Taip, tą patį, apie kurį net paprastai asocialūs Lietuvos menininkai jau kuria parodas ir apie kurį ir laukinio kapitalizmo ekspertai prabyla kaip apie tinkamą būdą šaliai gelbėti nuo investicijų bado. T.y. jau visiems, net ir priešingai dariusiems ir švietimą tempusiems ant verslo paslaugos kurpalio, „dašilo“, kad su pigia nekvalifikuota darbo jėga nuvažiuosi ne toliau 1995-ųjų rinkos suvokimo ir tokios pat algos dydžio. Tad švietimas tarsi jau tampa realiu prioritetu, o ne tik valdžios deklaruojamu. Bet mokytojai eilinį kartą Tarptautinės mokytojo dienos proga grasina streikais, nes ir vėl dialogo su valdžia nėra arba jis skyla į keletą vidinių monologų.
Iš šalies ir nesistemingai stebint šalies vadovų veiklą, pasigendi loginio silogizmo „jei ... tai“ antros dalies. Nes kai fotografuojamasi išmaniosios „Trafi“ patalpose, apsilankoma naujų technologijų įmonėje, gimnazijose, tai visiškai nereiškia, kad švietimas ir mokslas apsilankantiems yra svarbus ar tikrai jo bus imtasi rimčiau nei parodomaisiais vizitais. Visgi labiausiai įsiminė pastarųjų metų dvi citatos. Pernai buvęs premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad streikui besirengiančioms mokytojų profsąjungoms įtaką daro Rusijos slaptosios tarnybos. Tiesa, vakare jis jau įprastai atsiprašė, bet vis tiek bandymas smegenyse išdėlioti tokį sakinį reiškia viena – mokytojai nėra nei gerbiami, nei jais rūpinamasi. O tada jau man kyla pagrįstas klausimas, ligi kur iš tiesų driekiasi Rusijos slaptųjų tarnybų įtaka.
Iš kitos pusės žvelgiant, tai yra šalies gėdos simbolis: būtent toks vaizdas geriausiai apibūdina šalį, kuri tiek atsilikusi šiandieniniame informacijos ir žinių pasaulyje, kad nesuvokia išsimokslinimo ir išsilavinimo svarbos.
Streikuojantys mokytojai – vaizdas, kuris, viena vertus, yra deramas pavyzdys mokiniams ir kitiems šalies piliečiams: kai dialogas su valdžia neįmanomas, už savo egzistenciją būtina kovoti ne vien nuo kompiuterio stalo. Iš kitos pusės žvelgiant, tai yra šalies gėdos simbolis: būtent toks vaizdas geriausiai apibūdina šalį, kuri tiek atsilikusi šiandieniniame informacijos ir žinių pasaulyje, kad nesuvokia išsimokslinimo ir išsilavinimo svarbos. Toliau gali kalbėti apie bet kokias technologijas ir investicijas, bet vienas vaizdas aiškiausiai parodo valdžios požiūrį į to krašto žmonių ateitį.
Tarsi ir ne visai taip, Lietuvos valdžia tarsi švietimo svarbą ir supranta. Tą turėtų liudyti antroji citata: „Turime orientuotis į kokybę, o kokybė šiuo atveju yra išsilavinęs, turintis gebėjimus ir kompetencijas moksleivis. Norėdami kelti mokytojo specialybės prestižą, atlyginimą ir visą kitą, turime tai daryti, pirmiausia, per šitą prizmę ir darant struktūrinius pokyčius, kurie yra neišvengiami“, – šįmet rugpjūtį po susitikimo su mokytojais kalbėjo ministras pirmininkas. Bet iš esmės buvo pasakyta, kad pirma – kokybė, po to galbūt didės ir atlyginimai.
Bet dialogas nenutrūksta, su mokytojais bandoma tartis, su aukštosiomis mokyklomis nuspręsta kurti tris nacionalinius mokytojų rengimo centrus, aptariamos naujos priėmimo sąlygos ir galiausiai bus bandoma atsisakyti sveikam protui sunkiai suvokiamos krepšelių sistemos. Užsiminta apie stojimo balus, apie valstybės užsakymą, apie mokytojo prestižą... Ir nė žodžio apie atlyginimus.
