Vadovybės apsaugos departamento direktorius teigė, kad jo pavaldiniai negali pažinoti visų žymių Lietuvos žmonių – net jei jie apdovanoti „už asmenybės žymę“. Bet tą vakarą jiems tereikėjo žinoti tik aštuonis! Ir net įleisti pro kitas duris. Galvoju: ar apsauga į prezidentūrą įleistų kokį nusikaltėlį, kuris turėtų ir kvietimą, ir būtų sąraše, ir pateiktų savo ID? Vis dėlto turbūt ne. Nes jį, ko gero, žinotų. O menininkus reikia tikrinti ir skenuoti.
Ir teisingai. Tik metalo ir bombų detektoriai nevykę ir ne tie, nes tikrinti reikėtų lojalumą. Nes kiekvienas save gerbiantis menininkas pats yra bomba. Sprogdinanti sistemą, velniop išnešanti protokolus, nes į ceremonijas turi ateiti ne portretas nuo žurnalo viršelio, o gyvas žmogus. Tiek pernai, tiek užpernai su tuo susidūrusi sistema kovojo ir braškėjo – ar įleisti Gintautą Trimaką (geriau ne), ar turi teisę šventą slenkstį peržengti Marius Ivaškevičius.
Tik atsitiktinumas, kad šįmet burtas krito Viktorijai Kuodytei. Administracinė klaida, buvo konstatuota. Ir žmogiškas pažeminimas. Dabar galima visa tai versti menininko jautrumui, jo psichikai, ir tai bus logiška. Nes šioje valstybės apsaugos sistemoje nenumatyta vietos savigarbai.
Maža to – administracinė klaida buvo bandyta tušuoti, laureatę apskritai bandant išmesti iš kitų tarpo, net nepaminint jos vardo. Irgi viskas sistemiška – nėra žmogaus, nėra problemos. Nes elgtis žmogiškiau, net klysti neleidžia protokolas. Ir ta kita, valdininkiškoji garbė, lygi baimei. Net keista, kad vis dėlto, nepavykus klaidos užtušuoti, nuspręsta atsiprašyti, ir ministras su Prezidento patarėja vakare išskubėjo į aktorės spektaklį. Tikiuosi, kitąmet žinos, kur būti prieš ceremoniją: prie įėjimo.
Nors iš tiesų pas ją su gėlėmis turėjo išskubėti Prezidentas – juk į jo namus nebuvo įleistas svečias, kurį pasikvietė. Aiškintis, kas kaltas, galima jau po to, bet jei durys prieš svečius užstringa, su atsiprašymais pas juos lekia šeimininkas, o ne meistras, kuris statė spyną.
Bet taip būna kitame pasaulyje. Šiame aktorius toliau žaidžia savo žaidimus, nes žino, kad toks jo vaidmuo. Viktorija atsisakė. Net ir žinodama kainą – juk tiek metų vaidino Bado meistrą. O čia Nekrošiaus režisūrą pakeitė gyvenimas, pakišdamas Kafkos tikrovę prieš akis. Atsilygink, Viktorija, pakviesk į spektaklį pirmąją porą.
Aiškintis, kas kaltas, taip pat yra protokolas. Po kurio neįvyksta nieko arba perstumdomos kėdės, nusikaltėlis nuteisiamas tremtimi į užsienio ambasadą, iš vienos ministerijos persikvalifikuoja kiton, o privačiame sektoriuje tiesiog apdovanojamas premija už klaidas. Nes taip yra modernu, nes tik nedirbantys neklysta. Nors iš tiesų kaltas būna ne asmuo, o administracinė, techninė, net žmogiškoji Klaida. Arba Nesusipratimas. Nesusišnekėjimas. Dar būna kalti Skirtingi požiūriai. Paprastai visoms šioms abstrakcijoms deleguojama kaltė – tai modernieji atpirkimo ožiai.
Jie išvaromi iš miesto ar įstaigos, o čia toliau bado meistrai rungiasi su sistemų meistrautojais. Dabar savaitę stebime detektyvą dėl mėsos, kur dvi įmonės derasi, kuri kalta. Ir visiškai nesvarbu, kad ta užteršta mėsa, vadinasi, nuodinga, buvo pardavinėjama žmonėms. Atsiprašymo, kad kelias dienas pardavinėjo nuodą, neišgirdome. Dar prieš 100 metų tokie verslininkai ar apgavę žmones bankininkai nusišaudavo. Šiandien jų vamzdžiai nukreipti priešinga puse. Rytoj bus jų diena prezidentūroje.
Buvo toks juodojo humoro anekdotas: ridenasi tramvajaus nukirsta galva ir sako – „Nieko sau, duonos išėjau nupirkti...“ Bulgakoviška realybė atriedėjo iki Vilniaus. Nežinau, ko į miestą ėjo režisūros magistras, bet atsidūrė ligoninėje. Nes ant jo užvirto stulpas, neatlaikęs pravažiavusio troleibuso vibracijos. „Tai kokiam mėšle tas stulpas turėjo stovėti, kad užtektų pravažiuojančio truliko jį nuversti?“ – maždaug taip, tik stipriau, rašė po kelių dienų savo paskyroje būsimas režisierius. Laimė, kad jau rašė – susiūtas, su daugelyje vietų lūžusia koja, praeivių ištrauktas, medikų nuvežtas.
