– Esate ne kartą minėjęs, kad mėgstate knygas ir muziką. Kiek vietos ir laiko nuo jaunystės jūsų gyvenime kultūra užima dabar?
– Gyvenime būna labai įvairių etapų, todėl užimtumas lemia tai, kiek laiko galiu skirti savo pomėgiams ir kultūrai. Deja, pastarieji metai buvo tokie, kad malonumas paimti knygą į rankas, nueiti į koncertą ar spektaklį buvo labai retas. To tikrai esu pasiilgęs. Tačiau kultūriniai renginiai, literatūra, kinas, muzika yra tie dalykai, kurie man labai patinka, padeda atsipalaiduoti, suteikia įkvėpimo.
Be to, mano žmona yra iš kultūros pasaulio (Vismantė Benkunskienė yra operos solistė – 15min), todėl jos profesinė veikla ir domėjimasis klasikine muzika yra tai, kas nuolatos figūruoja ir mūsų pokalbiuose namuose. Tad šeimos sukūrimas su menininke taip pat prisideda prie bendro kultūrinio fono mano gyvenime.
– Gal galite paminėti vieną knygą, kuri jūsų gyvenime suvaidino reikšmingą vaidmenį?
– Vienos tokios knygos negalėčiau išskirti. Mėgstu politinę literatūrą. Mano namuose visuomet dvi–trys knygos yra padėtos, kurias aš atsiverčiu ir skaitau. Šiuo metu, pavyzdžiui, ant mano stalo yra Algirdo Jokubaičio knyga „Politinis idiotas“ – apie neišvengiamą politikos kvailybę. Skaitydamas šią knygą bandau įkvėpti kitokio mąstymo savo profesinėje veikloje.
Taip pat ant mano stalo yra ir aktualioji literatūra, pastarųjų metų Lietuvos bestseleriai, tarkime, naujausia žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“. Esu jau įpusėjęs ją skaityti, deja, jau kokias tris savaites neturiu laiko prisėsti ir pabaigti.
Grožinės literatūros pastaruoju metu skaitau mažiau, tačiau mėgstu klasikinę literatūrą. Mūsų namų bibliotekoje yra nemažai pasaulinės literatūros aukso fondo knygų. Tik reikia laiko, kad galėčiau dažniau jas atsiversti.
Aišku, dabar, namuose augant mažai dukrytei, aktuali tampa ir vaikų literatūra. Štai kodėl tokie spausdinti leidiniai vis dažniau atsiduria mano rankose.
– Iš visų savivaldybių būtent Vilniaus savivaldybė kultūrai skiria mažiausią procentą lėšų – vos 1,8 proc. Sakykite, kiek tą procentą realu būtų pakelti?
– Čia tikrai nėra vienareikšmiško atsakymo, nes procento išraiška ar piniginės lėšos savaime dar nieko nepasako. Visų pirma, mes turime nusistatyti aiškius tikslus, ko kultūros sektoriuje mes siekiame. Ir čia kalbu ne vien tik apie savivaldybės įmonių sistemą, kurioje turime savo muziejus, savo kultūros centrus, savo bibliotekas. Laukia daug darbų peržiūrint šių įstaigų funkcionalumą, aktualumą ir bandant suprasti apie ką jos yra ir kokią misiją įgyvendina. Todėl labai svarbu išsigryninti idėjas ir turėti šiuolaikiškas įstaigas, kurios savo veikla atlieptų vilniečių visuomenės poreikius. Tad tam ir reikėtų skirti prioritetus.
O pinigų klausimas eina iš paskos: adekvatus finansavimas, orus kultūros darbuotojų atlyginimas, kuris užtikrintų ir pačių įstaigų stabilumą. Toks būtų atsakymas dėl savivaldybės įstaigų.
Kultūrai turėtume skirti gerokai reikšmingesnę sumą.
Tačiau didesnę perspektyvą ir pastangas skirti didesnį finansavimą matau nevyriausybinio sektoriaus kultūros srityje, kaip tik ir kuriančiam didžiąją miesto kultūros dalį. Todėl įvairios erdvės, renginiai ir privačios iniciatyvos, gimstančios mieste, turėtų turėti didesnį finansavimą nei buvo iki šiol.
