokia patriotinė poza.
Blogiausiu atveju su senais pažįstamais ir bičiuliais planavau išeiti į miškus ir užsiimti partizanine veikla.
Blogiausiu atveju su senais pažįstamais ir bičiuliais planavau išeiti į miškus ir užsiimti partizanine veikla – mūsų apylinkės tam yra labai tinkamos ir tai įrodė Ukrainos laisvės kovotojai po Antrojo pasaulinio karo. Laimei, to neprireikė ir čia vėlgi dėkingumas ir pagarba mūsų ginkluotosioms pajėgoms, kurios mus apgynė ir šiandien daro viską, kad gyvenimas sugrįžtų į normalias vėžes.
– Ar karas kaip nors pakeitė jūsų paties kūrybą bei požiūrį į rašymą?
– Rašymas – tai kūrybinės laisvės išraiška ir man iš principo svetimos tokios kategorijos kaip „rašyti taip, kaip reikia“. Žinoma, pirmus kelis karo mėnesius apie kūrybinį darbą negalėjo būti nė kalbos. Viskas kardinaliai pasikeitė tiek aplink mane, tiek ir manyje.
Karo pradžioje daugybę valandų kasdien bendravau su pasaulio žiniasklaida ir įvairiais žmonėmis: duodavau vieną po kito interviu, sakiau komentarus ir liudijau tai, kas pas mus vyksta. Aš net turėjau susidėlioti nuoseklų grafiką, kas po ko eina, operatyviai keisti kalbas ir atsakinėti į pačius įvairiausius klausimus.
Kaip ir daugelis viešų asmenų, buvau vienas iš Ukrainos balsų pasaulyje.
Kaip ir daugelis viešų asmenų, buvau vienas iš Ukrainos balsų pasaulyje. Norėdamas turėti ką pasakyti, turėjau palaikyti tam tikrą formą – sekti įvykus, domėtis, ieškoti patikimos informacijos. Tad tikrai buvo ne iki kūrybos.
Situacija pasikeitė tuomet, kai buvo išvaduota šiaurinė šalies dalis ir rusai pasitraukė iš Kyjivo apylinkių. Vasarą gyventi tapo lengviau ir aš sugrįžau prie tų tekstų, su kuriais dirbau prieš pat karą. Dabar akivaizdu, kad karas pakeitė mano rašymą ir nauja knyga bus kitokia, nei aš ją įsivaizdavau iki vasario 24-osios ryto.
Kaip „Vagabundo“ tapo slėptuve
– Teko skaityti vieną jūsų interviu, darytą dar prieš karą, kuriame gan aštriai įvertinote tuo metu naujai išrinktą prezidentą Volodymyrą Zelenskį. Daug vilčių į jį tuomet nedėjote?
– Taip. Aš niekada nebuvau jo gerbėjas, nemėgau to, ką iki politikos jis darė scenoje ar televizijoje. Buvau prieš jo išrinkimą prezidentu ir to neslėpiau.
Atvirai sakant, maniau, kad jei šalyje prasidės neramumai, jis tiesiog sės į jam paruoštą lėktuvą ir pradings iš mūsų gyvenimų visam laikui ir apie šį žmogų mes daugiau niekados nieko neišgirsime. Kaip romanų autorius V.Zelenskį mačiau būtent tokiu personažu.
Tai verta pagarbos ir susižavėjimo. Ne dėl to, kad tai herojiška, bet – kad žmogiška.
Tačiau vasario 24-ąją paaiškėjo, kad jis geriausia, kas galėjo mums nutikti šiuo metu. Ir kuo toliau, tuo labiau tuo įsitikinu. Ačiū Dievui, kad jis, o ne kas kitas šiandien yra mūsų prezidentas. Karas jame, kaip ir daugelyje ukrainiečių, pabudino ik tol miegojusias galias, jėgą ir tvirtybę. Tai verta pagarbos ir susižavėjimo. Ne dėl to, kad tai herojiška, bet – kad žmogiška.
Kasdien klausau jo pareiškimų ir nepaprastai žaviuosi tuo, kaip jo pasisakymuose tragiškos natos skamba su subtiliu jo humoru. Tai labai jautru, bet jis sugeba išlaikyti balansą. Tai taip pat skatina žmonių pasitikėjimą juo.
– Kaip šiandien atrodo gyvenimas jūsų mieste?
– Keletą metų iki karo su bičiuliais naujo daugiabučio rūsyje įrengėme ir atidarėme kūrybinę erdvę, kurią pavadinome „Vagabundo“. Ten vykdavo įvairūs renginiai, koncertai, susitikimai, skaitymai, parodos, filmų peržiūros, žodžiu, kas tik nori, ką sugalvodavome.
Prasidėjus karui, ši vieta tapo slėptuve. Neįtikėtina, bet šis rūsys, pagal visas taisykles, turi du išėjimus – čia kurdamiesi apie tai mes negalvojome. Todėl dabar, jei vykstant koncertui išgirstame oro pavojaus sirenas, mes net nenutraukiame koncerto.
Kaip minėjau, mieste atsirado daugybė naujakurių iš okupuotų ar karo kelyje atsidūrusių Ukrainos teritorijų. Tarp jų nemažai yra menininkų, kurie ateina su savo sumanymais ir pasiūlymais.
Dabar, jei vykstant koncertui išgirstame oro pavojaus sirenas, mes net nenutraukiame koncerto.
Šiandien „Vagabundo“ dirba gerokai intensyviau nei taikos sąlygomis: dienomis renkasi psichologai, kurie padeda pabėgėlių vaikams, menininkai rengia jiems kūrybinius užsiėmimus ir pasirodymus. Visą laiką čia kažkas vyksta.
Maža to, miesto filharmonija savo koncertus taip pat ėmė rengti pas mus. Matote, jei koncerto metu pasigirsta oro sirena, viskas nutraukiama kelioms valandoms ir tai baisiai nepatogu. O mūsų rūsyje-slėptuvėje gyvenimas vyksta ir kaukiant sirenoms.
Tai tėra vienas mano miesto gyvenimo aspektas, bet jis liudija, kad kultūra taip pat yra ginklas šioje kovoje prieš rusų ordas.
Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis Kauno literatūros savaitė, rengianti literatūrinius susitikimus iš ciklo „Šetenių skaitymai“, yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
