– Šį virtualų pašnekesį rengiame tuo metu, kai nemenkoje pasaulio dalyje įvestas karantinas – žmonės skatinami be reikalo neiti iš namų, dėvėti kaukes, laikytis socialines distancijos ir imtis kitų saugumo priemonių. Tad ir noriu pradėti klausdamas, kaip pati leidi laiką sulėtėjusio pasaulio fone? Ar įpročiai, kasdienybė kaip nors pasikeitė?
– Dar kovo mėnesio pradžioje, kai koronaviruso naujienos teatrodė žiniasklaidos išpūstas burbulas, ruošiausi kelionei į Leipcigo knygų mugę ir JAV. Dviejų didelių renginių, kuriuose turėjome dalyvauti su trio, atšaukimas tapo įžanga į tolimesnę griūtį: pusę metų su įvairiomis meno institucijomis ir festivaliais – nuo Islandijos iki Australijos – derintos „Saulės ir jūros“ gastrolės persikėlė į kitus metus. Atšaukti operos „Geros dienos!“ rodymai Vilniuje, Pietų Korėjoje, Vokietijoje. Tiršti rudens ir žiemos gastrolių planai iki dabar pakabinti ant klaustukų.
Mano draugas ketino atvykti iš Kanados Velykoms, bet griežta karantino uždanga dar labiau atskyrė žemynus. Gal nuskambės keistai, o turint omenyje dabartinę situaciją – nejautriai, tačiau pasipylus visiems „cancel“ apėmė svaigus smalsumas. Atrodė: oho, kaip įdomu, tampame kažin kokios distopinės realybės veikėjais. Dar tais, iki karantino laikais, nuolatinis telefono vibravimas kėlė nervinį krūpčiojimą, o lagaminų stovėjimas kambario viduryje – nemigą. Visko buvo šiek tiek per daug. Ir tame sėkmės uragane, atrodo, jau formavosi kažin koks destrukcijos židinukas, tik niekada nebūčiau susapnavusi, jog koronavirusas savo karūnos dūriu privers sustoti ne tik ambicingus gastrolių planus, bet ir pasaulį.
Nepaisant finansinių ir investuotos energijos nuostolių, toks jausmas, jog karantinas grąžino prie savęs, prie „vidinių šaknų“ ir kūrybiškesnės tėkmės – laikas vienumoje, be žmonių, renginių ir viešumos eina turiningai ir be mažiausios kankynės. Turiu galimybę atsidėti kitiems darbams, susitelkti. Prasiblaškymui einu pasivaikščioti, pasidarau sau dviračio žygį. Į tavo klausimus atsakinėju iš palėpės Kaune – savaitei atvykau į rezidenciją pas mamą. Ji savanoriauja, kas dieną važiuoja į miškus ir žygiuoja bent po 10 km, tai vis prisijungiu, dar pakeliui parenkam šiukšles. Nesijaučiu įkalinta ar užslėgta vienos erdvės.
Pandemija stiprina anksčiau turėtas nuojautas ir svajones – ieškoti alternatyvų, kaip pasitraukti į kapitalistinio sūkurio pakraštį.
Ir vienu metu jausdamasi labai gerai, jaučiuosi prastai – neramu ir liūdna matyti viruso didinamą socialinę atskirtį, keliamas tragedijas fizinės ir emocinės sveikatos sektoriuose, ekonominę griūtį. Pandemija stiprina anksčiau turėtas nuojautas ir svajones – ieškoti alternatyvų, kaip pasitraukti į kapitalistinio sūkurio pakraštį.
– Nuo pat karantino pradžios pasaulyje nestinga meninių akcijų – įvairiaformių padėkų gydytojams, performansų, viešai skelbiamų rašytojų dienoraščių ir pan. Kiek, tavo nuomone, menas gali padėti įveikti psichologines, emocines „užsidariusio pasaulio“ problemas? Ir ar pati šiomis dienomis užsiimi kūryba?
