Kalbininkas, kokį įsivaizduoja tas eilinis pilietis, tokias frazes turėtų uždrausti. Nes jos – puikus pavyzdys, kaip anglų kalbos blokai įbetonuojami į mūsų gyvą kalbą, ir jos natūralumą keičia dirbtiniai vertalai. Galbūt tiesiogiai pačių žmonių versti, o gal paimti iš prastai išverstos kino produkcijos. Bet iš tiesų juos galėtų uždrausti tik kalbininkas, pačių žmonių susikurtas iš anekdotų, baimės ir mitų. Tikrovėje tokio nėra.
Studijų metais Aldonas Pupkis buvo tas dėstytojas, prieš kurio egzaminą studentai gėrė raminamuosius ar rūkė po kelias cigaretes iš eilės. Nors jau buvo lankę paskaitas ir matė jį, girdėjo jo balsą, sekė mintį – vis tiek mitas veikė. O išlaikydavo iškart ar iš kelinto karto, kaip ir pas kitus dėstytojus. Per egzaminą prie šito kalbos minotauro priartėjau per stalo atstumą. Ir susidūriau su žmogumi, kuris bandė įvertinti, ar aš perpratau jo dėstomą dalyką, kalbą kaip sistemą su sava logika ir taisyklėmis. Kad mes savarankiškai mokėtume toliau vadovautis jomis ir važiuoti be didesnių avarijų.
Kitas, nebe baisus mitas Zigmas Zinkevičius apskritai draudimo ženklų nepaišė, o aiškino, kas ir iš kur. Rodė sistemos kilmę, istoriją ir mokė kritinio mąstymo. Aiškino, kad slavizmas nebūtinai yra slavizmas, dažnai – priešingai, baltiškas žodis, nukeliavęs į jaunesnę slavų kalbą. Tai išgirsti stagnacijos metais jau buvo revoliucinga.
Aldonas Pupkis užsidirbo savo mitą TV laidomis, kuriose mokė kalbėti lietuviškai. Jei tai šiandien kai kam atrodo kvaila ar nedemokratiška, anuomet tai reiškė daugiau nei taisyklingą kalbėjimą ar rašymą. Tik niekas negalėjo balsu ištarti, kad rusifikacijos metais nepamirštume nepasiduoti svetimoms įtakoms, kanceliarinei, negyvai kalbai, pilnai barbarizmų (kuri, beje, gausiausiai sklido iš partinių burnų). Zinkevičiaus šešiatomė lietuvių kalbos istorija apkritai buvo mikelandželiškas paminklas tam, kas išlaikyta per tūkstančius metų (ir drauge – jam pačiam). Bet Zinkevičius TV ekrane veik nesirodė, o Pupkis galėjo girtis ir laida, ir parodijomis, ir liaudies anekdotais.
Keista, kad tie anekdotai ir mitai dar veikia. Kad juos perpasakoja ne tik nesusiję su šia sritimi žmonės, bet ir baigę tą patį fakultetą studentai. Diplomantų šventėje išgarsėjusio savo kalba studento pareiškimas, spėju, nebuvo vienintelis per 30 metų – tokių tikriausiai pasakyta ne vienas, ir tai greičiau galima priskirti jaunystei su jos azartu ir protestu, bet ne kritiniam mąstymui. Juolab – ne dalyko išmanymui. Bet diplomų teikimo iškilmės būna pirmoji vieša proga pasireikšti. Tai natūralu. Įvertinimai ir padėkos Alma Mater ateina gerokai vėliau.
Kalbininko kaip baudėjo ir viską draudžiančiojo paveikslas vis dar gajus, nors seniai jie nieko nebaudžia ir nuosekliai vaduoja sampratą apie kalbą ir jos funkcionavimą iš dogmatiškų retežių, kuriuos labiau yra sukūrusi pati visuomenė.
Kalbininko kaip baudėjo ir viską draudžiančiojo paveikslas vis dar gajus, nors seniai jie nieko nebaudžia ir nuosekliai vaduoja sampratą apie kalbą ir jos funkcionavimą iš dogmatiškų retežių, kuriuos labiau yra sukūrusi pati visuomenė. Žmonės net bijo prasižioti, jei sužino, kad greta stovi kalbininkas. Tačiau jei jo nėra – bet kokiam kalbos komisijos pasiūlymui kaip argumentas tuoj prisimenamas pašvinkęs anekdotas apie vielabraukius ir spoksoklius, taip leidžiant suprasti, kad kalbininkai yra kvaili ir visiškai nekompetentingi kurti naujus žodžius. Nors juos kuria kaip tik ne jie, o piliečiai, kuriems nauji terminai ir yra aktualiausi, reikalingiausi jų pačių darbe.
Bet tas pats pilietis sutrinka, pasimeta, jam taip norėtųsi aiškumo, kai kalbininkai ginčijasi tarpusavyje ir tuo parodo, kad nei mokslas stovi vietoje, nei galima baigtinė ir viena tiesa. Tada jau pasigendama reguliuotojo, kuris aiškiai pasakytų, kaip reikia ir galima. O kadangi kalbininkai taip pat žmonės su savo nuomonėmis, ir vienas jų pasako griežtai, kitas – švelniau, „tamsi liaudis“ pasimeta tarp gero ir blogo policininko ir paprastai sensacijų ištroškusi siela renkasi kraštutinumus.
Taip buvo sureaguota ir į Vyriausybės dar 2003 m. nutarimą, prieš savaitę primintą Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos, kurio esmė – atitinkamų pareigų asmenims mokėti kalbėti lietuviškai, t.y. laikyti egzaminus pagal tam tikras kategorijas. Nieko čia naujo, nutarimas veikia seniai, žmonės laiko egzaminus, bet bandymas sukelti skandalą pavyko. Dabar Kalbos inspekcijai reikia teisintis, kad vykdo nutarimą, kurio nauja redakcija patvirtinta ir 2018 m. Inspekcija tapo kalčiausia ir, be abejo, durniausia (čia svetimybė, jei ką, bet stilistiškai galima vartoti).