Savivaldybės nepaglobotas. Neatsiprašytas, viešai jokio žodžio nesulaukęs nei iš miesto galvų, nei iš tų, kurie prižiūri tuos mėšlo stulpus. Koks likimas ištiks atsakinguosius, tikriausiai nesužinosime, bet jie iš gėdos stulpais tikrai nevirs. O advokatai į režisieriaus palatą vizitinių taip pat dar neatsiuntė.
Viktorija, tau labai pasisekė. Tu tik neleidai, kad pervažiuotų tavo orumą. Kitiems nepavyksta, nes motorai stipresni už jų kūną.
Kai „Kauno autobusų“ vairuotojas, atidžiau nepažiūrėjęs, privėrė durimis mergaitės koją, ir kūną tempė bent pusantro šimto metrų, – tai kalba apie profesionalumą. Kai jos, lėtesnės, nes serga cerebriniu paralyžiumi, net ir po kelių dienų neatsiprašė nei vairuotojas, nei įmonės valdžia – tai kalba apie aukštąjį profesionalumą. Apie bandymus neteršti įmonės vardo arba tiesiog – ji pati kalta. Nes ne tik gyvena, bet dar ir gatvėmis valkiojasi, į autobusus sėda.
Viktorija, tau labai pasisekė. Tu tik neleidai, kad pervažiuotų tavo orumą. Kitiems nepavyksta, nes motorai stipresni už jų kūną. Motorai galvose. Nemažą dalį šios šalies personažų apniko nauja liga, ir visai ne iš Kinijos. Karūnos virusas. Įtikima, kad miršti, kai nukrenta karūna.
Todėl karūnų nenusiima ministrai, teigiantys, kad hierarchija valstybėje yra nesąmonė, o valstybė – taip pat. Įmonių vadovai, slepiantys savo pelnų galus vandenyje. Kalbėti apie orumą ar moralę galima tik už gerovės valstybės ribų. Nebent aktyvi visuomenė atskirtų valdžią nuo valstybės ir įkurtų jai rezervatą. Greta Grūto parko. Nes rimuojasi.
Sovietinis komunizmas, kuris – koks žodžių žaismas! – reiškė darbą valstybės gerovei, triumfuoja: šiandien jis išsipildė biurokratinio neoliberalizmo apoteoze. Kada viskas imama matuoti rodikliais, skaičiais, augimais ir plėtra, o žmogus liko priemone bet kokiam ES vidurkiui pasiekti. Buvo paverstas instrumentu, išauklėtas mokyklos testais, teisingais atsakymais į partijos klausimus, užgrūdintas ideologijos, kuri gerovę teigia tik kaip materialią kažko turėjimo išraišką. To, kas apčiuopiama ir už ką tikrai nebūsi atsimintas. Vienų jausmai ir orumas taip ir nepasivijo išaugusio materialiojo lygio, kitų materialus lygis toks, kad apie orumą nebelieka erdvės galvoti. Bado meistrai.
Neįvykusi transformacija sulydė dvi kardinaliai priešingas sistemas. O medijos pamokos buvo puikiai išmoktos: bet kokia kaina atsidurti žurnalo viršelyje, televizijos ekrane. Šiandien tai ypač lengva, nes medijos nori naujienų, ir jomis virsta bet kokia bet kokio idioto nesąmonė. Žinios prasideda nuo partinių idiotizmų, tik vėliau pereinama prie realių tragedijų ar įvykių. Taip sudaroma iliuzija, jog tie žmonės yra svarbiausi. Ir pradedamas vaidinti spektaklis.
Kieno buvo šventė? Laureatų, meno ir kultūros žmonių – ar valdininkų ir Prezidento?
Jam paklūstama, jo neišdrįso pertraukti tie, kurie atėjo į savo buvusius Menininkų rūmus. Tie, kurie pagal profesijos sampratą turėtų būti ir kūrybingi, ir laisvi. Bet buvo mandagūs, gal kiek pasimetę, ir prisiderino prie darbotvarkės ir kostiumų. Kieno buvo šventė? Laureatų, meno ir kultūros žmonių – ar valdininkų ir Prezidento? Čia jau galime pradėti mąstyti apskritai apie nykstantį spontaniškumą mene ir bandymą ginti savo vietą tame interjere. Kuriame nebuvo laisvo asmens. Žmogiškai galėjusio paklausti, kur dar vienas žmogus, kodėl jis apskritai neminimas. Normalu, visi juk mandagūs ir nenorintys suteršti iškilmių. Bet tai ir reiškia – nelaisvi.
Kaip tas spektaklis vadinasi? Tikriausiai „Didvyrių aikštė“.