Šiais politinės ekonomizacijos laikais, kai viskas beveik visur matuojama atlyginimais, monetarine bet kokio reiškinio verte, neužsiminti apie atlygį yra sunkiai suvokiamas nesusipratimas. Suprantu, kad taip ir vėl politikai bando neįsipareigoti, bet kartu tai tik paliudija jų apsimestinį domėjimąsi ar rūpinimąsi. Mūsų malda, prie kurios ilgainiui privedė nesutariantys tarpusavyje politikai su nesutariančiais tarpusavyje ekonomistais, išlieka ta pati nuo pirmųjų kapitalizmo patirčių Gariūnuose: „Nėra kito Dievo išskyrus eurą ir MMA kaip mūsų gyvenimo išraišką“. Todėl po 25 metų nuoseklios ekonomizacijos nekalbėti apie mokytojų atlyginimus ir tikėtis, kad stojantieji į edukologijos centrus bus kažkuo kitu motyvuoti, tikėtis geriausių mokinių ir iš jų laukti kokybės, o jau po to leisti jiems kažką uždirbti, – vėl reiškia dvejetą iš logikos. Reiškia visa tai kalbėti tuščiai, blefuoti ir kalbą, ir veiksmus. O drauge tai išduoda, kad nėra jokios vizijos, nes visuomenė susideda iš jos gyvų ir tikrame gyvenime veikiančių žmonių, o ne planų ir priemonių.
Arba: čia yra nemenkos veidmainystės, nes kai kalbame apie dvasiškai ar moraliai svarbius dalykus, tarsi tampa nejauku minėti pinigus. Nors jie yra tiksliausia valstybės politikos ir prioritetų išraiška. Bet kultūra, švietimas, menas – tokios „šventos“ sritys, kad joms tarsi ir nereikia lėšų, visi viena gyva dvasia gyvena ir skleidžia dvasinę energiją. O jei kyla skandalas dėl keliasdešimties tūkstančių eurų, jis tampa pastebimesnis kelissyk už keliolikos milijonų šešėlinį verslą. Tačiau prisiminkime: kai kas nors kalba apie mokytoją smetoninėje Lietuvoje, tuoj pavartojami žodžiai „prestižas“, „gerbiamas“, „šviesuolis“, „autoritetas“, – bet dažnai paminimi ir jų atlygiai, siekę 300 ir net 500 litų, o tai jau leisdavo mokytojui ir išlaikyti šeimą, ir padoriai gyventi. Tai taip pat leido ne vien iš idealizmo rašytojui, pedagogui Matui Grigoniui 1926 m. suformuluoti 10 mokytojo įstatymų, kurių pirmasis buvo „Neturėk kito darbo, kaip tik mokytojo“. Vadinasi, buvo įmanoma dirbti viename darbe ir išgyventi?!?
Pinigai yra simbolis mūsų energijos, mūsų sukaupto moralinio ir finansinio kapitalo, nors jų vertė yra visiškai sutartinė. Bet ji išreiškia ir tą prestižą, vienų požiūrį į kitus, šiandien matuojamą vien lengvai apčiuopiama nauda. Paradoksaliai gali atrodyti, bet prisimerkęs valdžios žvilgsnis į mokytojus nesiskiria nuo besimokančių paauglių, kurie vertina realią situaciją pagal tą naudos kriterijų: kam man mokytis, jei mano tėvas yra statybininkas (darbininkas gamykloje, ūkininkas, apsauginis bare, kirpėjas, reklamos agentas, turgaus prekeivis etc.), o gauna keliskart didesnį atlygį už šitą mokytoją, kuri dar man aiškins, kaip gyventi reikia! Jokiu būdu nenoriu nuvertinti kitų profesijų, lygiai taip pat reikalingų, tačiau finansų politika rodo, kad visuomenės struktūra po 1990-ųjų daug nepasikeitė, gyvename toje pačioje darbininkų ir proletariato diktatūroje. Ją aiškiai išreiškia ir mokesčiai – vadinamieji laisvųjų profesijų atstovai, grubiai tariant, dirbantys smegenimis, turi mokėti 15 proc. GPM, o labiau technines paslaugas, dažnai nereikalaujančias aukštojo išsilavinimo teikiantieji – 5 proc. (išimtį sudaro tik kūrėjai). Tikriausiai todėl, kad darbininkas, paėmęs kūjį ir pjautuvą, valdžią pagąsdins labiau nei mokytojas ar rašytojas su paišeliu. Antra vertus, kiek jau ir mūsų premjerų buvo iš tų, „nelaisvų“ profesijų?
