„Turime pripažinti, kad iš valstybės investicijų programos – tokios, kokios dabar yra skiriamos – pastatyti tokią galeriją yra visiškai neįmanoma. Kol kas yra tokia ministerijos pozicija, kad vis tiek ketinimas yra labai geras – reikia galvoti, kaip jį įgyvendinti. Ko gero, paramos tikėtis reikėtų tik iš struktūrinių lėšų“, – BNS sakė G.Rutkauskas.
Tačiau, anot viceministro, kalbant apie galeriją, negalima pamiršti ekonominių sąlygų.
„Kai ministerija žino, kokį didelį kultūros objektų kiekį turi visoje Lietuvoje, nacionalinės svarbos, kurie yra apleisti ir kurie reikalauja didelių investicijų, kalbėjimas apie dar vienos galerijos statybą yra sudėtingas. (...) Jeigu tai nepavyko mano kolegoms prieš 15 metų, prieš 12, 10, 8 ar 7 metus, kodėl galima tikėtis, kad mums staiga pavyks? Juo labiau, kai mes šiandien gyvename didelėje krizėje“, – dėstė jis.
Viceministro teigimu, vien galerijos klausimo, kurį valstybės institucijos sprendžia 20 metų, eskalavimas dabartinėmis aplinkybėmis yra „destruktyvus“.
„Reikia labai atidžiai pasverti, o ne tik savitiksliai užsimerkus staiga užmiršti visus teatrus, visas bibliotekas ar archyvus ir sakyti: „Mes dabar turime naują galeriją, visa kita neturi prasmės„. Tai yra labai pavojinga. Ką aš matau dabar, šios galerijos klausimo eskalavimas yra destruktyvus iš esmės, nes jis tiesiog ignoruoja bendrą kontekstinę kultūros infrastruktūros ekonominę padėtį (...) Manyčiau, kad reikia matyti visumą, o ne eskaluoti vieno klausimo užtemdant visa kita, kas yra ne mažiau aktualu“, – kalbėjo G.Rutkauskas.
1989 metais miręs menininkas testamentu apie keturis šimtus savo tapybos darbų, piešinių, eskizų paliko Lietuvos dailės muziejui su sąlyga, kad po mirties jo dirbtuvė Gedimino prospekte, Žemaitės skvere, būtų perstatyta ir joje būtų galima eksponuoti jo darbus. G.Rutkauskas sako, kad kultūrininkai nėra matę tų paveikslų.
Ministerijoje birželio pradžioje suinteresuotoms pusėms aptariant galerijos klausimą, buvo sutarta šiuos kūrinius pirmiausia pristatyti plačiau – tai, anot jo, į vieną ar kitą pusę galėtų pastūmėti ir galerijos reikalus.
„Apie ką mes iš tikro šnekame, mes nežinome, arba žino pavieniai žmonės, kultūros visuomenė nėra to mačiusi. Ir tas uždavinys, kad sudarytume galimybę pamatyti tuos paveikslus visuomenėje, buvo toje darbo grupėje iškeltas, ir mes turėtume pradėti nuo to, kad pirma pasižiūrėtume, pristatytume“, – sakė jis.
Viceministro teigimu, A.Gudaičio galerijos reikalai galėtų pasistūmėti, jeigu bus sutarta dėl struktūrinio finansavimo lėšų skyrimo kultūros sričiai.
„Dabar rengiama Nacionalinės pažangos programa. Jeigu toje programoje bus skirtas reikiamas dėmesys kultūrai ir rasis adekvačios poreikiams lėšos, manau, kad, ko gero, ši galerija turės galimybes, ir, ko gero, jos klausimas tada bus išspręstas. Tai bus sprendžiama dar šiemet – bendrai 2014-2020 metų periodo struktūrinių lėšų paskirstymas ir kultūros arba visų kitų nacionalinių sričių finansavimas“, – sakė jis.
Tačiau G.Rutkauskas pripažįsta, kad tebėra neišspręstas klausimas dėl vietos, kurioje norima įkurti galeriją. Mat anksčiau planuotą galerijos su viešbučiu – komercijos centru statybą privačiomis lėšomis Aplinkos ministerija 2004-aisiais atmetė, siekdama, kad Žemaitės skveras sostinėje išliktų žaliąja erdve.
„Šiuo metu net ir turint pinigų mes tokios galerijos numatytoje vietoje – skvere – statyti negalime“, – pripažino viceministras.
Birželio pradžioje Lietuvos menininkų ir kultūros veikėjų būrys paskelbė kreipimąsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, premjerą Andrių Kubilių ir Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, kuriame išreiškė susirūpinimą, kad iki šiol neįvykdyta profesoriaus A.Gudaičio valia Žemaitės skvere pritaikyti erdvę jo darbams eksponuoti. Šį kreipimąsi teigė palaikantis ir Lietuvos dailės muziejus.
Apie tokios galerijos įkūrimą Vilniuje kalbama per dvidešimt metų, tačiau ji iki šiol neiškilo.
Anot Dailės muziejaus, po dailininko mirties buvo svarstyti įvairūs A.Gudaičio testamentinės valios įgyvendinimo būdai. Valstybei neradus finansinių galimybių pastatyti galeriją iš biudžeto lėšų, Kultūros ir švietimo ministerijos teikimu 1992 metais nuspręsta galerijos statybai skirti sklypą šalia dailininko dirbtuvės Žemaitės skvere ir ją pastatyti už privataus investuotojo, o ne valstybės lėšas. Investuotoja buvo išrinkta bendrovė „E.L.L. Nekilnojamas turtas“, buvo pasiūlyta kartu steigti ir galeriją, ir komercinį centrą.
Tačiau komplekso apimtys ir valstybinėms institucijoms, ir visuomenei sukėlė abejonių dėl žaliojo skvero prie Žemaitės paminklo urbanizavimo, ir Aplinkos ministerija atmetė A.Gudaičio dailės galerijos su viešbučiu – komercijos centru statybą.