Nors metai iš metų miestas ir didiną šį finansavimą, tačiau žiūrint absoliučiais skaičiais kultūrai turėtume skirti gerokai reikšmingesnę sumą. Koalicijos darbų programoje fiksuojame šią nuostatą, kad kultūros finansavimas turi augti. Tačiau vien tai, kad mes aritmetiškai padidinsime finansavimą, tai savaime dar negarantuos kokybinių pokyčių.
– Bet kiek skaičių išraiška realu padidinti tą finansavimą: dvigubai, penkiasdešimt procentų?
– Per ateinančius ketverius metus finansavimą kultūros sektoriui norėtųsi padidinti dvigubai. Tiesa, reikia turėti galvoje, kad ir pats finansavimo skaičiavimas gali būti labai dviprasmiškas. Juk lėšas, skirtas Nacionalinei koncertų salei, kuri netrukus bus pradėta statyti ir tam bus skiriama 100 milijonų eurų, taip pat galima pritempti prie kultūros eilutės. Tačiau mes puikiai suprantame, kad ne apie tai yra kultūros sektoriaus finansavimas.
Todėl, kaip jau minėjau, svarbu turėti aiškius tikslus ir vizijas, ko norime pasiekti, o iš paskos seka priemonės tam įgyvendinti. Ir finansinės priemonės yra vienos iš jų. Dabar konkretaus įsipareigojimo dėl konkrečių lėšų negaliu pasakyti, nes ne nuo to viskas prasideda.
– Projektinio finansavimo dalyviai skundžiasi ir tuo, kad maksimali suma yra vos 7 tūkst., tačiau tokios sumos niekas negauna. Kaip matytumėte galimybės padidinti šią sumą?
– Jūs turbūt kalbate apie kultūros iniciatyvų programas, skirtas bendruomenėms ir organizacijoms surengti tam tikrus renginius. Šiuo metu yra nustatytos būtent tokios finansavimo gairės. Žinoma, turint galvoje, kad viskas yra pabrangę, jas galima būtų peržiūrėti ir indeksuoti.
Vis dėlto, savivaldybėje yra daug įvairių programų ir konkursų, turinčių savo tikslus. Žinoma, visiems pinigų niekada neužteks, bet mūsų tikslas – finansavimą paskirstyti kuo plačiau, kad būtų ne tik kuo didesnis jų panaudojimas, bet ir visuomeniniame gyvenime sukurtų kuo didesnę naudą.
Na, o dalinti pinigus į kairę ir į dešinę, tuo labiau ne savo, o visų mūsų, miestiečių, šiuo metu būtų labai neatsakinga.
– Anot šaltinių, Vilniaus miesto statuso suteikimas kultūros įstaigoms vis dar yra problematiškas. Daugiausia įstaiga per metus gali gauti 15 tūkst. eurų, kas kultūros institucijai nėra dideli pinigai. Be to, kai kurios jau šį statusą turinčios institucijos, kaip antai Oskaro Koršunovo teatras, vis dar negauna patalpų. Kokius čia matytumėte pokyčius?
– Mes turime konkursinį finansavimą miesto vardo trupėms. Taigi būtent iš to kyla ir finansiniai rodikliai. Tačiau vėlgi, reikėtų labai konkrečiai žiūrėti, kokius tikslus mes keliame: ar tam tikroms įstaigoms tiesiog padedame išgyventi, ar keliame gerokai aukštesnius tikslus? Pavyzdžiui, kad jos taptų ne tik miesto vardo turėtojai, bet ir garsintų Vilnių tiek Lietuvos, tiek ir pasaulio kontekste. Žvelgiant iš meninės perspektyvos, tai tikrai yra įmanoma ir realu, nes kuriama kultūrinė vertė yra aukšto lygio.
Tad apibendrinus galiu pasakyti, kad sisteminis kultūros sektoriaus finansavimo peržiūrėjimas yra vienas iš prioritetų. Todėl aš kaip meras, turėdamas savo komandą, ketinčiau kultūros sritį pats kuruoti. Vis dėlto greitų ir radikalių revoliucijų šioje srityje negali būti – link to eisime palaipsniui.
