Bet nuostatos, kurioms daugiau nei 30 metų, iš esmės mažai pasikeitė. Meno vis dar moko – kartais netiesiogiai, tik per žiniasklaidą – ir tie, kurie anuomet pelnė vardus, premijas ir apdovanojimus už meną – ir ideologizuotą, ir ne. Natūralu, kad moko ir jų mokiniai, perimdami tiek praktines žinias, tiek vertybes.
Meno kūrinius stebi, lanko ir klauso didžioji dalis taip jį suprantančiųjų, juo labiau – norinčių pailsėti nuo politikos ir kasdienos rūpesčių. Todėl duokite ką nors aukšto, o ne žemo! Malonaus, o ne rūpesčius primenančio! Amžino, kaip Otelo pavydas, o ne laikino, kaip meilė rinkėjui! Bet iškreiptoje sovietinėje, iš esmės šizofreniškoje realybėje nuostatos taip pat buvo iškreiptos: nors vertinamas buvo ir neideologizuotas „amžinasis grožis“, jo kūrėjams (dažniausiai laviruojantiems tarp pareigų ir pažiūrų) tai netrukdė pelnyti visokių gėrių iš tuometinės valdžios. O būti tyliu rezistentu (vadinasi, vis tiek politišku), nekalbant jau apie kovą metaforų ginklais – trokštamiausias statusas. Ir nors negausiai tokių kovų būta, pasikeitus santvarkoms pasirodė, kad mūšių, kaip juos kėlusių aukštųjų bei rezistencinių menininkų, vis daugėja. Tad nuostata apie menininko nepolitišką poziciją itin netvari.
Duokite ką nors aukšto, o ne žemo! Malonaus, o ne rūpesčius primenančio!
Nesame unikalūs – aukštu menu šįmet suabejota ir po Nobelio literatūros premijos, nors Peteris Handke dar 1967 m. paskelbė savo manifestą „Esu dramblio kaulo bokšto gyventojas“. Įsiterpė politinės kalbos, kai kam įsiminusios daugiau nei jo žodžių kuriamas pasaulis. Politinis menas skandina šių metų Venecijos bienalę, kurios šūkis – „Kad tu gyventum įdomiais laikais“. Įvairiose šalyse viešųjų erdvių menas tiesiog laidojamas po gatvės politikos pareiškimais ir juos pagrindžiančia estetine raiška.
„Menui būti „nepartiniu“ reiškia viena – priklausymą valdančiajai partijai“, – rašė Bertoldas Brechtas 1948 m. savo teoriniame manifeste „Mažasis teatro organonas“. Žodį „partinis“, jei norime ar prastai mums skamba, galime keisti į „politinis“, tačiau marksistinė Brechto aksioma konkretesnė ir stipresnė: mes visada prisiimame kažkurios pusės (lot. pars – dalis, pusė) vertybes. Net jei rytoj bus kitos. Net jei nenorime painiotis su jomis. Brechtas ir stato menininkus į atsakingųjų kampą. O šiandienos kampas su „nepartiniais“ menininkais taip pat labai erdvus: jame institucijos ir asmenys kaunasi dėl pripažinimo, dėl nacionalinių ar vyriausybės premijų, nori kuo daugiau iš valstybės dotacijų, ženkliukų, dėmesio.
Kai negauna, sako, kad nėra kultūros politikos ar kad jau prasidėjo cenzūra. Ta pačia kultūros politikos stoka piktinasi ir valstybinės įstaigos, drauge nesutinkančios, kad gavusios paramą turės vykdyti „valstybinius užsakymus“. Tą politiką keikia ir menininkai, savo gerovės valstybės pavyzdžiais vardindami totalitarinius kraštus. Belieka užjausti, kad šizofrenija sunkiai gydoma, ir būtų gerai, kad šia jos atmaina neapsikrėstų jauniausios kartos.
Vis dėlto reikalauti ar piktintis yra normalu, o šiame demokratiškai dar pasyviame krašte – pagirtina. Bent jau taip pasireiškia ne tik žodžio laisvė, bet ir menininko pozicija, kūryboje slepiama po amžinosiomis vertybėmis. Kolektyviai protestuoti – sudėtingiau, nes kelių žmonių pozicijos gali radikaliai išsiskirti. Ne tik ir ne tiek pagal idėjas, kiek pagal kartas ir užimamą padėtį visuomenėje: nepatikėtume, kaip aršiai prieš 30 metų šiandieniniai valstybės įstaigų vadovai protestavo prieš tai, ką dabar uoliai gina. Bet, kaip skelbia Winstonui Churchilliui priskiriama frazė, „nebuvęs liberalu 20-ies neturi širdies, o likęs liberalu 40-ies – neturi smegenų“.