Reakcija – kaip visada: turbūt juokaujate, negaliu patikėti... Žinoma, niekas to nutarimo net neskaitė (įmetu, just in case, kaip rašoma). Vadovavosi savo supratimu ir nuogirdų interpretacijomis. O tada paveikslas pasirodė dar baisesnis. Ir jau nebe vien egzaminų ar teisės požiūriu.
Pasirodo, egzaminai diskriminuoja egzaminuojamąjį. Nekrypkime į logiką, bus keblu. Aukštosioms mokykloms galima, pilotams ar vairuotojams – būtina. Ir kai laikomas IELTS egzaminas norintiems studijuoti ar dirbti anglakalbėje šalyje, tai viskas gerai, o lietuvių – jau nebe? Ir jei reikalaujama užsienyje tam tikrų profesijų darbuotojams mokėti vietinę kalbą – tai ok, o pas mus – tai eikit na***?
Egzaminai žemina, išbeldė pamokslą komentatorius ir Nepriklausomybės akto signataras. Įdomu, suprato jis, kokį popierių pasirašė 1990-aisiais? Nenumatė, kad valstybė turi turėti ir savo įstatymus, kuriuos jis dabar siūlo apeiti ar tiesiog nevykdyti jų? (Nors ko norėti, Prezidentas po savo parašo dėl Vyčio Lukiškių aikštėje taip pat aiškino, kaip galima būtų šį įstatymą apeiti.)
Bet kamuolys mušamas į valstybinės kalbos statusą apskritai ir bandoma įrodyti, kad jis nereikalingas ar bent jau situacija kardinaliai pasikeitusi.
Jei pasipiktinimų esmė būtų tik bibliotekininkės, jau seniai dirbančios ir dabar turinčios įrodyti savo tinkamumą, tai dar suprasčiau kaip diskusiją apie taktą ir priemones. Bet kamuolys mušamas į valstybinės kalbos statusą apskritai ir bandoma įrodyti, kad jis nereikalingas ar bent jau situacija kardinaliai pasikeitusi. Tarsi šis statusas būtų buvęs tik politinis žingsnis, o ne kasdienybė, su kuria susiduriame kas žingsnį.
Po 30 nepriklausomos valstybės metų jau regisi normalu, kad valstybinės kalbos nemokančios slaugės nesusikalba su ligoniais, savo ruožtu nemokančiais lenkiškai ar rusiškai. Aiškinama, kad reikia jas tausoti, antraip išvažiuosiančios į Norvegiją – ten, matyt, tomis kalbomis visi kalba laisvai. Nebesvarbu ir tai, kad šalyje užaugo nauja karta, kuri puikiai moka kitas kalbas, bet ne tą, anais laikais privalomą? Nesvarbu, kad naujieji imigrantai nemoka lietuviškai, nes taksi automobilyje visus gelbsti navigacija. Gal norėtumėte ir lėktuvu skristi, kur pilotas nesusišneka su dispečeriu, nes tam čia per mažai moka ir dėjo jis ant įstatymų ir ant kalbos (žargonas, jei ką)? Todėl egzaminai gali žeminti, bet nesusikalbėjimas, negalėjimas perskaityti užrašų – ne.
Lietuvių kalbos realybė analogiška, kaip ir prieš 30 metų, tik rusų kalbą papildo kitos. Neva gražesnės, turtingesnės ar tiesiog naudingesnės. Nors man kitoje šalyje smagu girdėti jų kalbą ir mokytis iš užrašų viešose vietose, nes kalba yra pasaulis, kuriame gyvena ta šalis, kalba siūlo daug daugiau nei tik žodžius. Man neįdomi tinklinė mėsainių kultūra, nes ji niekaip nepristato tos šalies virtuvės. Pagaliau kalba buvo tas veiksnys, kuris apibrėždavo šalių ir jų papročių teritorijas – visai pagal Mikalojų Daukšą, jei tokį girdėjote. Kalba daug ką išduoda, daugiau nei tikimės. Kokioje šalyje gyvename mes?
Kalba daug ką išduoda, daugiau nei tikimės. Kokioje šalyje gyvename mes?
Bandančių įsiteikti, neturinčių savigarbos ir galinčių viską parduoti. Taip nevykėlis verslininkas galvoja, kad užrašas angliškai pritrauks minias užsieniečių gerti kavos tik pas jį, ir jie niekaip nesusiorientuos, pamatę užrašą „Kavinė“, o po penkto bokalo neįsidėmės žodžio „Alus“. Jis tikrai juos laiko idiotais?
Žmonių-prie-meno, kurie tikisi, kad anglų kalba jiems užtikrins aristokratų titulą ir gastroles Londone. Jie taip orientuoti į progresą, kad išlekia į kosmosą pirma Musko, ir lieka jame vieni, o tada stebisi, kodėl jų niekas nelanko. Miesto teatras sukuria spektaklį „Niggaz“ ir tikisi, kad šį žodį supras savivaldybė. Jo nesupranta net jo žiūrovai.
Liberalių miestų vadovų, kurie aikštėje užrašo „Open beach“ ir mano, kad taip bus įtikinamiau nei lietuviškai. Taip netyčia jie pastato paminklą dabartinei valstybinei kalbai.
Be abejo, žavių ir atsipalaidavusių žmonių, kurie, sudarę sandorius su užsienio partneriais patraukia į kokį barą pačilinti ir prie stalo giriasi seniausia pasaulyje kalba, kuri artimiausia sanskritui.