Todėl mokytojas, plušantis per kelias vietas, apsikraunantis namų darbais, už kuriuos neapmokama, lektorius, bėgiojantis po kelias aukštąsias ir nespėjantis niekur, yra mūsų kasdienybė ir mus išgelbėti turėsiančio švietimo iliustracija. Mokytojas, kuris uždirba toli gražu ne prestižiškai, o avansu ir viršvalandžiams gauna nuolatines patyčias iš vaikų ir iš autokratinio direktoriaus. Mokytoja, kuri dar turi šeimą, ir jai vakare parneša pairusią sveikatą ir nervus. Auklėtoja, kurią geriausiu atveju nauju automobiliu pavėžėjo jos mokinys, restorano padavėjo sūnus. Ne daugiau laukia išsimokslinusio lektoriaus – nors aukštosios mokyklos autonominės, dažnai su karaliaujančiais rektoriais ir be realių profsąjungų, jos vis tiek yra valstybės išlaikomos. Ir kai lektoriaus etatas nuo rektoriaus skiriasi viena raide ir kone 10 kartų daugiau eurų (mosta.lt duomenys), o nuo valstybinės premjero globojamos įmonės direktoriaus – 20 kartų, tai apie kokią valdžios darbo kokybę reiktų kalbėti? Gal tik apie policininko, kuris sugebėjo paleisti vieną vaikiną su ginklu, ir to dėka buvo ne tik sukelta visa sostinės policija ant kojų, – ši istorija iš esmės katapultavo policijos viršininką į premjero postą, o policininkams vėliau užtikrino didesnes algas. Štai kur vieno žingsnio kokybė!
Kai valdžioje šiandien sėdintieji užsimena apie rezultatų kokybę, – ar neatrodo, kad jie supainiojo ateitį su praeitimi ir priežastį su pasekme?
Kai valdžioje šiandien sėdintieji užsimena apie rezultatų kokybę, – ar neatrodo, kad jie supainiojo ateitį su praeitimi ir priežastį su pasekme? Kodėl abejotiniems investitoriams primokama, kad tik jie ateitų, o neabejotinai realios naudos atveju išsisukinėjama, lyg valstybė visiškai nerūpėtų? Ir tik nereikia blefuoti derybų dėl keliasdešimties eurų algų kilimo po metų ar dvejų. Kitąmet stosiantieji į naujuosius edukologijos centrus turi žinoti, kad mokytojo atlygis po 4 metų bus 1300, o auklėtojo – 1500 Eurų. Į rankas. Jei ties šiuo sakiniu valdžia nusijuoks, derybas galima baigti, nes čia taip pat įsijungia logikos dėsniai: tuomet tikrai daugiau šansų būtų sulaukti geriausių ir motyvuotų, o ne atkritusių iš kitur. Paskui šį skaičių atsektų ir prestižas, ir pagarba, ir suinteresuotumas, – ir tas vienas mokytojo įstatymas.
Žinoma, visada valdžia atšaus, kad dabar visa valstybė yra prioritetas. Tai būtų suprantama, kai pinigų trūksta. Bet jų netrūksta gynybai, kuriai užsimota – vėl iš plikbajorių garbės? – atseikėti daugiau procentų, nei NATO reikalauja, kad neva pasivytume. Ką – Ameriką, Izraelį ar Rusiją? Pirksime daugiau skandalingų šaukštų, steigsime prie penkių esančių kariuomenės orkestrų dar šeštą ar įkąsime porą „Patriotų“? Ar tikrai visos gynybos išlaidos yra gynybos? Ir ar nevertėtų gynybą susieti su švietimu kaip tikrąja gynyba?
Lygiai taip ir pačioje švietimo srityje vertėtų pažiūrėti, ar tikrai aukštosioms mokykloms reikia tiek nekilnojamojo turto, ir nustatyti, kam svarbiau yra kasmet leisti vis naujus vadovėlius – leidykloms, vadovėlių rašytojams ar patiems mokytojams? Regis, jų čia mažiausiai klausia, bet daugiausia jiems nurodo, nors mūsų staiga imtoje garbinti Suomijoje tik mokytojas nusprendžia, kaip jam pateikti pamoką ir ar tikrai tiek vadovėlių reikia 1–5 klasių vaikams.
Tiek loginių lūžių mūsų sistemoje taip pat, matyt, reiškia švietimo sistemos vaisius. Dabar juos skiname tiesiai nuo valdžios medžio. O kol lauksime mokytojų streiko, menininkai jiems sufleruoja: šiuo metu Šiuolaikinio meno centro parodoje „Slavs and Tatars“ iškabintas kūrinys-plakatas „Mistinis protestas“. Jame parašyta: „Svarbiausia kartoti mūsų pačių klaidas, kurios primintų ateities kartoms mūsų kvailybės mastą“. Kas po juo pasirašys?
