– House of Puglu bus pirmas tavo koncertas po trejų metų pertraukos. Kodėl taip ilgai delsei?
– Na, tiesiog pirmi koncertai buvo toks pabandymas dainuoti savo dainas prieš publiką... Kiekvieną kartą koncertai vyko vis kitokioje erdveje: tai bare, tai teatre, ir žiūrėjau, kaip publika reaguoja į tokio tipo dainas. O tas ilgas laiko tarpas, kai nekoncertavau, buvo produktyviai išnaudotas kitoms veikloms – teatrui, renginių vedimams, gatvės cirko pasirodymams. Dabar atėjo laikas visuomenei pristatyti savo kūrybą.
– Sakei, kad pirotechnikos, šokėjų, lazerių, besisukančios scenos, gausybės aparatūros šiame koncerte… nebus. Ko tikėtis žiūrovui, kuris ateis?
– Mano pozicija būtų tokia, kad geriau nesuteikti žiūrovui kažkokių išankstinių minčių ir nusistatymo. Dėl to geriau nesakysiu kas bus, o ko – ne. Tik paliksiu intrigą nesumelavęs, kad tokio stiliaus kūrybą Lietuvoje jie išgirs pirmą kartą.
– Ar intriga susijusi su tavo kitomis veiklomis? Aktoryste, cirku...
– Oi, visiškai ne. Nenoriu šių sričių maišyti. Aš esu sąžiningas sau ir savo žiūrovams. Jei parašyta, kad tai bus muzikinis koncertas, reiškia – muzikinis.
– Manau visgi galima teigti, kad pagrindinė tavo veikla yra teatras. Kokią dalį tavo gyvenime užima muzika?
– Visos mano veiklos yra savotiški mano vaikai ir nenoriu išskirti vienos ar kitos. Tiesiog visos jos savaip brangios. Muzika gal yra šiek tiek subtilesnė mano kūrybos išraiška ir koncerte tikrai jaudinsiuosi.
– Turi scenos baimę?
– Dainuodamas savo dainas ypatingai jaučiu scenos baimę, nes iki paskutiniosios akimirkos nesuprantu ar žmonėms patinka, ar – ne. Muzikos pagalba sau įrodau, kad scenos baimė manyje – didelė.
– Neseniai vienas italų aktorius išreiškė nepasitenkinimą lietuvių publika, kurie atėję į spektaklį, po jo visada ploja atsistoję. Tuomet aktoriui sunku suprasti, ar jis gerai dirba savo darbą. Sutinki su tokia pozicija?
– Visiškai. Kadangi pats dirbu teatre, tenka matyti tokius reiškinius. Jie plodami stojasi vien tam, kad kuo greičiau paimtu paltą. O kartais ploja už tai, kad pagaliau baigėsi spektaklis – primena plojimus po sėkmingo lėktuvo nusileidimo.
– Norėtum grąžinti tuos laikus, kai po prasto pasirodymo į aktorius mėtydavo iš pomidorų?
– Manau, kad yra klaidingai suvokiamas pomidorų mėtymas. Mėtydavo ne į aktorių, o į aktoriaus vaidinamą personažą. Nesutapdavo idėjos. Tarybų laikais yra buvę atvejų, kai žmonės kinuose iš savo atsineštų ginklų šaudydavo į klasių priešus, prieš kuriuos kovoja pagrindinis herojus.
– Tikiuosi, per savo koncertą nevaidinsi labai neigiamų personažų?
– Pažadu: bus visko. Gali būti, kad žiūrovams patiks mano nuomonė tam tikru klausimu, ir tikrai žinau, kad kartais nepatiks. Šis koncertas yra ne tik autorinių dainų, bet ir savo pasaulėžiūros demonstravimas.
– Pasiimti pomidorų?
– Geriau kokių egzotiškų vaisių. Ir būtinai mesti su pakuote, ant kurios būtų matoma galiojimo data.