Nors menininko asmeninę ir jo kūrybos raiškas būčiau linkęs atskirti, tendencijos išduoda jų sąryšį. Diktatoriai menininkai retai pakenčia demokratijos apraiškas tiek meno scenoje, tiek už jos ribų, praktiški išskaičiavimai virsta vertybėmis, kuriomis vadovaujamasi ir meno erdvėje. Tarkime, kalbėti abstrakčiai apie kvailus ar sukčius politikus ir dorą liaudį yra patogu ir saugu. Nes tai reiškia nepasakyti nieko ar, geriausiu atveju, prilygti viduramžių miestelėnams kvailių šventėje, kada leidžiama žmonėms pasijuokti iš valdžios ir taip nuleisti garą, – kad ir toliau būtų palaikoma tvarka. (Todėl neapleidžia mintis atidžiau panagrinėti rezistencinius mūsų meno pavyzdžius ir pasiaiškinti, kiek jie iš tiesų buvo leistas ir iš aukščiau suplanuotas „garo nuleidimas“.)
Vis dėlto reikalauti ar piktintis yra normalu, o šiame demokratiškai dar pasyviame krašte – pagirtina.
O nagrinėti politiką kaip mechanizmą, manipuliacijas tiesa ir demokratija, gilintis į politikus ne kaip į vienalytę masę, o į idėjų ir naudos sandūras – tai reikalauja ne apriorinio žinojimo, o darbo ir studijų. Ir rizikos, nes su konkrečiais politikais gali susitikti tave kuruojančioje įstaigoje. Bet tik kalbant konkrečiai gali pasireikšti aktualus meno poveikis – išsiaiškinti ir atskleisti mechanizmų ir sistemų veiklą. Prieš kelerius metus matytas latvių Valterio Silio ir Janio Balodžio spektaklis „Sėkmės istorija“ apie korumpuotą Latvijos centrinio banko prezidentą privertė sukti galvą, ar apskritai esu skaitęs panašų žurnalistinį tyrimą Lietuvoje. Menininkai neretai dirba už juos.
Bet ne mūsų lygumose. Tik jaunoji karta pamažu keičia tradicijas dokumentiniais spektakliais, kino filmais. Be pastarųjų keleto metų kaitos – politiniams bei pilietiniams pareiškimams suskaičiuoti per visus 30 metų rankų pirštų pakaktų. Ir ne šiaurietiškas klimatas čia kaltas – estų ir latvių menininkai tai paneigtų, nekalbant apie itin aktyvius lenkus. Niujorke menininkai okupuoja Zuccotti parką, fiziškai realiai tiesia rankas migrantų bendruomenėms, o Lietuvoje tai vis dar atrodo nesolidu ir prastas skonis.
Tad kam apskritai šiandien kalbėti apie politiką mene? Ar to reikia visuomenei, susipjovusiai bet kokiu klausimu, ar reikia ją dar grūdinti aktualijomis ir jų atšvaitais scenoje, paveiksluose, akcijose? Argi menas neturi mūsų gydyti ir dvasinti, kelti aukštyn širdis bei menininkų honorarus? Ar būtina, kad jis prispaustų mus prie žemės ar upės dugno, kaip tai daro „Krantinės arka“, ir, be abejo, „Laisvės kalva“?
Iš esmės menas gali gydyti ir turėtų. Bet kai po oda jau pritvinkę, paprastai einama pas gydytoją ir šviečiamasi rentgenu, ryžtamasi operacijai, o ne prašoma kosmetinio kremo ir niekam nesakyti. Pastaruoju metu pūlinių iš praeities užderėjo kaip per buboninį marą, ir tai rezultatas noro gražiai atrodyti. Norisi ir toliau. Bet nepavyks, nes sklinda kalbos ir kvapai, juo labiau kai tiek angažuotųjų ir aktyvių nori dalyvauti ir skleisti vienintelę savo tiesą. Užimdami savo pars ir virsdami pars-onažais.
