Komunikavimo organais virsta akys, pirštai, visas kūnas, jo pozos. Balsas atmiršta. Nes tapus itin mandagiais taip bijomasi trukdyti kitus, kad tuoj pat suteikiama laisvė atsakyti jiems patogiu metu. Automobilio pyptelėjimas yra kritinio avarinio atvejo rezultatas po laiko. Vienose šalyse jis reiškia perspėjimą „Aš važiuoju“, pas mus – epitafiją „Aš važiavau“.
Paskambina, bet kartais. Pirmas klausimas – ar galiu kalbėti? Kur logika? – negalėčiau, neatsiliepčiau. Jei neatsiliepiu, vėliau atskambinu. Klausia to paties – ar galiu kalbėti. Etikete logikos neieškok. Visada atsiprašinėjimai, mandagumas, net iškiliuose forumuose vykstančios diskusijos yra komplimentų rinkiniai. Nauja evoliucijos pakopa per balso mutaciją: bebalsė visuomenė.
***
Nežinau, nežinau. Nežinau, kuo dabar, po gyvai it futbolo čempionate, aptarinėjamų šokių ir vyčių dienų, gyvens socialiniai tinklai, kaip elgsis likusią vasarą? Negi dės vien taikius saulėlydžius nuo Baltijos ir Šri Lankos? Kaune paminklas pastatytas, Dainų šventė įvyko, atšvęstos visos pagrindinės šimtmečio jubiliejaus datos – ir ką dabar daryti ne vien vasarą, bet visą likusį jubiliejaus pusmetį?
Šūkis „Vardan tos“ leidžia bet ką – nešvariai, nesolidžiai, inertiškai ar tiesiog negalvojant ir nesigilinant – vardan mūsų patriotizmo, laisvės, tapatybės ir kitų kilnių žodžių.
Nes tikras balsas ir tikras rėkimas ten, tuose tinkluose, ir nuskendo. Bebalsiai dažnai yra ir beraščiai, bet tai nesvarbu, puiku yra galėti piktintis ir išsirėkti, išleisti įniršį ir toliau gyventi mandagiai taikiai. Visgi tikri karai ir sujudimai feisbuke ir tik vėliau – informaciniuose kanaluose paliudijo keletą dalykų. Pirma, feisbukas būna ne vien nebylus savęs liudijimas vaizdais, bet retkarčiais tampa ir informacijos šaltiniu. Nes nė vienas žurnalistas – t.y. tas, kurio priedermė yra rinkti informaciją, vykdyti tai, kam jį rengė bent ketverius metus! – neapsimetė choristu, dienoraščiuose neskelbė įspūdžių, kaip jis gyvena, kuo maitinasi ir kas palaiko jo dvasią bei kūną. Po to teliko važinėti paskui, bet ir post factum.
Antra – kai nėra gerųjų žinių, lieka prastosios. Jokia infopriemonė neskelbė gerųjų naujienų, vien tik trumpas oficialias „įvyko, susirinko, atvežė, atidarė, pražygiavo“ (ir dar trumpesnes feisbukines „ir aš ten buvau“). Iš oficialaus meno organizatoriai nekūrė nei pritrenkiamų pranešimų, nei konceptualių pagrindimų, jis buvo paliktas ramybėje kaip savaiminė vertybė. Kaip eilinis tuščiaviduris fasadas. Nes „valstybinio meno“ rengėjai paprastai gauna savo carte blanche (nepainioti su „baltu bilietu“, nors...), ir nereikia stengtis. Šūkis „Vardan tos“ leidžia bet ką – nešvariai, nesolidžiai, inertiškai ar tiesiog negalvojant ir nesigilinant – vardan mūsų patriotizmo, laisvės, tapatybės ir kitų kilnių žodžių. Ir čia kalbu ne apie Dainų šventės dalyvių maitinimo trikdžius, kurie taip pat yra tradicija: aptarnauti tokias minias irgi reikia gebėjimų, kaip ir pirkti paslaugas iš ne sykį suklupusių įmonių.
Sąmoningai neatskiriu keleto įvykių ir jų rengėjų, nes išsirikiavę į vieną savaitę, jie tik patvirtina bendrą tendenciją. „Laisvės kario“ epopėja dar laukia išsamaus tyrimo, ir tai Herkaus Kunčiaus plunksnos vertas peizažas (kitą aktualijų dalį – Dainų šventę – jis jau aprašė antropologinėje studijoje „Lietuvis Vilniuje“). Apie naująją Kauno skulptūrą galima kalbėti tik popkultūros kontekste, nes masių patriotizmas ir yra pop, o paminklu aiškiai orientuotasi į mases. Tiesa, spėju – tik tam tikro amžiaus tarpsnio žmones, tačiau kaip kas vertina šį kūrinį – jau ramaus tyrimo, o ne susižavėjimo šūksnių objektas.
Tačiau ir buhalterinis: kiekvienas žinių šaltinis pateikdavo skirtingus biudžetus ir skaičius, sulig kiekvienu nauju reportažu mažėja fondo surinktų lėšų ir didėja Kauno savivaldybės. Garsiai planuota surinkti beveik pusė milijono eurų suma iš aukų ir rėmėjų šiandien solidžiai dengiama iš Kauno savivaldybės (naujausios žinios teigia santykį 250 000: 675 000).
Neskanus darosi ir autorystės klausimas, nuodugniai aptartas Ramūno Bogdano: kiek pirminį variantą keitė įvairios komisijos ir galiausiai ukrainiečių skulptoriai, šiandien jau kuriantys paminklą Vydūnui (ir šį iš Prūsijos miesto švietėjo versdami basu pagonių vaidila). Buldozerinis paminklo stūmimas iškart siūlė kitokį etikos supratimą, jis toks ir lieka: visos sumaišties organizatorius Vilius Kavaliauskas tiesiog meluoja užsieniečiams apie konkursus, skelbdamas, kad paminklas laimėjo pirmą vietą, tik komisija jį pakeitė kitu (žr. ankstesnę nuorodą). O visai komiška pusė išlenda, kai dar išryškinamas skulptoriaus „slaptas planas“ po šarvais įamžinti Romą Kalantą: tai jau patriotizmo makabreska, ano amžiaus viduramžiai.
Dėl skonio nesiginčijama, arba jį turi, arba ne, ir tai atskleidžia milžiniškas mūsų auklėjimo ir meno suvokimo spragas.
Bet tai nesvarbu, nes rūpi ne vidus (arba – kardinaliai kitas vidus), o fasadas, kuris vieniems patinka, kiti džiaugiasi jo atsikratę. Dėl skonio nesiginčijama, arba jį turi, arba ne, ir tai atskleidžia milžiniškas mūsų auklėjimo ir meno suvokimo spragas.
Lygiai tas pats, nebe skonio, o pačių kūrėjų suprantamo meno ir jo santykio su dabarties visuomene plyšys atsiveria Dainų šventėje, paskirose jos dalyse – nuo pradžios, roko operos „Eglė“ iki pat finalinių natų. Roko operos statytojai sugebėjo pateikti ne kūrinį, o labiau – savo nenusimanymą dirbti kitose, didelėse erdvėse, nes pristato reginį, tarsi perkeltą iš salės erdvės, kuris lygiai taip pat gali būti pakartotas bet kurioje uždaroje scenoje. Tikėsimės, nebus, nes apsieinama be jokios koncepcijos, kaip ir be užuominų į profesionalesnę režisūrą: kaip lauko reginiui – tiks?
