Bet gyvenimui nenumaldomai gerėjant ir pašalpomis bei algomis lenktyniaujant su kainomis, dalis žemesniosios klasės virsta viduriniąja ir pildo šalies biudžetą ne tik mokesčiais nuo kelialapių į turkijas. Drauge su grynaisiais į kurortus atsigabendami ir gryną liaudišką skonį. Šiandienos klausimas – kam priskirti ūkininkus – viduriniajai klasei ar aukštesnei viduriniajai? Ir ar šitai gradacijai turi įtakos išsilavinimas bei skonis? Šiuos parametrus mūsų ekonomikos ekspertai, regis, atmeta.
Žiemą Nida išgrynėja. Nelieka poilsiautojų, nelieka jų triukšmo,– kas tuomet lieka? Tamsūs langai. Tuščių tamsių langų miestas ir gatvės, apšviestos keliems praeiviams per valandą.
Žvelgiant į tuos langus atmintis man siūlo neįtikėtinus 10–20 metų senumo vaizdus: žiemą veikiančias mažiausiai penkias kavines. Kelias parduotuves ir mažas krautuvėles. Kavinėse ne tik atvykėlius, kurių gerokai daugiau nei šiandien, bet ir besiplepančias vietines moteriškes (vyrai išėję į marias ar vienas pas kitą ar tiesiog išėję). „Žiemą – į Nidą ar Preilą? – stebėjosi viena ponia, – tai tik tie, kuriems su nervais netvarkoj“. Tai jau taip, ponia...
Klausimas į ateitį – ar jis, kai jau bus pastatytas, veiks žiemą? Ką ten bus galima rodyti – ir kam?
Šįmet veikia pusantros kavinės ir vienas restoranas – visi per 100 metrų vienas nuo kito. Net viešbutis su restoranu savaitgaliui neužsikūrė. Tylu, net ir statybos netrukdo – daug kur jos keleri metai ar dešimtmečiai kaip sustojusios. Itin lėtai kyla būsimas kultūros centras, bet taip pat tyliai – dirba gal kokie trys vaikinai iš Vidurinės ar tolesnės Azijos. Klausimas į ateitį – ar jis, kai jau bus pastatytas, veiks žiemą? Ką ten bus galima rodyti – ir kam?
Šioje dieviškoje tyloje ir ramybėje išgrynėja įvairios intencijos, judesiai darosi ryškesni. Netgi tie, kurie daromi slapta. Šįmet pataikiau į sujudimą dėl „Zuikio daržo“, kai griovė mažus namelius prie tako į jūrą. Istorija paini ir pripinkliota biurokratinių spąstų, kurioje vieni nesutvarkė registracijos ir nameliai stovėjo neteisėtai kone nuo ano tūkstantmečio (nieko sau sprendžiami klausimai!), kiti griaudami niekaip nepateikė tai įpareigojančių dokumentų. Nesilankiau tame darže, bet sprendžiant iš įrašų socialiniuose tinkluose, o šiandien ir pasipiktinimų griovimu, veikla buvo įvairi, sodri ir jau tapusi tokia tradicija, kad ne tik gyventojai juos prieš keletą metų apgynė, bet ir savivaldybė prieš pusmetį įteikė padėką „Svetingiausiam Neringos turizmo verslui“.
Savivaldybės šešėlis Nidoje lenda dažnai ir be saulės.
Savivaldybės šešėlis Nidoje lenda dažnai ir be saulės. Aplink griaunamus namelius statomi leidimais tikriausiai aprūpinti rūmai, keliaaukščiai mūriniai monstrai. Stovi ir nepastatyti, bet jau seniai apgriuvę. Šio peizažo problemos kažkodėl nesprendžiamos. O mero judesiai harmonija taip pat nespinduliuoja – pirma sako, kad ištuštėjusiai vietai bus paskelbtas konkursas, po poros dienų – kad ten jau stosis jūros terapijos centras. Keleto mažų namelių vietoje?
Atrodo, kad Nidoje vieta yra nekilnojamojo turto vienetas, ja iš esmės savivaldybė ir matuoja savo veiklą bei pasiekimus. Sunkiau suvokiama – ar apskritai neimama domėn – vieta kaip patirties erdvė, kurią gyventojai ir gynė, rašė laiškus dėl jos. Vieta tiems žmonėms, o drauge ir miesteliui reiškia nelyginamai daugiau – atmintį, dalyvavimą, malonų buvimą. Tokie taškai kuria laiko ir erdvės identitetą, braižo patirties žemėlapius. Bet atmintis mūsų šalyje apskritai sunkiai vertinama – nekalbu apie oficiozines šventes ir datas. Retenybė yra kokia kavinė, veikianti net „nuo 1988-ųjų“, nes keitė interjerą, pavadinimus ir pačią funkciją sulig kiekvienu šeimininku. Šimtmečiais apskritai nemokame matuoti nearcheologinių kasdienos šukių. Todėl „Zuikio daržas“ išnyks, kaip Nidoje išnyko knygynas, kaip išnyko dar kelios kavinės. Darosi nyku.
