Vaidas Jauniškis. Protarpinio badavimo kultūra

Žinomą klaidingą posakį „Nepainiokime kultūros su politika!“ šiandien derėtų kiek pakoreguoti: „Nepainiokime kultūros su politikais!“ Kaip reta nuobodžioje rinkimų kampanijoje buvo keletas smagių epizodų, kur politikai pabandė kažką pasakyti apie kultūrą, bet nelabai kas išėjo.
Vaidas Jauniškis
Vaidas Jauniškis / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Regionų partijos pirmininkas po klausimo apie kultūrą iškart peršoko prie sporto ir, tiesą sakant, pasielgė sąžiningiau nei tie, kurie dalino pažadus siekti proveržio tiems dalykams, kurie ir taip seniai vyksta.

Šiomis dienomis svarstomas kitų metų šalies biudžetas, ir kultūros ministras pareiškia, kad konkursiniam finansavimui bus skirta net 3,5 mln. eurų daugiau nei pernai. Skamba tarsi neblogai, tik pridedama, lėšos bus padalintos tiek valstybinėms institucijoms, tiek ir nevyriausybinėms įstaigoms. Bet kai pirmos jau ir be konkursų gauna liūto dalį, o antros kasmet patiria aršiausią konkurenciją ir augančias sąmatas, bet mažėjančias dotacijas, – kyla klausimas, kaip patys kultūros politikai suvokia kultūros tolydumą. O per rinkimus nuskambėjusi gaida apie kultūrą kaip mūsų gynybą verčia įsivaizduoti nebent nuogus kūnus ant priešo ambrazūrų.

Kultūra kaip gynybinė fronto linija tikrai nėra retorinė frazė: neseni mūsų gyventojų apklausos tyrimai įrodė, kad piliečiai, dalyvaujantys kultūriniame gyvenime, yra pilietiškesni ir laimingesni. Jie pasižymi kritiškesniu mąstymu ir sąmoningumu ir, matyt, turi ką ginti. Pirmiausia – savo dabartinę egzistenciją. O kultūriškai apleisti rajonai savo silpnybes geriausiai parodo per balsavimus: tuščią vienos valstybės galios vietą užpildo kita valstybė.

Dėl lėšų skirstymo iškart pabrėžiu: šiuo atveju nekalbu apie „gerąsias“ ar „blogąsias“ įstaigas ir nemanau, kad reikėtų „atimti ir padalinti“, – tai jokia išeitis. Bet kasmet mažėjantis – nes, išskyrus atlyginimus, niekaip neindeksuojamas – kultūros finansavimas verčia abejoti ne tik politikų supratimu apie ją – tiksliau, šiuo verčia neabejoti. Kalbėdamas apie konkursinį finansavimą šiame tekste turiu minty tik Kultūros tarybai tenkančius 21 mln. eurų, palikdamas šone Kino centro ir Lietuvos kultūros instituto ar Medijų rėmimo fondo situacijas su skirtingomis jų misijomis ir finansais. Taigi, Kultūros tarybos skirstomi 21 mln. eurų padengia visos šalies nevyriausybinių institucijų veiklą ir renginius, tarp kurių – ir patys didžiausi tarptautiniai festivaliai, ir mažų trupių ar ansamblių išvykos į miestelius, susitikimai su rašytojais ir parodos, menininkų stipendijos ir pristatymai užsienyje. Visko tarsi daug, bet drauge po mažai, tokia protarpinio badavimo dieta taupymo režimu. Tie 21 mln. šiandien verčia stipriai abejoti pačios pateikiamos kultūros kokybe, ir tai bene geriausiai išduoda tarptautinių festivalių finansavimo sistema.

