Protas išties atrodo vienas iš nedaugelio išteklių, kurių kiekvienas manosi turįs pakankamai. Bet jei atsiranda galimybė protą pasimatuoti, o pasimatavus – palyginti rezultatą su draugais, įsitikinimui savo genialumu gali iškilti pavojus. Kaip tada pasiguosti? Viena išeičių – tarti, kad ne protas gyvenime svarbiausia, o, pavyzdžiui, emocijos, kūnas ar gal netgi dvasia.
Kiekvienam po intelektą
„Proto“ ir „emocijų“ supriešinimas – dažnas motyvas kultūrinėje produkcijoje. BBC seriale „Šerlokas“ Džonas Vatsonas pristatomas kaip socialiai adekvatus poros narys, kontrastuojantis su nepaprastai protingu, bet sociopatu vadinamu Šerloku Holmsu. Tiesa, seriale Šerlokas emocijas ir prisirišimą prie draugų demonstruoja taip dažnai, kad priverčia suabejoti šia dichotomija.
Panašu, kad labai įvairius gebėjimus linkstama vadinti skirtingais „intelektais“. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, bet ar taip nenuvertėja pradinė intelekto sąvoka?
Panašius personažus galima sutikti prancūzų detektyvų autorės Fred Vargas kūriniuose – tik čia pagrindinis veikėjas yra svajotojas, intuicija besivadovaujantis komisaras Adamsbergas, o racionaliajam jo padėjėjui Danglarui įvairių faktų prikimšta galva daugiau trukdo negu padeda. Šitoks pasiskirstymas atrodo teisingas: štai tam atseikėta proto, šitam – jautrumo, anam – jėgos. O ir patį protą sunku vienareikšmiškai apibrėžti. Ar tai gebėjimas skaičiuoti, ar gera atmintis, ar bendras supratimas, kada kokias žinias panaudoti?
Galbūt kaip pasipriešinimas norui viską matuoti intelekto koeficientu, XX amžiaus pabaigoje staiga išpopuliarėjo emocinio intelekto sąvoka. Jei sugebi atpažinti savo emocijas, protingai jomis pasinaudoti, suprasti, kaip jaučiasi kiti, ir su jais adekvačiai bendrauti – greičiausiai turi aukštą emocinį intelektą. Nėra ko stebėtis, kad gebėjimas bendrauti naudingas dirbant su žmonėmis. Bet kodėl tai apibūdinama būtent žodžiu „intelektas“? Negana to, pasirodo, esti ir „kūno intelektas“, kūno dermė, gebėjimas atlikti tikslius judesius. Kitaip tariant, „žemas kūno intelektas“ greičiausiai būtų tai, kas įvardijama žodžiu „nerangus“.
Panašu, kad labai įvairius gebėjimus linkstama vadinti skirtingais „intelektais“. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, bet ar taip nenuvertėja pradinė intelekto sąvoka?
Nepatikimi matavimai
„21 įžymybė, kurių intelekto koeficientas – netikėtai aukštas“ – skelbia antraštė portale. Tarp „netikėtai aukštu“ intelektu pasižyminčių garsenybių – ir Arnoldas Schwarzeneggeris, ir Natalie Portman, ir Madonna. Aukšti šių žmonių intelekto rodikliai pagrindžiami savybėmis, kurios ir kasdienybėje neretai siejamos su protingumu: moka daug kalbų, anksti išmoko skaityti, įgijo daktaro laipsnį. Vietomis pasirodo ir jau minėtas stereotipas „jei protingas, tai socialiai neadekvatus“ – pavyzdžiui, atlikėja Madonna mokykloje neva išsiskyrė gerais pažymiais ir keistu elgesiu.
Protingųjų įžymybių sąrašas sudarytas remiantis prielaida, kad yra būdas kiekybiškai išmatuoti konkretaus žmogaus loginį, erdvinį, verbalinį ir kitus mąstymo būdus (primena skirtinguosius intelektus, tiesa?). Tas būdas – standartizuotų užduočių sprendimas, kurių rezultatus sudėję pamatytume, jog du trečdaliai žmonių surenka tarp 85 ir 115 taškų. Viso labo 5% surenka daugiau negu 125 taškus, o tuos, kurie surenka virš 145 taškų, jau galima vadinti genijais. Būtent šį skaičių kiekvienas ir norėtume pamatyti, nes vidutinybe būti niekas netrokšta, o patobulėti intelekto srityje vargu ar įmanoma – pati intelekto koeficiento idėja buvo susijusi su įgimto, labai nežymiai kintančio gebėjimo matavimu. Taigi, jei intelekto testo rezultatai nedžiugina, galime pasiguosti nebent tuo, kad testas blogai sudarytas.