Ir tada kyla klausimas – kaip reikia valdyti (čia tas žodis, kaip suprantu, tinka) miestelį, kad įkurtas tokiame įspūdingame gamtos užantyje, UNESCO emblemomis papuoštas, per 20 metų jis nuosekliai trauktųsi, jame mažėtų gyventojų, užsidarytų parduotuvės, verslai? Nors statistika ir rodo priešinga – bet ji yra ekselio lentelės, o realių, ne priregistruotų žmonių gatvėse vis mažiau. Kaip ir renginių, kuriais merus ramina Savivaldybių kultūros indeksas, nors realybėje skaičiai yra juokingi: pusiasalyje įsikūrusios (prisiregistravusios?) keturios meno organizacijos tūkstančiui gyventojų, be abejo, pamėtėja Neringą į viršų lig pat Vilniaus.
Suprantama, čia susipina aibės problemų į didžiulį mazgą.
Suprantama, čia susipina aibės problemų į didžiulį mazgą, apimantį visą valstybę – savivaldos ir šalies valdžios, jų dialogo, ekonominių krizių, emigracijos, darbo vietų mažinimo, žvejų ar kitokio vietinio verslo draudimo, švietimo reformų ir mokyklų uždarymo ir t.t. Kitaip tariant – nuoseklaus provincijos stekenimo ir vieno miesto didinimo vienintele strategija – galimomis investicijomis. Turtingų dėdžių iš užsienio laukimu. Tikėjimu loterijomis ir Kalėdų seneliais.
Taip ir čia – kuriamos darbo vietos pirmiausia statybininkams, o toliau – kaip Dievas duos. Dievas neduoda, bet meras ramus: kai niekas negerėja, desperacijos banga išmeta jį į dar vieną kadenciją.
Kas tada lieka? Paradoksas, bet žiemą Nida labiausiai atsiveria. Tiksliau – visais metų laikais, kurie nėra vasara. Tada gali išvysti besikeičiančias kranto ir vandens ribas, smėlio ir vėjo tapybą, tobulą jų harmoniją, kurią vis kas nors kėsinasi sugriauti. Vienintelį kozirį kaladėje iš dviejų kortų. Čia jau savaime veikia jūros terapijos centras, naujo nebereikia – tik jis ir traukia tuos, kuriems „su nervais negerai“. Juk todėl, be jokios sanatorijos Nida ir turi kurorto, t.y. gydymo vietos, statusą. Tik todėl, dėl tos harmonijos ir ramybės Thomas Mannas čia statėsi namą. Kita korta – istorija. Palaidotų kaimų, išnykusių genčių, užpustyto pašto kelio, dabar jau ir nykstančių vietinių gyvenvietėse – kiekvienas jų taip pat gali papasakoti savo pasitraukimo novelę. Nida tuo panaši į Veneciją – skęstantį miestą, todėl dar labiau traukiantį savo laikinumu, kad ir kiek jis truktų. Ten sala, čia – pusiasalis, bet iš jo vandeniu keliamasi į žemyną.
Ir čia prieš tą vienintelį kozirį – gamtą – nuolatos kažkas kovoja. Tiltais iš žemyno (laimei, kol kas tik brutalių „verslo projektų“ pavidalu), dar sykį perklojamomis trinkelėmis, didele mažąja architektūra, mažais, bet dideliais namais. Šiandien – dar ir tamsių šviesolaidžių kabeliais, kurie nusidrieks per Lietuvos ir Europos saugomas teritorijas. Per paplūdimius ir jūrą, kurioje būtų kasamos šachtos be jokio tyrimo, kaip tai paveiks aplinką. Milijonas eurų savivaldai skamba dar vis solidžiai, ir šiltnamis, kuriame buvo auginami želdiniai, pritaikyti Kuršių nerijai, tik ką buvo parduotas aukcione. Kad vietoj jo būtų įkurta serverinė internetui, apkėsiančiam visos Baltijos krantus. Žinoma, kol jį nuties, pasikeis technologijos, serverinė tikriausiai virs namais, žalos gamtai bus mažiau. Ir tai bus geresnis variantas nei šachtos jūroje, o ir namelis už tą milijoną apsimokės. Tokia ubagiška win-win situacija, tik Neringa, kaip visada, liks lūzere. Nes savivaldybei milijonas svarbiau nei kurorto laidotuvių varpai.
Žiemą, kai nėra poilsiautojų linksmybių ir kūnų paradų, minimalistiniame peizaže atsidengia daug Nidos spalvų. Ir ji pasirodo tas pats mažas kaimelis, kurį pamatė Thomas Mannas, tik jau be žvejų, o įstrigęs nekilnojamojo turto ir kito ekonominio karo fronte, per jį visi eina ir prievartauja, niokoja kaip kas išmano. Paprastai – neišmanydami, nekreipdami dėmesio į vietos išskirtinumą, užtat įgyvendindami trokštamą viziją „kaip pas žmones“, t.y. kaip didmiesčiuose. Standartiškumo mada tęsiasi, parodomasis vartojimas taip pat. Sovietmečio krištolo taures sekcijose pakeitė 4K televizoriai ir virtuvių salos, bet knygų taip ir neatsirado. Namų kiemus papuošė kamadai, kazanai ir kitos barbės suaugusiems. Nidos centre pakabinti plakatai žada, kad čia tuoj iškils marinos kvartalas – viešbutis su prekybos vietomis, paslaugų centriukais ir masažo oazėmis. Kad atvykusieji pasijustų komfortiškai. Kaip Vilniuje, kaip visur kitur.
Viskas vardan kelių vasaros mėnesių. Tada ir ateina tikroji Nidos žiema.