– Gal šiuo laikotarpiu ne vien pats menas padeda įveikti psichologines problemas, bet ir per meną vykstantis bendravimas – filmų aptarimas socialiniuose tinkluose, smagi akcija, kai garsieji tapybos darbai atkartojami namudine tableu vivant raiška, „Skype“ koncertai, poezijos skaitymai, parodos balkonuose, šokio performansai daugiabučių kiemuose etc. Visgi įsivaizdavimas, kad staiga visiems atsirado marios laiko mirkti filmotekose, skaityti knygas ar eiti į virtualias paskaitas, nebūtinai galioja.
Daugelio žmonių krūviai ar karantino keliami iššūkiai tik suintensyvėjo, o su mažamečiais namuose strigusieji dar mažiau turi laiko. Be to, tokiose šalyse kaip Lietuva, kur karantinas palyginus negriežtas (išėjus į lauką neprisistato policija, o žaliuosius plotus pasiekti galima pėsčiomis, dviračiu arba pustuščiu viešuoju transportu), emocinę ir psichinę sveikatą galima gerinti judėjimu, grynu oru. Netikėtai atsivėrę skaitmenizuoto meno plotai gali veikti ir atvirkščiai. Pvz., nespėjimas jų visų apeiti gali kelti nerimą arba sukelti izoliacijos režimo numalšintą FOMO sindromą. Beribės valandos kompiuteryje, nors ir prie šedevrų, tiesiog nėra sveika.
Kas dėl kūrybos, taip sutapo, jog turiu nemažos apimties ir maždaug metų trukmės darbą, kuriam reikia atsidėti, daug galvoti, skaityti, rašyti. Dabartinė sėslumo ir tylos situacija tam labai tinkama. Darbas padeda struktūruoti dieną, suskirstyti ją darbo ir poilsio dalimis, tad pati karantino kultūrinę pasiūlą vartoju dozuotai.
– Kalbėjimas apie globalines problemas dažnai yra rėksmingas, „įkaitęs“, kupinas emocijų, banalus dėl pasikartojančio skambaus tono. Ir prieš metus Venecijos bienalėje sėkmę atnešusios operos-performanso „Saulė ir jūrą“ tekste, ir tavo eilėraščiuose socialinė kritika integruojama kitokiais atspalviais, tonais ir pustoniais – šitokio „skambumo“, emocinio kaitulio atsisakant. Regis, kad šiandien toks kalbėjimo kodas kartais paveikia auditoriją stipriau, nei emocijomis prisodrintas „šauksmas“. Ar svarstai šia tema?
– Svarstyti ir kalbėti apie tai tenka artist talk metu operų „Geros dienos!“ arba „Saulės ir jūros“ rėmuose. Pvz., Vokietijos teatras labai aktyvistiškas, politiškai angažuotas, tad atsidūrus germaniško festivalio kontekste, kaip tik norisi oponuoti, jog kasininkių monologai atsirado ne iš interviu, ne iš grynosios dokumentikos ar „maišto prieš sistemą“, o poetinio matymo. Tačiau kokioje nors egzaltuotoje draugijoje norėtųsi elgtis priešingai – kalbėti apie „Saulės ir jūros“ libretą kaip tyrimo ir studijų apie klimato kaitą rezultatą. Noriu pasakyti, jog pati turiu įtemptą santykį tiek su tiesmuku, rėksmingu aktyvizmu, tiek su tirštu savitiksliu poetizmu, purslojančiu emocionalumu ir dūsavimais. Sakykim, spektaklis moterų smurto tema nebūtinai yra geras vien dėl to, kad jame pristatoma ši opi problema.
Kelti į viešumą socialines problemas – būtina. Tačiau aktualijų perkėlimas į meną nebūtinai kūrinį savaime padaro geru.
Kelti į viešumą socialines problemas – būtina. Tačiau aktualijų perkėlimas į meną nebūtinai kūrinį savaime padaro geru. Kūrinys gali būti apie kokį nors mažai kam aktualų kalio permanganatą ir būti puikus. Tad, sakyčiau, svarbu ne apie ką, o kaip kalbama. Kas dėl tavo minimo paveikumo, globalinės temos – labai makrokosminės, abstrakčios ir anonimiškos; ir jos, kasdienio naujienų srauto tarnaitės, agresyviai eksploatuojamos gąsdinančiose antraštėse, galiausiai netenka galios. Mūsų receptoriai, nuolat turintys apdoroti rėksmingą srautą, bunka. Tad pakeitus kalbėjimo toną arba tai globaliai temai suradus asmeniškesnį, kasdieniškesnį, mikro rakursą, atsiranda nauja kokybė. Pustoniai ir tonai, šešėliai, varijavimas tarp humoro ir melancholijos, (savi)ironija – man tai asmeniškai labai svarbus priemonių arsenalas tiek kūryboje, tiek gyvenime.
– Bandau apčiuopti tavo poetikos bruožus: paradoksalų – „ekspresyviai santūrų“ ir „siurrealiai realų“, – ironišką kalbėjimo būdą, tariamą estetinį nesuinteresuotumą, novatorišką varijavimą kalba (linksniais, giminėmis, leksika), kasdienių buities daiktų ir gamtos objektų (dangaus kūnų) personifikavimą, atveriantį netikėtą poetinį pasaulį, kuriam panašių tonacijų šiuolaikinėje lietuvių literatūroje rasti atrodo sunkiau, nei prisimenant, pavyzdžiui, tarpukario avangardą ir „Keturvėjininkų“ tekstus (ką savo recenzijoje minėjo ir Giedrė Kazlauskaitėi). Nebandydamas pritempinėti kokių nors poetinių „mamų“, „tėčių“ ar „tetų“, klausčiau, kaip atrodo tavo biblioteka – pagal ką renkiesi skaitinius, kokios poezijos knygos įsitvirtinusios skaitymo įpročių centre?
– Skaitinius renkuosi pagal situaciją, poreikį, remdamasi atsitiktinumais, kritikų rekomendacijomis, naujienomis arba atvirkščiai – neriu į laiko patikrintą klasiką. Nekintančio centro tokio kaip ir nėra. Pavyzdžiui, šiuo metu skaitau specifinius tekstus iš sociologijos ir neurologijos sričių, nes to reikalauja darbas, tik vakarais pasilepinu grožine literatūra. Galvojant apie literatūrinius tėvus – gal čia labiau literatūros kritikų kompetencija atlikti tokius DNR tyrimus?..
Visgi G.Kazlauskaitės teiginys apie keturvėjininkus pasirodė taiklus, nors nepamenu, kad būčiau sąmoningai stengusis jais sekti. Įstrigę, jog literatūros pamokoje, dar mokykloje, pirmą kartą išgirstas K.Binkio eilėraštis apie mėnulį seną idiotą, pažabotą elektros vielomis, surezonavo. Atrodė: kaip puikiai pasakyta; labai patiko, kad mėnulis įsodintas į industrinį peizažą. Tad gal tikslingiau kalbėti ne apie „tėvus“ kaip tokius, o kūrinius ar bendresnius reiškinius, su kuriais susidūrus apimdavo stiprus artimumo jausmas. Pavyzdžiui, pirmaisiais studijų metais „Nemune“ aptikau Kęstučio Navako atliktus dadaisto Jeano Hanso Arpo poezijos vertimus – tuos eilėraščius išsikirpau, su kramtoma guma prisiklijavau virš bendrabučio lovos ir jaučiausi mažiau vieniša. Gal ketverius metus su savim visur nešiojausi F.G.Lorcos poezijos knygelę. Stiprų poveikį padarė vokiečių ekspresionizmas, siurrealistai, vėliau turėję įtakos Cut-Up, koliažo technikos įsitvirtinimui mene.
Paradoksas, netikėtų priešybių sugretinimas, negyvų objektų sužmoginimas – visa tai randama mituose, folklore, pirmykščiuose ritualuose į kuriuos būtent ir atsigręžė visa avangardo klasika. Manau, jog iki gilios paauglystės skaitytos įvairių tautų pasakos, medicinos enciklopedijos, įvairūs žinynai apie gamtą ir tolimus kraštus mane vėliau pasiekė kitu, labai man artimo „brolio“ pavidalu – XX a. modernizmu. Bet nors ir jausdama sielų giminystę su šiuo mentaliniu giminaičiu, bendrauju laikydamasi distancijos – ne mažiau nei į sapnų ar pasąmonės pasaulį pradėjau atsigręžti į buitį, politinį kontekstą, realybę. O ji juk pilna keistenybių ir fantasmagorijos, gatavas siurrealizmas.
– Viename pokalbiųii esi minėjusi, kad rengdama knygos rankraštį, t.y. dėliodama jos struktūrą iš tekstų, rašytų tarp 2002 m. ir 2018 m., praleidai bene metus laiko. Kas šio proceso metu buvo sunkiausia, kėlė daugiausia iššūkių?
– Didžiausias sunkumas, ko gero, buvo susikaupti, suderinti išorinį ir vidinį veiksmą – „Gorilos archyvų“ rankraščio inventorizacija vyko ruošiantis dalyvavimui Venecijos bienalėje. Rengiant knygą labiau pamenu malonumą, o ne sunkumą. Gal kiek sopėjo galvą mąstant apie rinkinio struktūrą, skyrių išdėstymą: susidūriau su krūvele tekstų, o juos laikančio stuburo, koncepcijos – nebuvo. Kai kurie eilėraščiai atrodė emociškai pasenę – siekiau juos aktyvuoti, išgirsti naujai.
Apie kiekvieną eilėraštį galvota kaip apie visumą kuriančią ląstelę. Jaučiausi kaip kokia entomologė, daranti tvarką senoje vabzdžių kolekcijoje: tekstus suskirsčiau į temas, potemes, grupes ir pogrupius, juos skaidžiau į dar smulkesnius vienetus, klases – a, b, c, d, d1, d2 ir t.t. Užčiuopus skyriaus turinį, galvota apie tekstų eiliškumą jame, tada stambesnių vienetų – skyrių – tarpusavio dermę. Paraleliai skaitydama įvairią literatūrą ieškojau pagalbininkų – epigrafų, galinčių padėti knygos dramaturgijai, jos slankstelių sukalimui. Tam tiko ir XX a pr. mano prosenelio paliktas geografijos žinynas, dadaistinės Karelų pasakos, Selingeris, R. Barthesas, A.Suckeveris ar visai kitokio kalibro lektūra – A.Brazausko medžioklės šulo prisiminimai apie medžioklės žygius. Esu dėkinga akiai iš šalies – knygos redaktorei Janinai Riškutei. Susitikome tik vieną kartą, tačiau po konsultacijos naujai atsivėrė mano pačios akys – pamačiau dar kitokias rankraščio dinamikos galimybes, vieną ar du skyrius išmečiau lauk. Itin sklandžiai vyko bendradarbiavimas su Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, kuri nesipriešino knygos dizainerio Jurgio Griškevičiaus vizijai – antrojo kygelės tiražo viršelius nudažyti kita spalva. Kokius septynerius metus užstrigęs poezijos knygos leidimas gražiai išsipildė.
– Dažnas tavo eilėraščių „veikėjas“ – saulė. Naujausioje knygoje ji – degantis rulonas“ (p. 6), „bjaurus kunigaikštis“ (p. 7), „žynys chemikas“ (p. 10), „gražuolis demonas“ (p. 62)... Tokias supoetintas saulės figūras nesunku – o ir smagu – įsivaizduoti vizualiai ar net imti ir nupiešti (plg. draugė dėsto dizaineriams, kurie turi užduotį iliustruoti frazeologizmus). Ar pati, dirbdama su kalba, „matai“ tekstus vizualiai, kurdama tropus juos galvoje vizualizuoji? Kaip vizualumą suvoki ir vertini performansuose, teatre, muzikoje?