Kultūra ir menas kainuoja, tą reikia įsisąmoninti ne tik jau mokantiems po 40–80 Eur už bilietą į spektaklį ar koncertą – tą pirmiausia turi įsisąmoninti pakvietimus į juos gaunantys politikai. Po kovido pandemijos sukilo ne tik vietinės kainos, „susigrąžinti prarasta“ (tarsi garantuotai būtų gavę) stengiasi ir užsienio atlikėjai, ir viešbučiai, ir transporto linijos. O Kultūros tarybos biudžetas festivaliams per keletą metų padidėjo nuo 1,2 mln. iki 1,38 mln. Tiek skirta visiems didiesiems tarptautiniams renginiams – 16-ai džiazo, klasikinės muzikos, scenos, vizualiojo meno festivalių. Nuo Klaipėdos iki Druskininkų, nuo Pažaislio vienuolyno iki Vilniaus loftų. Ar tai daug ar mažai, pamatoma per sulyginimus su kitomis šalimis, nes šie festivaliai rungiasi bendroje pasaulio rinkoje, kur ieškomi ir kviečiami svarbiausi, šiandien įdomiausi pasaulio menininkai.

Konkuruodami bendroje kultūros erdvėje mūsų festivalių organizatoriai jau nežiūri į Zalcburgą ar Vieną su kosminiais biudžetais po keliasdešimt milijonų. Jie vardija atskirus – šiuo atveju scenos meno – festivalių biudžetus, kai kur viršijančius mūsų visų festivalių sumą: Prahos šokio festivalis – 450 000 Eur, Dublino – 650 000, Briuselio „Kunstenfestivaldesarts“ – 1 mln., Liono šokio bienalė – 9 mln. Eur. Atvežti į Lietuvą vieną garsesnį kūrėją su didesniu nei kameriniu spektakliu kainuoja per 70–90 000 Eur, o šiandieninės scenos žvaigždės Dmitrijaus Papaioannou spektaklio du vakarai Nacionaliniame operos ir baleto teatre pernai kainavo per 200 000 Eur. Viso orkestro atvežimas į muzikos festivalį gerokai viršija visas tam festivaliui suteiktas lėšas. Vadinasi, festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro, ir šlovė tiems, kurie verčiasi per galvą, atranda naujas, ne tokias brangias, bet ryškias asmenybes ir jų kūrybą.

Bet atradus tuos atlikėjus pereiname prie namudinės rinkos, dienotvarkės „kultūros pasiekiamumas“ ir šūkio „Kultūra visiems!“: bilietai į Papaioannou ar į kitus gastrolinius spektaklius ar koncertus kainuoja keliskart brangiau nei Londone, Paryžiuje ar Amsterdame, nors juos atveža ir rodo įstaigos, jau gavusios valstybės finansavimą. Aritmetika nesibaigia: prie nedidelių dotacijų organizatoriams dar būtina pridėti ir kitas kainas, pvz., salių, technikos nuomos. Užsienyje nemaža dalis festivalių rengėjų gauna sales nemokamai ar gerokai mažesnėmis kainomis; atskirai nuo festivaliui skiriamos sumos gali būti mokama festivalio komandai dirbti visus metus, – nes miestas (taip, dažnai miestas, ne valstybė) nusprendžia, kad šio renginio reikia miestiečiams, jis kelia prestižą ir miesto žinomumą. Komanda stengiasi pateikti kuo įvairiapusiškesnę programą, kur greta senų patikimų vardų rašomi nauji, žiūrovų auditorija kasmet plečiama, profesionalams. Tai – netyrinėtų erdvių ir tendencijų pamokos. Tiems, kuriems iki 25 ar po 60 metų, taikomos nuolaidos. Taip labai aiškiai atsakoma į klausimą, kas svarbiau – įstaigų pelnas ar piliečių kultūrinis lavinimas, profesionalų ugdymas? Mūsų valstybės sukurtas mechanizmas į jį taip pat atsako ir leidžia valstybinėms įstaigoms, turinčioms ir nuomojančioms sales, dirbti komerciniais pagrindais.

Vieno Lietuvos festivalio biudžetas, deja, laviruoja tarp 60 00 ir 130 000. Jei norėtume, kad mūsų publika alsuotų bendru oru su vakariau esančiomis Europos šalimis ir matytų aukščiausios kokybės meną, jis turėtų būti bent dvigubai didesnis. Todėl logiška, kad šiandien tokio meno nematome. Festivaliai pamažu leidžia savo kartelę, svarsto virsti dvimečiais, tampa panašūs į studentiškų darbų vitriną (vienas festivalis ryžosi rodyti 5 eskizus greta 6 kitų darbų!). Pristatomi vardai, negirdėti jokiose bent kiek prestižiškesnėse užsienio platformose, dažniausiai – vieno ar dviejų atlikėjų kūriniai, dažnai tuščioje scenoje su ekranais vietoj scenografijos.

