Ir ne todėl, kad šią vasarą kultūros žmonės savo laiškais apgynė ketintą mažinti kultūros biudžetą. Tai esmės nekeičia, tokia grėsmės situacija neišvengiamai pasikartos.
Užeis kam nors ant seilės kokia nors bet kokia krizė, bet kuris premjeras pasakys – jūs mums duokite kokybiškos kultūros, tada mes ir lėšų suteiksime – ir po tos nekokybės priedanga biudžetas bus sumažintas dar ir dar, iki kol jo natūraliai neliks. Todėl tas „o kas, jeigu – atims, sumažins, neduos“ visada aktualus. Bet išeitis yra, ir ją aš regėjau.
Kuo ilgiau klajojau pajūriais, tuo labiau stiprėjo atsakymas, kad nieko baisaus neištiks. Nes jūra man kone citavo eilėmis nuo Birutės kalno, – nebeužtvenksi upės bėgimo... Kad ir ką bedarytum, nesustabdysi žmonių polinkio prie meno, jų besiveržiančio kūrybiškumo net tada, kai jie pabėga nuo savo darbų – o gal kaip tik tuomet jis ir suputoja kūrybos purslais? O kadangi darbų tik mažės, nes žmones pamažu, bet keis robotai, štai tuomet atleistieji ir gausiantieji naująsias bazines išmokas kaip tik ir sužėruos savo slėptais, spaustais prieš darbdavius ir kolegas talentais, nusikratys biurokratijos ir darbotvarkės primestų retežių ir išsiverš, išsilies, išskanduos...
Patys galite prisiminti panašias vasaros patirtis: kiek, eidami tuščiu pajūriu, nemokamai ir be jokių žiūrovų minių aplankėte instaliacijų iš smėlio, akmenukų ir medžių šiekštų? Aš – bent 15. Ypač mieli savo glotnumu buvo šiekštai, taip vėjo ir bangų nugludinti, kad joks tautodailininkas smulkiausiu švitriniu neįstengtų. Buvo ir keletas grafinio dizaino ant smėlio pavyzdžių, ir ne vien lietuviškai, ne vien su „Žalgirio“ logotipu. Liaudiškosios dailės taip pat ignoruoti nederėtų – jau nuo Gariūnų verslo parko iki pat pajūrio mane lydėjo mediniai baltų dievai nei pagal Gimbutienę anei pagal Greimą. Jie sustatyti ant įvairių kalvelių įvairiai – ir pagal astronomines solsticijas, ir pagal astrologinius meridianus, o nereti puošia ir kokį bukletą miestelio turizmo informacijos centre. Kadangi mūsų kultūra regimiausiai pasireiškia ir politikams yra aiškiausiai suvokiama statybomis, negalima nepaminėti ir smėlio pilių ir net sfinksų prie piramidžių – beje, kartais visai kokybiškų, gal net kokio premjero iš kumštuko išvarvintų. Tai taip pat teikė pasigėrėjimą tiek tautos estetine pajauta, tiek žmonių gebėjimais įamžinti savo buvimą po šiuo dangumi bei Facebooko paskyrose... Nekalbant jau apie vaikų auklėjimą, pradedamą nuo esminės vertybės – pilies prie vandens telkinio.
Tai ir dar daugiau patyręs supranti, kad visi tie triukšmeliai dėl vieno kito iš kultūros biudžeto atimamo milijono yra nieko verti. Viską galima daryti kur kas paprasčiau, o didžiausi dalykai juk apskritai nieko nekainuoja. Gyvename tokiame Dievo užantyj, kur gamta mūsų kultūra pasirūpino tiesiogiai, tik reikia spėti tuo naudotis. O tinkamai panaudojus net sugeneruoti papildomų pajamų į biudžetus ilgiems metams, kai tikrai reikės tų bazinių išmokų, nes pigiõs darbo jėgos visokios verslo konfederacijos ir investitorių forumai ras Rytuose, o brangiõs – brangios laikyti darbdaviui tiesiog neapsimoka.
Tarsi jau būtų parašyta ir išsipildžiusi kokia nors valstybės šimtmečio programa „Graži tu mano“ – taip galima buvo patirti ją, savaiminę ir be jokių fondų pagalbos, atsitinkančią ir mus ištinkančią nelauktai bet kur. Šįmet vasarą buvo sukurta ne viena dešimtis skulptūrų, ir visos jos buvo moderniai natūralios, gamtai draugiškos, nes iš jos ir paimtos, lengvai perdirbamos (medis, smėlis, akmenėliai ir rieduliai) ir kviečiančios prisidėti pagal visus „kultūrinės įtraukos“ parametrus – pakoreguoti, paselfinti-pašėrinti ar sugriauti ir pastatyti savo. Todėl šiandien klausimas, kur statyti kokį Vytį ar Basanavičių, netenka prasmės – kiekvienas jį gali iš smėlio su vandeniu iškočioti savo sode, kieme, išdėlioti akmenukais palei gėlių klombą ar patriotiškai vakare statyti prie jūros. Nuplaus bangos – kitą dieną gali lipdyti kitokį. Kiekvienas gali nulipdyti nors šimtą Vyčio ar bet kurio signataro molinukų. Kaip toks patriotinis auklėjimas gali būti sulygintas su šimtu Latvijos ąžuoliukų ar su muzikinėm Estijos kanklelėm?