– Geras klausimas. O jeigu studijuočiau dizainą, tavo draugės paskaitas labai mėgčiau.
Visgi sakydama, kad saulė yra „ūsuotas“ ar „bjaurus“, nematau jos su ūsais, nelyginant tai būtų koks Sovietinės animacijos personažas (beje, čia prie atsakymo į ankstesnį tavo komentarą apie varijavimą kalba – saulės mitologinė ir gramatinė lytis dažniausiai yra vyriška, tad jos pavertimas kunigaikščiu nėra kažkas novatoriško). Tuos epitetus ir tropus labiau „matau” per žodžius, girdžiu jų kuriamą kalbinį paradoksą, kuris į galvą ateina, sakyčiau, minties, idėjos pavidalu. O pasitelkusi kalbinį arsenalą kuriu tai, ką galbūt galėčiau pamatyti.
Vizualumas mene – labai plati tema... Vertinu jį gerai. Tik man gal įdomiau, kai vaizdas yra kažkas daugiau nei efektas, t.y. kai vaizdu kuriamas turinys. O turint omenyje vizualinio triukšmo perteklių kasdienybėje, tikra atgaiva vaizdinius patirti literatūros arba muzikos kūrinyje, aktyvuojant vidinę, vaizduotės akį, leidžiant pailsėti anatominei regai.
– Prisimenu, kai dar 2011-aisiais dalyvavau operos „Geros dienos“ premjeroje, didžiulį įspūdį darė tų, paprastai mums nepažįstamų, anonimizuotų pardavėjų muzikinės išpažintys, biografijos, intymių būsenų akordai. Jau tada užkliuvo ne tik muzika ar vaidyba, bet ir įtaigus, puikiai suvaldytas tekstas. Smalsu, kaip varijuoji tekstų rašymo specifika – tarp pjesių, poezijos, esė, tarpdisciplinio meno – ar paprasta „persijunginėti“ žanrus, gal turi kokią sistemą, kūrybinių įpročių?
– Persijunginėti į žanrus lyg ir nėra sudėtinga, nes dirbama su tais pačiais įrankiais – kalba, vaizduote, tik įjungus vis kitus smegenų raumenis. Esu pastebėjusi, jog rašant scenai ar bendradarbiaujant su kitais menininkais, psichinė energija greičiau susinaudoja. Rašyti poeziją – maloniausia, nes tie tekstai užsimezga netikėtai, aplanko smūgine forma – žodžių junginiu, vaizdiniu, emocija, idėjos pavidalu. Tiesiog pajunti, kad kažkas kimba už valo; galima nujausti, jog laimikis pasirodys arba iš karto, arba suguls į eilutes po truputį, švelniai redaktoriškai prižiūrint.
Esė žanrą irgi labai mėgstu, nes įveikus tuščio popieriaus lapo siaubą ir kas kartą ištinkantį bejėgiškumą, į kalbą persikelia kryžminės realybės – asmeninė patirtis, supantis kontekstas, kiti kūriniai, socialinės aktualijos. Čia daugiau, nei poezijoje, vargo, kairiojo smegenų pusrutulio ir laiko vienumoje, bet iš esmės – ta pati dokumentikos ir fikcijos sintezė. Tarpdiscipliniai kūriniai randasi tuo pačiu principu, tik rašant mintyse jau turima daugiau dėmenų – tarkim, erdvę, arba žmones, kurie atliks tekstus (jų balsai, kūnai, charakteriai, pomėgiai gali tapti pirmine personažo kibirkštimi).
