Čia kas – siužetai iš „Alisos Veidrodžių karalystėje“, antropologų aprašai aplankius pirmykščių genčių apeigas? Ne, tai šią savaitę mes galėjome stebėti ir dar stebėsime pro savo TV langus.
Moderniąją rinkimų, breksitų ir kitų karų realybę tarsi stop ženklas perkerta apeiga, ceremonija, tiesiogiai sustabdanti tempą ir priverčianti bent trumpam perjungti kvėpavimą, žvilgsnį. Verčia suklusti ne tik lėta ceremonijų eiga, bet ir jų alogiškumas, neįprastumas. Kelintąkart dalyvaujantieji tvarką žino mintinai, ir vis tiek stebi, dalyvauja. Privalu pagal rangą, pareigas ar širdį.
Alogiškuose veiksmuose užkoduota tai, ko tarsi derėtų trokšti, ilgėtis – ir kartais pavyksta sukelti tą ilgesį, net jei to niekada ir nebuvo ar neteko patirti. Bet neįprastumas grįstas logika: karūnos institucija amžinesnė už karalienę, paskui karūną ėjo ir eis kiti valdovai. Popiežius yra Dievo vietininkas, todėl jis neša kūdikį gimti, o šiam nusileidus į pasaulio ėdžias, puola pats, kaip žemiškas mirtingasis, melstis. Prieš karaliaus pasiuntinį demonstratyviai užtrenkiamos parlamento durys primena – ne kiekvienas čia gali veržtis ir net karaliui reikia leidimo. Ceremonijų simbolika apskritai yra sukurta iš praktinės naudos, tik paversta ideologija; ritualais žinia primenama ir perduodama bendruomenei.
Ar po tokių ceremonijų kas pasikeis – abejotina. Karalienės pasveikintas parlamentas greitai pasiekia koliojimųsi stadiją, šventas mišias gali apvainikuoti žudynės namuose ir karo fronte. Ritualai tampa pertraukėle ir atokvėpiu, per kurį tarsi trumpam atkuriama tvarka ir harmonija.
Apeigos nėra veidrodis, jos atspindi tik geistiną ar ir seniau nustatytą bendruomenės hierarchiją. Jei atspindėtų šią dieną, į „Urbi et orbi“ balkoną įsiveržtų influenceris, altorių užimtų neaiški žvaigždutė, vitražai būtų pakeisti monitoriais su prasto skonio klipais, o parlamentą užkariautų rėksniai mužikai. Erdvė virstų kakofonija, nes laikas būtų visų be išimties. Išrėkti save, nes kiekgi tau dar liko?
Šiandien kakofonija susideda iš rėkimo ir rėkimo apie rėkimą. Todėl skaitome, girdime ir dalyvaujame paraiškose apie naują tvarką, tvirtinančią kitus požiūrius ir etiką: sportininkas ir Europos Parlamento narė plūsta vienas kitą lėktuve, nors abu yra lyg ir savos srities elitas (beje, jie simboliškai apšaukia vienas kitą padugnėmis). Žurnalistas, kuris šiaip jau galėtų būti etiškas ir bešališkas, išvadina Aspergerio sindromu sergančią mergaitę psiche (ir čia visai nesvarbu, kad ta mergaitė bando nuraminti karščiuojantį pasaulį).
Užsiimantis privačiu verslu už visuomenės pinigus ministras nereaguoja į Prezidento nepasitikėjimą, o po dienos „perjungia sistemą“, prisimena esąs katalikas ir prašo palikti jį ramybėje per adventą. Valstietiškos kultūros komisaras kasdien žongliruoja nauja logika ir nesilaiko jokių pažadų. Greta to įsijungia atminties ar klimato karai, kuriuose tikrus faktus keičia įtikėjimai ir religija. Argumentų ir informacijos nereikia, nes darosi įprasta girtis neskaičius ar ir nesupratus.
Žodžių mūšiai stelbia problemų gylį, o juos rėkiantys personažai įteisina tradiciją.
Žodžių mūšiai stelbia problemų gylį, o juos rėkiantys personažai įteisina tradiciją. Apsivertusių statusų situacija leidžia ir kitiems nekreipti jokio dėmesio į statusus. Demokratija nėra anarchija, bet ja pasinaudojantieji pirmiausia į dugną nutrenkia ne priešininkus, o bendražmogišką etiką. Kad ir kaip keistai šie žodžiai naujam kontekste beskambėtų.
Taip buvo viduramžiais – tam buvo skirta viena diena, kvailių šventė, kurioje jau karaliavo atvirkštinė hierarchija ir išrinktas kvailių karalius leisdavo įstatymus, visi gerdavo be saiko ir jausdavo savo galią. Bet – viena diena per metus, apdairiai nuleista iš viršaus kaip būdas prasčiokams nuleisti garą! Po jos pagiriotam pasauliui būdavo atstatoma tvarka ir į sostus grįždavo tikrieji valdovai, išmanantys, kaip valdyti ir ką daryti. Išties, demokratija – viena blogiausių formų, tik geresnės niekas dar neišrado. Pataisa Churchillio frazei – ta demokratija turi veikti. Antraip gerklę ima gniaužti monarchijos ilgesys.
