Urtė Karalaitė: apie pasiruošimą pokalbiams, itališkus keiksmažodžius ir gamtą

1. Pirmas prisiminimas. Ryškiausias pirmas prisiminimas, kaip vasarodami Kauno daugiabučių kiemuose iš kaimyno vogėm lentas žaidimui „Dvylika pagaliukų“. Pirmas gyvenime adrenalino pojūtis.

2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Pasiilgčiau visų klausimų.

3. Gražiausias keiksmažodis. Visi itališki.

4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Nebjauri ir nedurna.

5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Su Alanu Wattsu visada būtų įdomu.

6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Juokinga, bet – Ronja plėšiko duktė ir Tereza iš M.Kunderos „Nepakeliama būties lengvybė“.

7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Trumpam užsukčiau į P.Sorrentino „Didį grožį“, o iš M.Antonioni „Zabriskie point“ galiu ir nebegrįžti.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./„Didžio grožio“ režisierius Paolo Sorrentino

8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… mane įtrauktų, kaip vaikystės knygos.

9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… džiaugiuosi, jei kiti už mane tai jau padarė.

10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Beethoven „Moonlight“ sonata C sharp Minor gali loop’u suktis – nepyksiu.

11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Oi daug tokių, aš beprotiškai nostalgiška vietoms. Akimirksniu atkurčiau Kauno centrinį paštą, kavinę „Tulpė“, Vingio parko karuseles, Londono Hackney Wick nugriautus loftus...

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./ Vingio parke

12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Dabar – Krasnucha (Vilniaus Naujamiestyje esanti Savanorių prospekto dalis - red. past.). Visada – gamta.

13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… mišką ir pievas po lietaus.

14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš… būna, kad verkiu iš laimės.

15. Klausimas, kurio visada vengiu. Nėra tokio, tiesos nebijau.

16. Nė už ką negalėčiau… nedainuoti.

17. Jaučiuosi nuoga be… turbūt be šuns. Nors nuogai būt nėr blogai.

18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Dauguma logiškų patarimų.

19. Lietuvoje baisiai pasigendu… atsipalaidavimo ir plataus toliaregiško mąstymo.

20. Katarsis – tai… laisvė.

Esu pedantė, todėl pokalbiams būnu ne tik pasiruošusi klausimus, bet ir numačiusi pokalbio bangavimą, pradžios ir pabaigos nuotaikas.

– Jūsų podkastas „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ nevengia nepatogių temų. O kokie pokalbiai sutrikdo jus?

– Temų prasme mane sutrikdyti sunku. Nesijaučiu nepatogiai nei vienoje temoje, tačiau mane tikrai galima sutrikdyti forma – nemėgstu vienkrypčio monologo dialogo vietoje, negirdinčio, neįsiklausančio ir aukščiau save keliančio pašnekovo.

– Ar visada turite patikimą klausimų „rezervą“, ar esate linkusi kliautis improvizacija?

– Esu pedantė, todėl pokalbiams būnu ne tik pasiruošusi klausimus, bet ir numačiusi pokalbio bangavimą, pradžios ir pabaigos nuotaikas. Pasiruošimas mažina nerimą, o kam man jo reikia? Paguosiu, kad neskambėčiau kaip interviu nacis – plano laikausi labai retai. Mėgstu organiką, girdžiu, ką kalba pašnekovas ir galime keliauti, kur tik jis nori, bet pokalbio vadeles stengiuosi pasilikti sau. Žinau, koks mano tikslas pokalbyje, tad nuo šito stengiuosi nenukrypti. Taigi 50/50.

– „Birutė Bebaimė“ – smurto prevencijos komiksas, kuriam kūrėte tekstą. Nors tai – pirmasis tokio žanro kūrinys Lietuvoje, jautriomis socialinėmis temomis kalbama vis daugiau. Tačiau kaip kalbėti, kad tai nebūtų nurašyta kaip viktimizuojantys pavirkavimai, o iš tiesų pasiektų visuomenę ir kurtų pokytį?

– Nėra vieno atsakymo, kaip kurti pokytį pasitelkiant komunikaciją. Yra daug krypčių – galima komunikuoti siekiant šokiruoti, sugraudinti, pajusti empatiją, priversti pasijusti nepatogiai ar kaltu ir t.t. Manau, čia labiausiai žaidžia emocija, bet tam, kad ja patikėtum, ji turi būti tikra, o atkurti tikrovišką emociją fiktyviame scenarijuje yra sunku. Tikriausiai čia dažnai ir paslystama. Kuriant komiksą „Birutė Bebaimė“ vienas prioritetų buvo autentika. Mums buvo svarbu ne tik, kaip Birutė atrodo, kokioje aplinkoje veikia, bet ir kokia kalba ji kalba. Aiškiai išsigryninome, kas ji būtų realybėje, tuomet įsivaizduojant konkrečią aplinką ir žmogaus tipą, man buvo lengviau kurti ir jos sakomą tekstą, galvoti apie jo stilių, tinkamą žargoną. Norisi tikėti, kad sukūrus autentišką siužetą ir personažus, emocijos, kurias norėjome perteikti, pasiekė skaitytoją taikliau.