Brechto sukurtas atsiribojimo efektas pasirodė efektyvus ir naujoviškas tuo, kad jis buvo skirtas ne vien aktoriui, staiga išlendančiam iš personažo figūros ir pristatančiam situaciją ar savo, aktoriaus poziciją. Jo dėka žiūrovai gali „išlįsti“ iš situacijos, jei joje buvo įklimpę, ir pažiūrėti iš šalies – ne vien į personažus, bet ir į savo mintis. Įvertinti visumą kaip sceną ir kaip schemą. Kurią neabejotinai vėliau išvys ir už teatro ribų.
Todėl perskaitęs kokį įtūžusio piliečio tekstą, galiu pulti ginčytis su visomis idėjomis paeiliui, susilaukti atsakymų ir čia užklimpti. Bet galiu išvysti ir juokingą „raitistų“ puolimą prieš „leftistų tiesas“ ar nebejuokingą namudinio klimatologo patyčią prieš vaiką. Bet iš atstumo pažvelgus į pozicijas galima imti kalbėtis – žinoma, jei apskritai yra noras susikalbėti ir kažką išspręsti, o ne savo tiesomis teigti vien savo egzistenciją.
Politinis, socialiai aktualus menas pasižymi dar viena savybe: jį velniškai sunku sukurti. Prikaišiotas aktualijų menas anaiptol netaps aktualiu ir dar menu. Lygiai kaip Biblija ar Shakespeare‘as neišgelbės nuo grafomanijos, taip ir šiuolaikiniais rūbais aprengta klasika nebūtinai taps svarbiu šios dienos komentaru. Bet jei kalbame apie meną, skiriamą visuomenei, o ne menininko saviraiškai (juk yra ir toks, ir tai nieko smerktino), čia ir dabar yra pirmieji orientyrai, kurių iš esmės turi mokytis režisūros pirmakursiai. Pamiršdami klasikos antkapius, nes už jų vis vien užklius.
Šių metų Venecijos bienalė tai tik patvirtino. Jei nežinojome, kad gyvename „įdomiais laikais“, apsilankiusieji šiame forume negalėjo suabejoti. Rasizmas ir žmogaus teisės, moterų balsas ir mafijos nusikaltimai, dirbtinio intelekto pavojai ir ekologinės katastrofos – eini per erdves ir gali stebėti daug pareiškimų. Formos įvairios, bet daug kas, deja, primena tiesmuką plakatinį kreipinį. Tarpais – ironija, jau suteikianti šiek tiek atsiribojimo ir erdvės savai minčiai. Šiame fone lėtai it nesibaigiančios ir švelniai marinančios atostogos be perstojo skambanti performatyvi opera „Saulė ir jūra (marina)“ pritrenkia tuo, kad ji nėra pareiškimas ir plakatas, o ima kliudyti bet kurios tautos atstovo emocijas.
Per procesą, per jo metu gimusias mintis. Kliudo švelnumu, į kurį mes jau įpratome nekreipti dėmesio, ir niekad nesibaigiančia pajūrio meditacija: kas, kad šią vasarą tik pora laipsnių karščiau, kad ir vėl „šį sezoną jūra žalia tarsi miškas“, pripratome, kad per nuovargį slopinami nepasitenkinimai „išsiveržia kaip lava“... Šį Rugilės Barzdžiukaitės, Linos Lapelytės ir Vaivos Grainytės kūrinį iš pirmo žvilgsnio sunkiai įvardintum politiniu. Besideginančių choras, regis, atėjo iš universalių vaikystės vaizdų, patirtų paplūdimyje, kuriame atostogų ritmas niveliuoja visus, rutinos monotonija žudančiai įvilioja į sąstingį, į norą slėpti galvas smėlyje.
Operą kaip meną nereprezentatyviu paverčia net tik dainavimas gulint, be prakilnių kostiumų, bet pirmiausia daug nesuplanuotų, atsitiktinių veiksmų (juk scenoje – ir vaikai, ir šunys). Vis dėlto atsitiktinumas nesuklibina bendros „laisvalaikio“ struktūros, muzikos ritmas veda į dar vieną, nebesustabdomą fazę. Žiūrovams suteiktas atstumas žvilgsniui iš balkono, Dievo ar paukščio skrydžio, suteikia progą suvokti, kad stebime paskutines žmonių rūšies dienas.
Po tokiu operos vaizdu, perfrazuojant Magritte‘ą, derėtų parašyti: „Tai nėra politika“.
Politinis, socialiai aktualus menas pasižymi dar viena savybe: jį velniškai sunku sukurti.
