– Esate nuolatinis Maskvos filharmonijos solistas, grojate visose didžiausiose Rusijos koncertų salėse, taip pat aktyviai koncertuojate kitose pasaulio šalyse. Taip pat esate pedagogas ir dėstote valstybinėje P.Čaikovskio Maskvos konservatorijoje ir Kurashiki Sakuyo universitete Japonijoje. Kaip skiriasi Jūsų mokiniai? Su kokiais sunkumais susiduriate?
– Pagrindinis sunkumas – laiko stoka. Turėčiau pasakyti, kad vis dėlto pedagoginio darbo neturiu tiek daug, palyginus, pavyzdžiui, su konservatorijos profesoriais, kurie dažnai pašvenčia visą savo gyvenimą studentams. Todėl aš stengiuosi išnaudoti laiką kaip galima efektyviau tarp savos koncertinės veiklos ir pedagoninio darbo. Bet tikriausiai problema netgi ne laiko stokoje.
Darbas su studentais reikalauja daug daugiau jėgų, negu mano asmeninė pianisto profesija. Ir nesvarbu, kokioje šalyje tie studentai yra, todėl, kad mano pagrindiniai darbo principai visada keliauja kartu su manimi. Tad tikriausiai pagrindinis uždavinys yra turėti pakankamai valios po darbo su studentais dar užsiimti ir savo asmenine profesine veikla, taikant tuos pačius darbo principus.
– Buvote Vladimiro Spivakovo, Jurijaus Bašmeto ir Mstislavo Rostropovičiaus fondų stipendininku, kas, tikriausiai, Jums atvėrė dar daugiau galimybių dalyvauti įvairiuose muzikos projektuose visame pasaulyje. Kokie muzikiniai projektai Jums buvo įsimintiniausi?
– Vienas nuostabiausių mano prisiminimų, tai kelionė su grupe muzikantų į Jerevaną (Armėnija). Tai buvo prieš man įstojant į konservatoriją, man labai svarbiame gyvenimo etape, todėl, manau, ir prisiminimai buvo daug ryškesni ir tikresni.
– Koks žmogus ar kokia aplinka padarė didžiausią įtaką Jūsų pasirinktame kūrybiniame muzikanto kelyje?
– Didžiausią įtaką mano muzikiniame ugdyme turėjo mano pedagogai, kas turbūt nestebina. Vienas iš mano svarbiausių mokytojų buvo Kandelaki Manana, kuri mokėsi Tbilisyje, baigė Maskvos P.Čaikovskio konservatoriją ir aspirantūrą. Tai puiki pianistė su ypatingu požiūriu į muziką, kurios kūrybiniai tikslai tapo ir manaisiais, dėl ko esu labai laimingas. Maskvos P.Čaikovskio koservatorijoje turėjau nuostabų dėstytoją Jurijų Slesariovą.
Tačiau jeigu ne mano tėvai, kurie padarė visus įmanomus ir neįmanomus dalykus pačiuose svarbiausiuose mano gyvenimo etapuose, ypatingai vaikystėje, dabar nebūtų jokių koservatorijų, koncertų ir studentų. Persikėlus gyventi į Maskvą (gimiau Sachalino mieste) netekau tėvo, todėl mamai teko mane auginti vienai. Daug mes su ja pergyvenome – ir gerų, laimingų dienų, ir labai sunkių. Manau, šiandien tėtis mumis didžiuotųsi.
– Koncertuojate įvairiose pasaulio šalyse ir žemynuose: Rusijoje, Japonijoje, Italijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Baltijos šalyse, Kuveite, Afrikoje ir pan. Kaip skiriasi įvairių šalių publika ir klausytojo santykis su atlikėju?
– Publika visada yra viena pagrindinių koncerto sudedamųjų dalių. Mano nuomone, skirtumas ne skirtingų šalių auditorijoje, o muzikanto pasiruošime ėjimui į sceną ir noru dalintis savo atliekamu menu. Aš iš tikrųjų nepamenu jokių ypatingų „šokiruojančių“ įvykių, susijusių su mano koncertų klausytojais. Kalbant atvirai, aš nekuriu sau specialios užduoties – žūtbūt užmegzti kontaktą su klausytoju, sėdinčiu salėje, tačiau man atrodo, kad toks ryšys visada yra, kuo labai džiaugiuosi.
– XXI a. – naujų technologijų amžius. Jūsų nuomone, kaip naujosios technologijos veikia šių dienų kultūrą? Kokios atsiveria naujos galimybės?
– Kas mane domina, tai virtuali realybė, kuri kol kas dar neranda tinkamos vietos kultūros sferoje, o būtų labai įdomu pažiūrėti žymaus muzikanto koncerto hologramą ir apžiūrėti jį iš visų pusių, arba atsidurti kartu su juo virtualioje scenoje, pavyzdžiui, operos arba spektaklio metu. Man tai būtų iš tikrųjų nepaprastai įdomus atradimas. O kas, mano manymu, šiuo metu jau yra didelis pasiekimas kultūros srityje, tai tiesioginės koncertų transliacijos, kurios suteikia galimybę klausytis muzikos, neišeinant iš namų, taip plečiant muzikanto žinomumą ir jo klausytojų ratą.
– Kokios vertybės glūdi klasikinėje muzikoje?
– Globalus klausimas. Visokios, tik su viena sąlyga – linkiu jas visas atrasti. Mano nuomone, bet kokio meno vertybė – tai nevaržoma kiekvieno klausytojo ar žiūrovo galimybė individualiai suvokti tą patį meno kūrinį. Tada atsiveria laisvė tarp muzikanto ir publikos, kuri turi neįkainojamą vertę.
