Kiek anksčiau Vilniuje su LNOBT baleto šokėjais repetavusį K. Pastorą kalbino žurnalistė Izabela Chorościn.
– Lietuva Jums nėra svetima šalis: devynerius metus dirbote LNOBT baleto meno vadovu. Koks jausmas grįžti į Vilnių? Kaip prisimenate čia praleistus metus?
– Man visada malonu čia atvykti. Vilnius yra gražus miestas ir jo atmosfera tokia labai maloni. Jaučiuosi čia kaip namuose. Turiu pasakyti, kad pirmiausiai mane pakvietė ponas Gintautas Kėvišas, jis tuo metu buvo teatro generalinis direktorius ir susitarė su Varšuvos Didžiojo teatro direktoriumi Waldemaru Dąbrowskiu. Jie atvyko pas mane su tokiu pasiūlymu, nes čia tokia neįprasta užduotis – būti baleto meno vadovu abiejuose teatruose. Per devynerius metus padaryta daugybė dalykų, esu labai laimingas ir didžiuojuosi tuo. Tai ne tik „Kūrybinis impulsas“, nors apie tai kalbama daugiausiai. Galiu pasakyti, kad Martynas Rimeikis, kuris dabar yra LNOBT baleto vadovas, irgi pradėjo reikštis kaip choreografas man vadovaujant.
– Ir aš norėjau paklausti apie Martyną. Perdavėte jam „vairą“ – pareigas, kurias anksčiau atlikote. Kaip vertinate M.Rimeikio darbą?
– Situacija nėra lengva, nes pirmieji jo vadovavimo metai pateko į pandemijos laikotarpį. Spektaklių, kurių laukia tiek artistai, tiek žiūrovai, beveik nėra. Taigi jam tikrai nėra lengvi metai. Aš, beje, irgi negalėjau čia atvykti taip dažnai, kaip norėčiau, nes visi šie apribojimai tą komplikavo. Bet matau, kad jis energingai ėmėsi darbo. Tikrai, jis sugebės, aš tuo įsitikinęs. Kita vertus, tai yra gana sunki funkcija, nes esi atsakingas už didelę grupę menininkų, jaunų žmonių. Balete profesinė karjera yra trumpa, todėl kai vieneri metai iš jos iškrenta – tai jau daug. Todėl ši pandemija sunki ir trupių vadovams. Bet nebūčiau rekomendavęs M. Rimeikio eiti šių pareigų, jei netikėčiau juo.
– Tikslas, kuris Jus dabar čia atveda, yra baleto premjera, paremta Arnoldo Schönbergo kūriniu „Pragiedrėjusi naktis“. Leiskite pacituoti kūrinio teksto fragmentą: „Savyje nešioju kūdikį, ir jis nėra Tavo. Šalia Tavęs, mano žingsniai kupini nuodėmės. Pati sau užtraukiau didžiulę nemalonę. Aš nebetikėjau, kad sulauksiu laimės, Ir vis dėlto karštai troškau...". Susidaro įspūdis, kad pagrindinė čia bus neištikimybės tema?
– Žinote, tai yra šiek tiek sudėtinga. Kadangi ši pora, Moteris, kuri tai sako, susitikinėja su Meilužiu, savo meilužiu. Ir ji jam sako, kad yra nėščia, bet yra nėščia nuo savo Vyro… Taigi, kai kurių nuomone, tai nebūtų išdavystė. Bet ji mano, kad tai išdavystė, nes pastojo nebetikėdama savo laime, tik norėdama turėti vaiką. Tada ji sutiko šį vyrą, Meilužį, su kuriuo gali atrasti laimę. Jis priima būsimą vaiką kaip jo paties. Ir tai papildo jų meilę.