Bet tai ne santvarkos, o tvarkos reikalai, tiesiog sunku priimti naujas žmogiškųjų žaidimų taisykles. Anksčiau galia, vėliau kilmė ir pinigai, dar vėliau išsilavinimas formavo tą kapitalą, kuris leisdavo prasiveržti į aukštesnes klases ar ir tapti pavyzdžiu kitiems. Kai kada kapitalų valdytojai maišydavosi, – taip turtingus verslininkus ir operos žinovus teatre papildydavo mafijozai – kažkaip juk reikėjo demonstruoti savo padėtį. Tik kopijos sunkiai pavykdavo, nes stiliaus nenusipirksi. Kaip kad šiandien viename plote prie fotosienelės maišosi visi: rėmėjas, politikė, prezidentas, pensininkė, menininkas, selebritė, studentas, – ir kopijų kopijos virsta nuolatiniu maistu žurnalui, kas savaitę pasiūlančiam naują komiksų seriją. Susitiko kur? Barto filme ar Operoje? Koks skirtumas, kur, svarbu, kas stovėjo greta. Šios epochos mada – ne stilių maišymasis, o stiliaus nejautimas.
Žinoma, galima būtų sakyti, kad tai yra tik medijų pasaulis, kuriame galima nebūti, išmesti televizorių ir žvelgti pro tikrą langą, susitikti su realiais žmonėmis, o ne feisbuko avatarais (tokiais tampame, taip pat reikšdami tik sekundinę nuomonę, kurios egzistenciją dar paįvairina ir skirtingi skubrūs perskaitymai). Virtualioje erdvėje karaliauja citatos ir jų citavimas, kopijų kopijavimas, auginantis didžiųjų kapitalą pagal Mato dėsnį („kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi“ – žr. plačiau). Čia jokios hierarchijos ir sluoksnių – įžūlus kvailys gali pasiųsti labiausiai cituojamą nobeliatą velniop, nes autoritetas čia esi tik tu pats.
Įsigalėjęs, sociologų terminais, dėmesio kapitalas nustūmė į šalį ekonominį, kultūrinį, socialinį. Privilegijas dabar pelno ne turtas, kilmė, išsilavinimas, o momentinis ar nuolatinis reiškimasis. Nuomonė tapo valiuta, kuri yra nepastovi ir konvertuojama tik į kitą nuomonę kaip pareiškimą, kad esi, – anaiptol ne į mintį. Todėl, kai kapitalą išlaikyti sunkiau, ant bet kokių sienų liejasi grafomanija ir grafičiai. Informacijos ir saviraiškos kanalų dėka kvailių diena tapo nuolatinė, o tada, pagal analogiją su originaliąja, į gyvenimo paraštes nukanalizuojamos rimtesnės temos.
Ar reikia svaresnio to įrodymo už visuomeninę televiziją, kasdien geriausiu laiku tai ir rodančią – mus nebe/tebe/juokinančią kvailių vakarienę? Prieš 30 metų, statusų pervartos laikais, politikų parodijos buvo suprantamos, o dabar? Užsitęsusi revoliucija ar TV kūrėjų žvilgsnis į visuomenę kaip niekaip nesubręstančią? (Nors iš tiesų žvilgsnis į žiūrovą kaip nesuprantantį išduoda paties kūrėjo atsilikimą.)
Tai nėra virtualybės demonizavimas, nes šios, holograminės visuomenės dalis veikia stipriai ir šiandien yra užėmusi elito vietą, į ją orientuojasi ir realus politinis elitas. Prezidentas tviteriais sodina akcijų vertes, ministras apgalvotais veblenimais „suorientuoja“ rinkėjus kaip jam reikia. Vis dėlto visuomenės sociologinį pyragą galima būtų pjauti į virtualųjį ir tikrą, nes vaizdai pro langą nekartoja ekrano: dar niekad nebuvo tiek fiziškai, o ne interneto peticijomis išėjusių protestuoti žmonių. Ne tik ugniagesių, bet net ir kultūros bei mokslo, nusimetusių niekur nevedantį inteligentiško kuklumo rūbą ir bandančių įkvėpti or(um)o.
Nes kai valstiečiai nubalsuoja prieš biudžeto lėšų padidinimą mokslui – tai jau literatūra gyvenime: tik jaunėlį, kokį penktą valstiečio šeimoje, stengtasi išleisti į mokslus (pasak klasiko Ivaškevičiaus – „Radikališkai knygos nuteikia ir maža iš to naudos“ – „Madagaskaras“). Seime – nors ir baigusieji akademijas, bet šaknys veikia, ir jiems nesinori susitikti su vidurine klase ar kito kapitalo valdytojais, jie tęsia revoliucinę proletariato diktatūrą. Todėl natūralu, kad žeminamos ne tik rinkimų, bet ir padoraus elgesio kartelės. Normalu, taip geriau bus atstovaujami visi, pritaria influenceris X.
Sluoksnių, tikrovės ir virtualybės maišalynėje stipriai pažeidžiama lygsvara ir apie autoritetus kalbėti nėra prasmės. Juo labiau – apie šalies civilizuotesnį vystymąsi. Naujajam, tegul ir momentiniam elitui iškyla viena problema: gali apsimesti Medičiais, bet tikrieji Florencijos didikai, užsakydami darbus Boticelliui ar Michelangelui, patys lavinosi. Leido būti mokomi ar bent jau pripažino, kas yra didieji kitame lauke. Titulas įpareigoja, stilius išduoda.
Todėl šventes – švęsk. Jos bent trumpam grąžina tvarką, harmoniją ir tikėjimą, kad tai įmanoma. Gal net ne Rojuje.