„Real is beautiful!“, šaukė mūsų įvaizdžio vaidilos, ir jie buvo teisūs. Šiandien be honorarų kompozitoriams bei atlikėjams ir net be bilietų mes galime priartėti prie gamtos ir pusvalandį ar kelias valandas klausyti tikrų, natūralių simfonijų „Jūra“ ar „Miške“, o kartais ir dviejų viename. „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“, – cituodavo man Baranauską a.a. dailininkas Vytelis Pakalnis ir džiugiai juokdavosi. Iš tiesų – ar galima palyginti šį savaiminį katarsį su post-post-modernistiniu, išmąstytu ar net išsiprievartautu patirti nušvitimu atsikankinus kelias valandas tvankioje teatro salėje? Kritikai dar spardosi, bet jau po metų kitų ir tie įpras analizuoti natūralias patirtis savo rašiniais, reflektuos saulės ir debesų scenografiją, lygins vakardienos žaras su šiandien, stebės, ar perkūnas iš giedro dangaus pasiteisino, ar buvo nei į tvorą, nei į mietą. Žuvėdra prie jūros suteiks galimybių svarstyti, ar tai metafora, ar citata reprodukcijos amžiuje.
Šiandien gamtoje kultūros visiškai išvengti vis dėlto nepavyks, ir per ežero veidrodį iš ano kranto atsiridenanti „Juoda orchidėja“ ar ją tuoj pat pakeičianti „Sto gram vodki“ neabejotinai užgauna liaudiškas stygas. Bet tai jau tampa natūraliu idilės priedu, koks nors Šiškauskas ar Valinskienė kaimo peizaže yra tokie pat imanentiški kaip gandro kalenimas ar liepos ošimas. Bet drauge tai skatina tokią kaimo kultūros industriją, apie kurią neoliberalai net pasvajoti negebėtų: iš vienos pusės, meno savaitraščiuose atsiras poleminių tekstų apie kičo ir gamtos santykį, kam nors gims disertacija apie postkolonijinio tautos mentaliteto manifestacijas XXI a. lietuvių garsovaizdyje; iš kitos – šia industrija susidomės ir LATGA bei VMI, nes kaimo turizmo sodybose gimusi neapmokestinta radijo stočių retransliacijos mašina jau kelia klausimus ir dėl didžėjų socialinio užimtumo, ir dėl autorių teisių. Tad vėl kryptis yra tinkama – iš biudžeto, ne į jį.
Miestas taip pat turi ką pasiūlyti – čia kasdien atsidaro nemokamos grafičių parodos (Vilniuje pirmauja Bernardinų gatvės galerija), koncertus už dyka siūlo Bolivijos ar kitos indėniškos liaudies muzikantai, oro balionai – pagal analogiją su žemės menu – kuria naują dangaus meno žanrą. Narkomanai tarpuvartėse tebevaidina „Apvalytuosius“, emigrantai autobusų stotyse – „Išvarymą“. Tereikia tik pakreipti žvilgsnį ar pasukti iš įprasto kelio, ir garantuotai atrandi meną netikėtose erdvėse. Meną, kuris gimsta staiga, be projekto, neplanuotai, net be paraiškos Kultūros tarybai. Ir tada nereikia didelio proto suprasti, kad tolesni valdžios žingsniai ir bus – naikinti Kultūros rėmimo fondą, o vėliau ir Kultūros ministeriją. Jei kultūra gimsta natūraliai, be paramos, iš pašaukimo, o pagaliau juk yra pop-tautinės, todėl tikrosios kultūros ruporai televizijos! – kam tuomet reikalingos lėšas skirstančios institucijos ir institucijos, kurios lėšas gauna? Juk, rašo protingi žmonės interneto komentaruose, JAV gyvena be Kultūros ministerijos, ir nieko, gyvi, o prezidentas Trumpas kultūrą demonstruoja pagrečiui su galia, ir niekas abejoti nedrįsta. Taip panaikinus skirstomų pinigų krepšelį išnyks ir tas baisus socialinės nelygybės pojūtis, pasipiktinimai, o drauge su jais – ir komentarai, neva „prie sovietų buvo geriau“. Nes jau būsime juos aplenkę, ir emigrantai plūstels atgal.
Tam tereikia tiek nedaug – įžvalgaus politinio ryžto. Ir jau po keleto dešimtmečių galėsime lankyti piešinių ant sienų parodas Kauno fortuose ir prie laužų ant piliakalnių dalyvauti diskusijose apie lietuvių tautos unikalumą. Tik argumentams reikės nepamiršti akmeninių kirvukų.