Greitų ir radikalių revoliucijų šioje srityje negali būti – link to eisime palaipsniui.
– Kokią kultūros skyriaus komandą ketinate formuoti? Kokius žmones čia matytumėte?
– Savivaldybėje yra atskiras padalinys, atsakingas už kultūros politikos įgyvendinimą ir administravimą. Kol kas jokių sprendimų nėra priimta. Prie šio klausimo prieisime sistemiškai žiūrėdami, kaip stiprinti paties skyriaus efektyvumą, administracines kompetencijas. Todėl kol kas negaliu įvardyti personalijų, tačiau bendras tikslas – kad bet kuris savivaldybės skyrius ir padalinys, taip pat ir kultūros, geriau įgyvendintų tai, kam jie yra skirti.
– O kaip vertinate iki šiol veikusį kultūros skyrių?
– Vertinu gerai. Nors žmonių skaičiumi šis skyrius nėra pats skaitlingiausias, tačiau žmonės, kurie čia dirba, yra savo srities profesionalai ir savo darbą darydavo. Ar gali daryti ir geriau – manau, kad taip. Tad to ir sieksime. Jokių išskirtinių pagyrų ar priekaištų šiam skyriui neturiu.
– Dar norėčiau paklausti apie skulptūras viešojoje erdvėje, šį kartą Lukiškių aikštės memorialą paliekant ramybėje, nes apie tai jau kalbėta. Kaip bus su memorialiniais paminklais? Kodėl nepastačius šiuolaikinių skulptūrų, kurios ne tik papuoštų miestą, tačiau ir paremtų autorius, kurių turime begalę šių dienų Vilniuje?
– Bet kokios iniciatyvos ir idėjos yra vertos aptarimo. Tačiau ko man visai nesinorėtų, kad Vilnius siektų ant kiekvieno kampo pastatyti kam nors paminklą. Šie procesai tikrai nėra greiti, jie turėtų būti organiški ir nepriešinti visuomenės, o ją vienyti. Būtent tokį kelią aš ir matyčiau svarstant, ką ir kur Vilniuje reikėtų įamžinti ir pagerbti.
Tačiau ko man visai nesinorėtų, kad Vilnius siektų ant kiekvieno kampo pastatyti kam nors paminklą.
Tačiau tam tikras taisykles mes jau esame susikūrę: yra ir Istorinės atminties komisija, kuri nagrinėja ir istorinį kontekstą, ir priima rekomendacinius sprendimus miesto Tarybai dėl konkrečių vietų. Lygiai taip pat ir šiuolaikinio meno iniciatyvos mieste kažką įamžinti ar sukurti yra svarstytinos esamų procedūrų kontekste.
Tuo tarpu meras tikrai negali ir neturėtų būti vienasmenis sprendėjas, ką ir kur statyti ar kokią iniciatyvą įgyvendinti. Žinoma, jis gali imtis lyderystės ir kažkokį klausimą pristatyti savo vardu – ketinu būti savo paties idėjų ambasadoriumi ir ilgainiui jas pristatyti visuomenėje. Tačiau tikrai nesinori, kad viešosiose erdvėse atsirandantys objektai taptų nesutarimų ar susipriešinimų pagrindu. Paminklai viešosiose erdvėse yra labai atsakingas ir rimtas dalykas, todėl jokios skubos čia būti negali.
– Neseniai pasirodžiusiame savo komentare rašytoja Kristina Sabaliauskaitė atkreipė dėmesį, kad Vilniui reikėtų ne naujų skulptūrų, o daugiau dėmesio architektūrai sutvarkyti. Gal tam reikėtų skirti prioritetą?
– Galima įvairiai traktuoti: kalbėti apie Senamiesčio vaizdą ar susisiekimo infrastruktūrą – tai yra tas pats pokalbis apie Vilnių, kaip jis atrodo, kaip mes jį jaučiame, kokį lūkestį keliame žiūrėdami į jo ateitį. Tad kiekvienas pagal savo patirtį gali skirtingus akcentus sudėti ir tai yra natūralu.