Baletas bus įkvėptas šio eilėraščio. Kompozitorius A.Schönbergas taip pat buvo jo įkvėptas, jis netgi parašė teksto autoriui – poetui Richardui Dehmeliui keletą žodžių, kad jo eilėraščiai pakeitė jo kūrybą. Tai buvo laikotarpis, kai daugelis kompozitorių rašė programinę muziką, taigi turėjo tam tikrą programą. A.Schönbergas žinomas dėl sistemos, kuri paremta ne aštuoniomis, o dvylika natų, sukūrimo. Ši muzika, sakyčiau, yra postromantiška. Tai buvo laikotarpis, kai rašytojai ir poetai atmetė romantizmą. Jie atvirai, be tabu kalbėjo apie tokius dalykus. R.Dehmelio eilėraštis yra apie tam tikrą skandalą, bet jame sakoma, kad reikia kalbėtis apie įvairius tarpusavio santykius. Beje, įdomus šis laikotarpis ir tapyboje: tai Gustavo Klimto ir Oskaro Kokoschkos kūrybos laikotarpis.
– Daugelis tyrimų ir situacijų rodo, kad žmonės per karantiną pradėjo dažniau pyktis ir net skirtis. Ar savo spektaklyje ketinate atskleisti žmogaus ydas, žvelgdamas į jas per pandemijos prizmę?
– Neketinu to daryti. iš tiesų pandemijos laikotarpis turės įtakos daugeliui kūrėjų, bet aš, atvirai kalbant, bent kol kas nesiruošiu būti jo įkvėptas. Nenoriu rodyti mažų erdvių ar uždaryti žmonių į kokius nors kambarius. Nekeisiu savo meninių planų dėl pandemijos. Nemanau, kad ji sąmoningai paveiks tai, ką aš darysiu.
Pavyzdžiui, eilėraštyje moters Vyro išvis nėra, jis lieka nematomu. O mano balete jis dalyvaus ir galbūt bus vestuvių akimirka, bus monotoniškas jų gyvenimas po to, iki tos akimirkos, kai Moteris susitinka su Meilužiu. Dar bus moteris, kita šokėja, kuri tarsi reprezentuoja nėščiosios prisiminimus, atsigręždama į jos gyvenimą. Ir bus momentų, kai šie keturi pagrindiniai veikėjai – Moteris, jos Vyras, Meilužis ir Moteris-Prisiminimas bus susipynę. Nes tai, kas vyksta mūsų galvose, kartais tampa tokia psichine painiava. Ypač tada, kai priimti sprendimus yra sunku. Kiekvienas iš mūsų gali įsivaizduoti, kad jei jis įsimylėjo ką nors, ko jis neturėtų įsimylėti, tada tai yra mazgas, kurį reikia kažkaip perkirsti.
– Pone Krzysztofai, Jūs esate meno žmogus, žmogus-kūrėjas. Ar galite pasakyti, kodėl verta atvykti ne tik į Jūsų premjerą, kurios jau nekantriai laukiame, bet ir apskritai į teatrą?
– Tai sunkus dalykas, nes noro ateiti į teatrą reikia semtis iš vidinio poreikio. Manau, kad baleto publika Vilniuje yra labai gera, labai šauni, mėgstanti baleto trupę. Man atrodo, mūsų visuomenės yra labai susiskaldžiusios – to tikrai esama Lenkijoje, sakau tai su dideliu gailesčiu. Bet kai žmonės ateina į teatrą ir užgęsta šviesa, mes girdime muziką. Ir tada kiekvienas turi galimybę savaip interpretuoti tai, ką mato, bet mes esame su šiuo menu, kol pasirodymas trunka, esame vieningi, esame kartu. Nėra susiskaldymų, yra tam tikra vienybė. Manau, kad tai yra labai svarbu. Tai viena.
Antras dalykas yra tai, kad kai kas nors bendrauja su grožiu, tada mūsų gyvenimas yra tiesiog geresnis. Tai gali būti grožis ne tik populiariąja prasme, bet ir tam tikro išgyvenimo grožis, nes jūs galite stebėti tai, kas nėra gražu išoriškai, bet tai sukelia jums nerimą, priverčia reflektuoti. Toks bendravimas yra kažkas labai vertinga. Mes susitinkam naujus žmones, einame apsipirkti, o gal esame malonesni, gal šypsomės...