Tai – dar viena problema, jau susijusi su švietimo strategija: tokių darbų daugėja. Ar pastebėjote, kad atėjus į spektaklį ar parodą, jums tenka vis daugiau skaityti? Vieną objektą ar menininko stalą nukloja archyvinė medžiaga, o spektakliuose rodomos nuotraukos, dokumentai, čia pat susirašinėjama su kitoje planetos pusėje esančiu partneriu ir t.t.. Ši tendencija kyla ne vien iš menininko noro patyrinėti jam rūpimą temą, ji kyla iš švietimo sistemos. Menininkus ruošiančios įstaigos rūpinasi savo „moksliniu“ prestižu ir produkuoja meno daktarus, kuriančius tyrimais paremtą meną (research-based art). Taip dažnai jų tyrimas su vienu objektu vėliau tampa spektakliu, ir net bandymai, pelnę studentui magistro laipsnį, vėliau nė nepakoreguoti keliauja į teatrų repertuarus.

„Menas vis labiau akademiškėja“, sako meno kritikė Claire Bishop, kalbėdama apie parodas, instaliacijas, archyvų šūsnis ir videovalandas, kurias pristato solidūs meno forumai. Analogiškai pildomos festivalių dienos menkarūše produkcija, kurios pilna visoje Europoje. Renginių kuratoriams tenka nemenkas iššūkis atskirti originalų kūrinį nuo mados (dažniausiai madingų temų) tendencijos, mintis ir jausmus keliantį meną nuo internetinės informacijos.

Susiduriame su meno pakaitalais, kurie savo ruožtu keičia renginių pobūdį ir festivalių esmę. Tačiau didžiausias poveikis tenka visuomenei, paprasčiausiai nusiviliančiai menu, nepaisant pilnesnių kišenių eiti į renginius. Žiūrovai dažnu atveju užuot susižavėję atlikimu ar patyrę emocijų pliūpsnį teištaria santūrų „įdomu“. Bet skurdžios kultūros ir blefuojamo meno režimas ilgai netrunka, tik degraduoja ne menas, o nusivylusi juo visuomenė. Ir gal kaip tik išeitis būtų nestandartinė, kurią 2016 m. pasiūlė Kanados vyriausybė: investicijos į kultūrą ir menus per penketą metų padvigubėjo! Ir skaičiai nėra matuojami dešimtimis tūkstančių, – 2016–2021 m. kultūros sferai buvo skirta 1,9 milijardo dolerių! 150-ųjų Kanados metinių proga suteikta galimybė iš esmės atnaujinti menų centrus, reikšmingai remti menininkus, juos pristatyti užsienyje, plėsti meną į regionus ir ypač į marginalias bendruomenes, pradėti kaupti meno kūrinių banką. Esmė – menas ir kultūra kaip tapatybės pagrindas, tiek vietinės, tiek visos šalies, o ne vien skęstančiųjų kultūroje reikalas.

Suprantu, kad gynybos finansavimo vajaus metu kalbėti apie kultūros finansavimo dvigubinimą rodosi prabanga, o politikai net ir tą 3,5 mln. padidinimą pateikia kaip pasiekimą. Tačiau kai per visus 30 metų net neįvertinamas kultūros sistemos efektyvumas, kai disproporcijos tarp analogišką darbą dirbančių įstaigų skaičiuojamos dešimtimis kartų, – esamas finansavimo mechanizmas seniai yra prabanga. Festivalių finansavimas yra tik vienas pavyzdys, atskleidžiantis, kiek papildomai piliečiai moka už jį iš savo kišenės, tuo pačiu negaudami deramos kokybės. Keliaudami į kitas kultūros finansavimo sferas aptiksime tokius pačius paradoksus ir taupymo režimus, nes – visada atsiras kažkoks „nes“. Nes politikai, palikdami kultūrą laisvalaikio ir prabangos prekių skyrelyje, tuo pačiu paliudija, kad jie vis dar nesuvokia, ant kokių dramblių laikosi bendruomenės, staiga virstančios valstybe.

Autorius yra Lietuvos kultūros tarybos narys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis