Dar vasarį grupė parlamentarų, palaikydama visuomeninės organizacijos „Tautos namų santara“ seną sumanymą, ėmėsi kelti Tautos namų įgyvendinimo idėją. Regis, turėtume džiaugtis ir rateliu eiti aplink Tauro kalną. Retas atvejis, kad politikai imtų varžytis, kas daugiau nuveiks kultūrai. Nors realiausias darbas įvyko šią savaitę – trečiadienį privatūs mecenatai įkasė kapsulę, pradėdami Modernaus meno centro statybas buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje.
Kaip rodo ne per seniausia pasaulio istorija, politikai paramą kultūrai dažniausiai supranta kaip kokio nors pastato statybą.
Dvylikos metų skirtumas: kuomet protestuojantieji prieš „Lietuvos“ kino teatro griovimą 2005 metais siūlė įvairiems politikams ginti šiurkščiai pažeistą viešąjį interesą, nė vienas nematė reikalo ar naudos kovoti su nekilnojamojo turto magnatais. Šiandien dėl vieno pastato idėjos savo vizijas braižo įvairūs politikai. Dėsninga: mes kultūrėjame, laukinis kapitalizmas „civilizuojasi“. Kaip rodo ne per seniausia pasaulio istorija, politikai paramą kultūrai dažniausiai supranta kaip kokio nors pastato statybą. Taip Prūsijos karalius Frydrichas Didysis pastatė Berlyno operą, Napoleonas III – Paryžiaus „Opera Garnier“, prezidentas George‘as Pompidou inicijavo šiuolaikinio meno centrą, o François Mitterand‘as – ištisą vadinamųjų didžiųjų sumanymų (Grand Projet) virtinę, be kurių Paryžius šiandien neįsivaizduojamas – Luvro piramidę, Viletės parką, Bastilijos operą, Defanso arką, Nacionalinę biblioteką. Lietuvoje prisimintume tik Valdovų rūmus, globotus Prezidento Algirdo Brazausko, merams labiau rūpėjo sporto arenos ir dangoraižiai. Bet kažką statyti norėjosi visiems – ar savo „nemirtingumui“ išreikšti, ar kaip kuolu teritoriją pažymėti.
Tik šiandien dangoraižiais nenustebinsi, o ypač Vilniui reikia stengtis: kad ir kaip būtų keista, vilniečiams pasisekė tik todėl, kad jie gyvena sostinėje, kurioje susikoncentravę valstybinės ir nacionalinės institucijos. Iš tiesų Vilniaus savivaldybė kultūrai skiria mažiau lėšų nei Kauno (9 mln.) ir Klaipėdos (8,5 mln.) – 6,4 mln. eurų. O dar turint prieš akis rengiamą tokią neoliberalią nekilnojamojo turto strategiją, pagal kurią kultūros įstaigoms bus pritaikyti komerciniai įkainiai nuomai – stengtis taisyti veidą reikia. Nes po keleto metų galėsime teatrų važiuoti žiūrėti į Fabijoniškes, koncertų – į Naujininkus, o kultūrinės industrijos ir inkubatoriai tikriausiai atras neveikiančias Žemųjų Panerių gamyklas. Taip centras, paliktas bankininkams ir valstybinėms institucijoms (kurios apskritai į nuomos kainas nekreipia dėmesio), po 18 val. liks tuščias. Tad Tautos namai ar bet kokia koncertų salė padėtų pagerinti įvaizdį, nes vis tiek būtų išlaikoma iš valstybės biudžeto, savivaldybė žada tik aplinką paprojektuoti.
Dėl būsimos koncertų salės Kultūros ministerija ketina pirmiausia atlikti „atvejo analizę“ ir atrasti akustiškai patogiausias erdves iš keleto galimų. Patirtis perspėja: būtų gerai, kad ta studija neprimintų liūdnos atminties Guggenheimo muziejaus projekto galimybių studijos, kainavusios apie 250 000 Lt ir suskaičiavusios Vilniaus kino teatrus ir kitas kultūrines įstaigas, nors tai galėjo atlikti ir dažniau po Vilniaus centrą pasivaikščiojęs studentas. Tik po to reikėtų prižiūrėti ir darbus, nes Palangoje koncertų salei vieta tikriausiai akustiškai tinkama, bet įrengiant salę, pasak ten grojusių muzikantų, akivaizdu, kad mažiausiai ir buvo rūpinamasi akustika.
Bet palikime blogas praktikas praeityje. Galime šiandien pasidžiaugti, kad visi neabejoja, jog Vilniui reikia koncertų salės ir jai renkama vieta. Bet patikslinime: ar sutariama, ar čia kilo toks neplanuotas vajus, kur kiekviena instancija stengiasi susirinkti kuo daugiau balų? Juk kol kas net viešai nesvarstoma, kaip vienos institucijos vizijos kirsis ar sutaps su kitos. O dar reikia turėti omenyje, kad greta hipotetinės koncertų salės hipotetiškai kyla ir pastarosiomis dienomis vis dažniau minimas Vilniaus konferencijų centras – galbūt su Žydų muziejumi – Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vietoje; dar bus statomas daugiafunkcis Sveikatinimo, ugdymo ir užimtumo kompleksas Šeškinėje. Visa tai artimiausiu metu gresia Vilniui, vadinasi, mums: ir statybos, ir išlaikymas. Ir nors „Lietuvos“ kino teatro vietai nutiko tai, kas apskritai geriausia galėjo atsitikti – „starchitekto“ Danielio Libeskindo suprojektuotas muziejus, – jo išlaikymą, tikėtina, mecenatai Danguolė ir Viktoras Butkai taip pat perleis valstybei, iš jų pakanka jau kolekcijos ir paties pastato.
Didžiųjų sumanymų statybas vienija bendras bruožas: jos privalo turėti stogą. Politinį. Tokį, kokį turėjo Valdovų rūmai. Be stiprios politinės valios įstrigo ir mero Artūro Zuoko remta Tautos namų idėja, ir premjero Algirdo Butkevičiaus „projektuotas“ kongresų ir konferencijų centras, dabar jau siejamas ir su neaiškiais pirkimais. Šiandien tarp keleto politinių institucijų pasiklydo ir vietos, ir funkcijos. Tad būtų geriau be varžytuvių dėl gražesnio veido išsiaiškinti keletą esminių klausimų, kuriuos ir kelia paskiri ir gan chaotiški veiksmai.
Koncertų salė būtina, bet ar po penketo metų neužsigeisime statyti naują scenos menų erdvę, nes nepriklausomų trupių vis daugėja, jų nereikia valstybiniams teatrams – jau nekalbu apie sparčiai besivystantį ir visiškai „nevalstybinį“ šiuolaikinio šokio pasaulį?
Koncertų salė būtina, bet ar po penketo metų neužsigeisime statyti naują scenos menų erdvę, nes nepriklausomų trupių vis daugėja, jų nereikia valstybiniams teatrams – jau nekalbu apie sparčiai besivystantį ir visiškai „nevalstybinį“ šiuolaikinio šokio pasaulį? O gal bus radikaliai pakeistas šiandieninis valstybinių teatrų žemėlapis, kur viename pastate reziduoja tik viena trupė? Ar scenos menų sritį išgelbės naujas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos miestelis Olandų gatvėje?
Koncertų ir sporto rūmų ateitis ne mažiau miglota: jau abejotinas ir pats jų priskyrimas kultūros paveldui, artimas „Lietuvos“ kino teatrui, nes labiau grįstas sentimentais nei pastato unikalumu.
Prieš keletą mėnesių Marius Ivaškevičius pasiūlė gražią idėją Vilniuje statyti Lietuvos žydų muziejų. Dabar tokį svarstoma jungti prie to, kas bus Koncertų ir sporto rūmų vietoje (taip išsprendžiant „nepatogią“ greta esančių senų kapinių problemą – įdomu, kaip tokias sprendžia, sakykime, Roma?). Tad dar neaišku, kas bus pastatyta už numatytą rūmų rekonstrukcijos sumą – 28 mln. eurų. Tik akivaizdu, kad koncertų salė čia nebuvo planuojama nuo pat pradžių: už tiek galima sukurti tik skardinę erdvę, bet ne prestižinę koncertų salę ar embleminį architektūros statinį Gedimino kalno papėdėje. Palyginimui – Paryžiaus filharmonija, kurioje trys koncertinės salės, 18 repeticinių, muziejus, mediateka, konferencijų ir parodų salės bei restoranai – šis didžiulis muzikos bastionas, dvigubai viršijęs savo planuotą biudžetą, kainavo 350 mln. Eur. Neseniai atidaryta Hamburgo Elbės filharmonija – 800 mln. eurų. Suprantama, Vilnius – ne Paryžius, bet ir čia tiek smuikui, tiek žiūrovui reikia ir vietos, ir komforto, ir ne vien tik erdvės koncertams. Antraip galime tenkintis „Compensa“ ar „Siemens“. Bet į juos prestižiniai orkestrai nevažiuos, ir net Kėvišo sūnus čia nepadės.
Meras šiandien, regis, sprendžia klausimą, kaip bus galima pasiekti būsimą Koncertų salę ant Tauro kalno. Tarsi į kalną neužvažiuotų nei troleibusai, nei automobiliai, tam reikalingas judantis šaligatvis (gera „investicija“ plius priežiūra žiemą). Bet tai tarsi vilionės braške ant torto, kurio net tešla neužmaišyta. Ir kam ji bus skirta, koncertų salei ar tautos namams, jei ši frazė nusako kokią nors funkciją. Ir kokios tautos? Galima būtų juodai pajuokauti, – tos, kurios liks daugiausia, kai pastatas bus atidarytas. Šiandien tas XX a. pirmos pusės ideologinis konstruktas (palyginimui – Vokietijos Volksbühne, Sovietų Dom narodov, Didžiosios Britanijos People Palace) skamba kaip nesusipratimas ir niekaip nelimpa atvirame pasaulyje, o ne už geležinių uždangų esančiam miestui. Bet Vilniaus mero siekis pagaliau perkirsti tą susipynusį savininkų ir jų bankrotų Gordijo mazgą ir pagaliau išlaisvinti kalną nuo apanglėjusio pastato (dar ir konstatuojant, kad čia bus tik viešos paskirties erdvė) – pagirtinas.
Galiausiai visus galimus pastatus jungia dar vienas klausimas: kas juos administruos, kas bus operatoriai, kokia veikla vyks, kai nebus trijų pasaulinio lygio orkestrų koncertų per metus? Nes visai nesinori, kad Vilnių ištiktų įprastas Lietuvos mažo miestelio vaizdas: graži biblioteka, greta nauji kultūros namai ir tuščios salės vakarais.
Jau šiandien reikėtų aiškiai atsakyti bent į šiuos klausimus, visiškai nesiejant jų nei su valstybės šimtmečiu, nei su kuria kita data. Ir prieš jas, ir po jų mes gyvensime, kursime ir stebėsime kitų kūrybą.