Būtų keista, jei per daugiau nei šimtą metų gyvavimo intelekto koeficientas nebūtų susilaukęs kritikos. Vieni sako, kad intelekto testo užduotys susijusios ne tiek su intelektu apskritai, kiek su vakarietišku požiūriu į jį.
Būtų keista, jei per daugiau nei šimtą metų gyvavimo intelekto koeficientas nebūtų susilaukęs kritikos. Vieni sako, kad intelekto testo užduotys susijusios ne tiek su intelektu apskritai, kiek su vakarietišku požiūriu į jį. Netgi kai kurių užduočių formuluotės gali būti palankesnės tam tikroms kultūrinėms grupėms.
1913 metais amerikiečių psichologas H.H.Goddardas davė būsimiesiems imigrantams į Ameriką atlikti intelekto testą (kurį sudarė prancūzas Alfredas Binet). Testas „parodė“, kad 80% imigrantų yra „silpnapročiai“ – tačiau testo klausimai akivaizdžiai nebuvo pritaikyti visoms visuomenės grupėms. Pavyzdžiui, vienoje iš užduočių figūravo teniso kortai. Iš kur lietuviui valstiečiui žinoti, kad tinklas yra teniso korto viduryje?
Antropologas Scottas Atranas teigia, kad sudėtingiems žmogaus kognityviniams procesams priskirti viso labo vieną skaičių – tas pats, kas prašyti gydytojo nustatyti universalų „kūno koeficientą“, kuris apibūdintų tavo sveikatą apskritai.
Genai ir aplinka
Jei intelektą sunku apskaičiuoti, tai dar nereiškia, kad tokio dalyko apskritai nėra. Juk didelės žmonių grupės paprastai bent apytiksliai sutaria, kurie asmenys yra protingi, o kurie – ne. Sunku paneigti ir tai, kad kai kurie turi prigimtinių gabumų. Gal ne tokių ekstremalių kaip Roaldo Dahlo knygos vaikams herojė Matilda, bet pakankamai ryškių, kad būtų pastebėti tyrimuose. 1979 m. Thomas Bouchardas matavo nuo gimimo atskirai augusių dvynių intelekto koeficientus ir atrado, kad jie koreliuoja 76%. Ar tai reiškia, kad egzistuoja intelekto genas?
Turėtume ne atsiriboti nuo „kvailųjų“, o gerinti gyvenimo ir mokymosi sąlygas, kad kuo daugiau rastųsi „protingųjų“ – kad ir ką tai reikštų.
Kol kas tyrimai rodo, kad vieno geno, kuris būtų atsakingas už protingumą, nėra. Nieko nuostabaus, kai pagalvoji, kad ir patį „protingumą“ taip sunku apibrėžti. Bet esama genų, kurie, pavyzdžiui, koreliuoja ir su aukštesniu intelektu, ir su tuo, kaip efektyviai organizmas skaido gliukozę. Intelektas taip pat susijęs su tuo, kaip ramiai ir saugiai vaisius gali vystytis gimdoje. Čia gali padėti ir geresnė sveikatos apsaugos sistema, ir aukštesnis šeimos gyvenimo lygis, ir kitas genas, nuo kurio priklauso vaisiaus atsparumas vystantis gimdoje. O ką jau kalbėti apie paties vaiko gyvenimo sąlygas – kuo sveikesnė aplinka ir mažiau streso, tuo daugiau sąlygų „protingėti“.
Jei intelektą apskaičiuoti taip sunku, gal apskritai nereikėtų apie jį kalbėti? Gal tikrai kiekvienas turime unikalią gebėjimų kombinaciją ir neįmanoma pasakyti, kuris iš mūsų protingesnis? Davidas H.Freedmanas „The Atlantic“ rašo, kad, užuot žavėjęsi genijais, turėtume atkreipti dėmesį į tai, kaip marginalizuojame tuos, kuriuos laikome mažiau protingais. Turėtume ne atsiriboti nuo „kvailųjų“, o gerinti gyvenimo ir mokymosi sąlygas, kad kuo daugiau rastųsi „protingųjų“ – kad ir ką tai reikštų.