– Rašote operinės, simfoninės arba kamerinės muzikos transkripcijas, kurios sužavėjo ne vieną pasaulio melomaną ar muzikos kritiką. Kaip kilo idėjas jas rašyti?
– Pirmieji bandymai susiję su jau anksčiau minėtais fondais, kuriems priklausiau. Mes dažnai važinėdavome nedidelėmis grupėmis į gastroles ir kiekvieną kartą galvojant apie paskutinį koncerto numerį, palaipsniui gimė idėja kurti kamerinės muzikos transkripcijas. Po to ši idėja pradėjo vystytis mano asmeniniuose koncertuose ir transkripcijas pradėjau kurti, pavyzdžiui, – „bisams“. Pirmosios mano transkripcijos fortepijonui buvo dvi gruziniškos dainos, kurias aš išgirdau pianistų konkurse Tbilisyje. Tai buvo labai talentingos merginos atlikimas, kurio nebuvo įmanoma pamiršti, todėl nustoti rašyti transkripcijų nebenorėjau. Toliau pasirodė S.Rachmaninovo „Itališka polka“, o po jos ir simfoninės muzikos transkripcijos: M.Glinkos „Valsas-fantazija“, M.Ravelio baletas „Dafnis ir Chlojė“, C.Debussy simfoninis preliudas „Fauno popietė“, kurį atliksiu ir spalio 12 d. „Vaidilos klasikos“ koncerte „Vaidilos“ teatre. Vieni paskutiniųjų mano darbų – siuita iš S.Prokofjevo baleto „Sur la Borysthene“, kurio pasaulinė premjera taip pat skambės trečiadienio koncerte Vilniuje. Tai beveik scenoje neatliekama S.Prokofjevo muzika, kuri buvo parašyta jo brandos laikotarpiu, tačiau tuo pačiu kompozitorius buvo naujo muzikinio garso paieškose. Manau, kad šioje muzikoje yra viskas, dėl ko mes mylime S.Prokofjevą, taip pat daug kitų dalykų, kurie dažnai lieka „už kadro“ – kompozitoriaus šiluma, nuoširdumas, intymumas ir garso skaidrumas.
– Kuo dar gyvenate be muzikos?
– Labai mėgstu lėktuvus, oro uostus, apskritai keliauti. Domiuosi fotografija, garso režisūra, dievinu įvairius elektronikos prietaisus – pas mane namuose begalė įvairių daiktų, kuriuos jau nežinau kur dėti, tačiau jie man sukelia geras emocijas ir prisiminimus. Šiuo metu, Jeilio universitete (vienas žymiausių ir seniausių JAV universitetų – aut. past.), turiu dokumentinio kino kursą, kuriam reikia iki gruodžio mėnesio padaryti darbą, pasirodysiantį vietiniame dokumentinių filmų festivalyje. Jau turiu idėją, ką norėčiau filmuoti, ir su nekantrumu laukiu rezultato. Kai lieka laiko pabūti su šeima – stengiuosi jį išnaudoti maksimaliai.
– Kokie Jūsų prioritetai gyvenime?
– Priklauso kam šie prioritetai skirti. Gyvenimas juk susideda iš daugelio dalykų. Jeigu kalbėtume apie muziką, kuri man yra be galo svarbi, ją ir skirčiau savo gyvenime didžiausiu prioritetu, nes be jos savo gyvenimo neįsivaizduoju. Kas liečia likusią mano gyvenimo dalį, turbūt vienas pagrindinių mano prioritetų – niekada neleisti daryti sandėrių su savo sąžine. Neišduoti draugų, nedaryti blogo kitiems ar siekti sau naudos, ką stengiuosi visuomet išlaikyti.
– Ar yra muzikinė epocha, kompozitorius ar kūrinys, kuris visada Jums praskaidrina nuotaiką, jeigu ji tuo momentu būna ne pati geriausia?
– Turbūt tokios nėra. Atvirai pasakius, aš iš principo nelabai mėgstu linksmą muziką, o nuotaika beveik visada gera. Manau, kad beveik visi muzikos kūriniai, net ir labai maži – vidinio skausmo, kurį norisi išreikšti muzikos garsais, rezultatas. Todėl net ir šviesiausių garsų melodijos dažnai turi užslėptą liūdesį. O tokios muzikos apstu visose muzikinėse epochose ir jų skirtinguose muzikiniuose stiliuose. Išskyrus galbūt „super modernius“ šiuolaikinių kompozitorių opusus, kur dažnai, mano nuomone, trūksta širdies ir sielos muzikoje – melodijoje ir harmonijoje – taip, aš senamadiškas.
Aš galiu priimti įvairius naujus muzikinius iššūkius, kurie skirti tik dėl ypatingo efekto. Tačiau aš jų niekada nepriimsiu rimtai. Tai turbūt mano vienintelis minusas (šypsosi, – aut. past.).
– Kelintas Jūsų kartas Lietuvos – Vilniaus scenoje? Kokiomis mintimis vedamas laukiate „Vaidilos klasikos“ koncerto „Vaidilos“ teatre?
– Lietuvoje aš jau penktą, ar šeštą kartą. Pagrindinis principas koncerto pasiruošime tas pats, nepriklausomai nuo šalies, kurioje jis vyksta – gerai pasiruošti. Tai šiuo metu ir užima mano didžiausią laiko dalį. Labai smalsu pamatyti neseniai atgimusią naują „Vaidilos“ teatro salę, o už šią galimybę labai noriu padėkoti mane pakvietusiam nuostabiam muzikantui ir „Vaidilos klasikos“ meno vadovui ponui Dariui Mažintui ir jo žaviai žmonai.