Tokio rašymo virtuvė, nors ir reikalauja saviizoliacijos, į ją nuolat užeina pasižvalgyti kiti kūrinio bendraautoriai arba pati iš tos virtuvės išeinu į bendrą saloną pasidalinti juodraščio gabaliukais; čia pat atliekami testai su dainininkais, muzikos eskizais. Trumpiau tariant, rašymas yra arba absoliučiai intymus, solo pobūdžio, arba labiau viešas, polilogiškos visumos elementas. Sistemos kaip tokios neturiu, tačiau esu atradusi, kad geriausiai galva veikia rytais, o produktyvumą žudo per ilgas sėdėjimas, todėl judu, vaikštau. Na, ir labai padeda disciplina, laiko planavimas, skrydžio režimas telefone ir kryžius socialiniams tinklams.
– Bene atidžiausiai iki šiol tavo eilėraščių poetiką analizavęs Paulius Jevsejevas suskaičiavo knygoje daugybę mitybos figūrų: „[p]asaulis čia kanda, ryja, virškina, valgo, geria, skanauja, rūgčioja, rūgsta, pelija, pūva ir taip toliau“iii (toks vartojimo / vartotojų pasaulis). Beieškodamas faktų iš tavo biografijos atradau, kad esi dirbusi virėja Rodo saloje. Nutolstant nuo kūrybos virtuvės, gal papasakotum, kaip ten sekėsi ir, apskritai, kiek domiesi mityba (imponuoja smagiai ironiški tavo įspūdžiai apie Kinijos virtuvę knygoje „Pekino dienoraščiai“)?
– Virėja – šis biografijos faktas nėra tiesa, bet ir ne visiškas melas. Tai – gryniausias tropas, hiperbolė. Virtuvėje sekėsi dirbti gerai, nes sugebėjau greitai suktis – viena ranka plauti indus, plakti pieno kokteilius, kita – spausti sultis, ir kepti skirtingų rūšių sumuštinius gausiam „Horus café“ lankytojų (deja, neegiptologų) srautui.
Mityba, maistas man svarbūs kulinarine, jusline, politine, gamtamoksline ir poetine prasme. Virškinimas, rūgimas – semantiškai nurodo į transformaciją, perkeitimą, virsmą (energiją, kalorijas, sveikatą, ligą, naują būvį). Kito gyvūno arba ar augalo valgymas – gryniausia kosminė misterija. Dorodamas, tarkim, vištą, įgyji ne tik jos energiją, bet tuo pačiu absorbuoji šio paukščio sulestus grūdus, po vištos ląsteles cirkuliuojantį trauklapį, kuris išaugo iš fotosintezės, veikiamas saulės šviesos. Kai pagalvoji, visi valgome, lesame, graužiame, atrajojame ir t.t. saulę, iš saulės energijos atsiradusias gyvybės formas.
Mitybą sieju su savęs, kaip vieno iš gamtos organizmų, ir aplinkos tausojimu, sveikata ir malonumu. Paauglystėje domėjausi visokiomis teorijomis, dietomis, dabar tiesiog vertinu kokybišką, etiškai ir švariai išaugintą produkciją. Pati labai mėgstu ir gaminti, ir valgyti. O atėjus laikui savo kūnu mielai pamaitinsiu dirvožemio mikroorganizmus.
– Vis pasvarstau, kad mažoje literatūros, meno bendruomenėje prisijaukinti savitą stilių sudėtingiau – drąsos ir kantrumo būti oficialiai priimtu prireikia daugiau – nei didelėje, kur ir tolerancijos įvairovei, oponavimo vyraujančiai tradicijai ir „poetiniam vidurkiui“ natūraliai tarsi daugiau, o ir konkurencija ne tokia „intymi“. Ar sutiktum su tokia pastaba? Galbūt galėtum palyginti su patirtimis užsienyje, kitų menininkų svarstymais?