Savivaldybės turi ne tik lyderystę, tačiau ir pareigą padaryti tam tikrus dalykus, kas leistų miestiečiams Vilniuje jaustis jaukiau. O kai kuriais atvejais miestas turėtų leisti iniciatyvą parodyti pačiai bendruomenei – tai būtų sveikintinas demokratinio miesto požymis. Pats esu tokio formato šalininkas ir tikiuosi, kad tokių dalykų Vilniuje netrūks bent jau artimiausius ketverius metus.
– Savo komentare rašytoja, beje, pažymėjo, kad Vilniaus meras turėtų būti gimęs Vilniuje. Jūs pats esate iš Šilutės. Ką galėtumėte atsakyti K.Sabaliauskaitei?
– Pats savaime gimimo mieste faktas ir įrašas gimimo liudijime dar nieko nereiškia. Tai neduoda jokio kokybinio ženklo ir net nebūtinai duoda emocinį ryšį su miestu. Aš, pirmiausia, kviesčiau įsiklausyti į savo identitetą – apie ką yra kiekvienas žmogus ir asmenybė. Aš pats jaučiuosi vilniečiu, lietuviu ir europiečiu. Asmeniškai pažįstu daugybės Europos miestų merus, su kuriais bendraujame Europos regionų komitete. O jie yra gimę kituose miestuose. Vienas paskutinių įsimintinų pokalbių apie tai buvo su Lisabonos meru, kilusiu iš kito Portugalijos regiono. Jis turėjo sėkmingą europinę karjerą, o dabar yra išrinktas Lisabonos meru. Mūsų pokalbio metu sutarėme, kad svarbiausia kalbant apie identitetą yra žmogaus santykis su miestu, valstybe ar europine bendruomene. Būtent tai ir atsako į klausimus, ką gali padaryti turėdamas vidinį jausmą bei įsipareigojimą vietai ir jo bendruomenei. Būtent tai ir yra varomoji jėga, kuri politikui padeda nudirbti konkrečius darbus.
– Vilniuje dvi didžiulės erdvės buvo atiduotos menininkams, tokiu būdu jiems suteikiant galimybę kurti – kalbu apie „Lukiškių kalėjimą 2.0“ ir „Sodas 2123“. Kaip matote šias erdves ir jų perspektyvas?
– Sprendimas dėl Lukiškių kalėjimo buvo priimtas valstybės lygmeniu, kai kalėjimas buvo iškeltas. Tačiau ši vieta jau prigijo ir tapo mūsų miesto dalimi – duok Dieve, kad tos veiklos galėtų ekonomiškai išgyventi ir tokiu būdu būtų užtikrintas tęstinumas. Tačiau tai yra gerasis pavyzdys, kad nebūtinai viską turi daryti valstybė ar savivaldybė. Tuo tarpu pirminės pagalbos suteikimas iniciatyvoms, kurios gimsta visuomenėje ir bendruomenėje, yra kaip tik tas kelias, kuris man pačiam yra labai priimtinas ir kurio aš sieksiu. Todėl kuo daugiau tokių erdvių, kuo daugiau tokių iniciatyvų, tuo mažiau klaidų, kurias dažnai daro valstybinis sektorius. Tad jei siekiame, kad miestas atrodytų kuo gyvybingesnis ir įvairesnis, tai tokios erdvės kaip tik prie to labai ir prisideda.
– O kalbant apie platesnę kultūros politikos strategiją – ar iš Kultūros ministerijos nepasigendate aiškesnių rėmų, ar patys ketinate išsigryninti savo strategiją?
– Nieko kritiško negalėčiau pasakyti Kultūros ministerijai, tai yra skirtingų funkcijų įgyvendinimas. Kaip ten bebūtų, Kultūros ministerija atsakinga už visos Lietuvos aukštąją kultūrą. Taigi natūralu, kad Vilniui, kaip sostinei, yra svarbiausios kultūros įstaigos ir meno erdvės.
Neabejoju, kad su ministerija turėsime daugybę bendrų reikalų. Be to, su jos vadovybe jau ne kartą esame kalbėję apie viešųjų erdvių tvarkymo darbus, tam tikrų įstaigų pertvarkymą. Manau, kad bendrą kalbą mums pavyks surasti ir strateginės kryptys bus jei ir ne vieningos, tai labai panašios.