Mėgėjiškumas (kaip neprofesionalumas) ir toliau veržiasi per kraštus, kai XXI a. vaikai verčiami vaikščioti baletiniu žingsniu, pagal harmonizuotas melodijas imituodami neva ritualinius judesius ir iš to kurdami spektaklį. Panašu, kad choreografams bei režisieriams niekas nebuvo dėstęs, kad ritualas yra vienos prigimties, liaudies šokis – kitos, o „harmonizuoti“ spektakliai – dar trečios. Jei studijose abėcėlė neišmokta, neįmanoma reikalauti, kad reginys nebūtų mėgėjiškas, o dalyvių judesiai bent kiek autentiški (todėl Ansamblių vakare ir išsiskyrė tikrų besilaukiančių moterų eisena). Taip spektaklio visuomenei pateikiama tai, kas skamba jau kaip klasika, bet buvo dirbtiniausia ir labiausiai išprievartauta – harmonizuota ir suchoreografinta etnokultūra. Tai, kas yra visų totalitarinių santvarkų etiketė – baletas ir masių choreografija. Ir nereikia kaip argumentų pateikti dalyvių džiaugsmo ašarų po prakaito upelių – tai natūralu, juk ir veteranai nežino geresnių laikų už karo.
Taip spektaklio visuomenei pateikiama tai, kas skamba jau kaip klasika, bet buvo dirbtiniausia ir labiausiai išprievartauta – harmonizuota ir suchoreografinta etnokultūra.
Santykis su dabartimi yra esminis bet kurio kūrinio aspektas, ir galbūt tai bus nauja mūsų šizofreniškiems tautinio identiteto puoselėtojams, bet: gyvename dalijimosi ir dalyvavimo visuomenėje. Tad jei reikia apsiriboti sugalvotais baltiškais ar realiais etnografiniais postulatais, būkite pirmieji, išmetę iš puošnių tautinių kostiumų kišenių visą įmanomą elektroniką, atsisakykite socialinių tinklų, išsijunkite internetą – ir atsidursite savo įsivaizduojamame X periodo parke. Bet visuomenė lygiai taip pat, kaip ir anais, jūsų godotinais laikais, bendrauja, reaguoja, komentuoja, dainuoja. Nustebino Dainų dienos bendrakūrėjo Arvydo Juozaičio parašymas feisbuke: bandęs rengėjus įtikinti kurti tai, ką seniai kuria latviai – visiems pasidainuoti jau po oficialios dalies, jis susidūręs su chorvedžių pasipriešinimu, nes šiems neva teksią per daug atsakomybės. Atsakomybės kam? Kad žmonės ne tik dainuos, bet ir nusidainuos? Kad reikės kiekvieną mokyti ar kiekvienam diriguoti, antraip liaudies daina bus ne liaudies (geras oksimoronas)? Po šventės Vytautas Miškinis tai tik savotiškai patvirtino – neva chorai tai dainuotų, tik kad žiūrovai skuba į mašinas namo: vadinasi, iniciatyvą užkerta ne rengėjai, o vidurinysis sluoksnis! Todėl po aukščiausio pakilimo, himno ir dar vienos dainos beliko tai, ką vienas tautos poetų išsakė apgailestavimu „ir giesmę nulaužė“.
Taip susikerta kelios epochos ir visuomenės – daug kur komentaruose minėtos sovietijos ir dabarties. Nesu tikras, ar tų parodomųjų spektaklių nebuvo ir iki 1940-ųjų (tada irgi mėgti fasadai), bet šiandien aiškiai blizgi išorė derinama su tuščiu vidum. O to vidaus nei mokama, nei leidžiama pripildyti. Pripratus prie teatralizuoto gyvenimo ir pačių spektaklių tradicijos, jos sunku atsisakyti, nors vis daugiau realių spektaklių šiandien dažnai vyksta bendrai, žiūrovams dalyvaujant lygiomis teisėmis, išjudinant juos iš patogaus stingulio.
Totalitarinių visuomenių valdžioms tai pavojinga, nes susigiedojimai nuveda prie kitų, platesnių ir bendresnių susibuvimų. O bebalsė visuomenė visada patogi: pažiūrėjo ir išėjo, paplojo ar pabalsavo. Nesutrukdė. Logiška: juk tam ir duodami didžiausi šioje šalyje kultūrai skirti pinigai ir parodomasis dėmesys, o ne tam, kad sumokėjęs dar ir dalyvautum.