– Ko gero, galėčiau pritarti dėl „intymios konkurencijos“ – čia vieni su kitais kokiu nors būdu susiję, tiesiogiai arba netiesiogiai pažįstami. Tokiuose ryšių mazguose įžvelgiu ir žavesio – tarkim, nemažai mano kartos žmonių, su kuriais baigėme tą pačią mokyklą, veikia kultūros srityje arba yra kilę iš to paties miesto, tad veikiant Lietuvoje nuolat lydi klasės susitikimo jausmas. Bet galima ir kita šio jaukaus reiškinio pusė – per ilgai sėdint prie to paties stalo su gimine ima trūkti oro, brūžinasi šonai.
Tarptautinėje arenoje, žinoma, kur kas daugiau deguonies, bet galiausiai galima pastebėti, kad rezidencijos, festivaliai, meno institucijos, kuratoriai ir kūrėjai juda panašiomis trajektorijomis vienas su kitu prasilenkdami. Kadangi kalbamės raštu, negaliu gyvai pasitikslinti, ką turi omenyje sakydamas „oficialiai priimtas“. Klausčiau, ar iš viso svarbu būti priimtam. Ir kas ją, tą bendruomenę, sudaro? Net veikiant atskirai, savaime tampama kultūrinio peizažo dalimi. O šiaip visada galima kurti alternatyvias bendruomenes, ypač dabar, išsivadavus iš geležinės uždangos, turint priėjimą prie pasaulinio tinklo. Svarbiausia – nemėginti niekam įtikti, tiesiog kalbėti savo natūraliu balsu – anksčiau ar vėliau, jeigu tai talentingas, įdomus balsas, vienur ar kitur jis bus išgirstas.
– Kadangi kuriam laikui tenka pamiršti keliones, gal pokalbio pabaigai galėtum papasakoti kokią įsimintinesnę / avantiūriškesnę kelionę?
– Nenorėčiau girtis avantiūromis, nes tai nublokštų į „Pekino dienoraščių“ laikus. Paskutiniais metais kelionės susijusios su „darbo reikalais“, o dabar jas daugina asmeninio gyvenimo situacija (kalbu ignoruodama COVID-19 kontekstą).
Praėjusią vasarą pirmą kartą nuvykau į Šiaurės Ameriką, pas savo partnerį. Būtent tuo metu į rytinę Kanados pakrantę atskriejo Bahamų salas sutriuškinęs ir pro pietvakarinę JAV dalį praūžęs penktosios (aukščiausios) kategorijos uraganas Dorianas. Ir ta paros trukmės apokalipsė, net ir seniems kanadiečiams nepatirtas reiškinys, kažkodėl vyko mano 35-ojo gimtadienio dieną. Dėl saugumo ir patiriamo psichologinio krūvio –130 km/h greičiu lekiantis viesulas iš šaknų vertė šimtamečius klevus, neuronai sunkiai galėjo apdoroti vaizdą už lango – slėpėmės rūsyje. Savaitei likome be vandens ir elektros, aplinkui kilo gaisrai dėl namuose užsidegusių generatorių. Paskui išvykome į Princo Edvardo salą, rašytojos Lucy Maud Montgomery ir jos sukurto kultinio personažo – „Anės iš Žaliastogių“ (Anne of Green Gables) – gimtinę. Saloje stovyklavietės neveikė, nes Doriano elgesys ten buvęs dar nuožmesnis. Galiausiai vis vien suradome veikiančią – pasistatėme ten palapinę ir žiūrėjome į Atlanto vandenyno (su uragano įsikišimu) krantus išmestas dvimetrines jūržolių kupetas.
i http://pdr.lt/lt/tekstai/apie-poetus-ir-knygas/item/146-keturvejininke
ii https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/vaiva-grainyte-apie-savo-poezijos-knyga-sis-rinkinys-yra-labiau-dramaturgija-negu-terapija-286-1166064
iii https://literaturairmenas.lt/literatura/paulius-jevsejevas-knebinejant-gorilos-archyvus
Pokalbis anglų kalba skelbtas žurnale „Vilnius Review“
