– Jūsų istorijos, kaip pradėjote dainuoti aukštais balsais, labai skirtingos – Viktoras to siekė ir apie tai svajojo nuo paauglystės, o Algirdas savo balso galimybes atrado visai neseniai. Prisiminkite tą momentą, kai supratote, kad galite dainuoti neįprastai aukštu balsu.
– A.Bagdonavičius (A.B.): Klaipėdos muzikiniame teatre prieš trejus metus buvo statoma opera „Popėjos karūnavimas“ ir latvių dirigentas Andris Veismanis manyje netikėtai atrado kontratenorą. Viename ansamblyje reikėjo itin aukšto vyriško balso, aš pabandžiau, dirigentas teigiamai įvertino ir pasiūlė man dainuoti pagrindinį herojų Otoną – o aš pretendavau tik į nedidelį tenoro vaidmenį. Taip man teko dubliuotis su soliste Dalia Kužmarskyte.
– Koks jausmas, kai sužinote, jog galite dainuoti aukštai – visai kitaip nei iki šiol?
– A.B.: Priėmiau tai kaip galimybę išbandyti savo jėgas. Ir šis bandymas pasiteisino – sulaukiau gana daug teigiamų atsiliepimų ir jie mane padrąsino ieškoti kitokio dainavimo, kitokio repertuaro. Dabar nenoriu blaškytis ir siekiu tobulinti šią techniką, nes matau aiškią viziją ir šviesių perspektyvų.
Algirdas Bagdonavičius |
– O kaip jums, Viktorai, paauglystėje gimė noras ir svajonė dainuoti aukštu balsu?
– V.Gerasimovas (V.G.): Ši svajonė atsirado net ne paauglystėje, o dar vaikystėje, kai formavosi pirmosios asmenybės užuomazgos (šypsosi). Ją paskatino lemtingas įvykis – dainavau J.Kačinsko muzikos mokyklos chore „Gintarėlis“ ir mus, kaip berniukų chorą, pakvietė į muzikinį teatrą. Tai, ką ten pamačiau ir išgirdau, man padarė tokį įspūdį, kad nuo to laiko aš norėjau būti tik teatre. Tada pagrindinį Andželikos vaidmenį dainavo Valerija Balsytė ir aš be galo užsinorėjau dainuoti. Pradėjau svajoti apie tokią dovaną (juokiasi).
– Kuo patraukė būtent aukštas balsas? Juk galėjote svajoti apie baritono ar tenoro vaidmenis.
– V.G.: Nežinau... Kiek dabar bandau suvokti, turbūt išgirdau to aukšto garso grožį, šventumą ir šviesumą. Pavyzdžiui, operoje „Faustas“ bosas tapatinamas su požemio karalyste, o Margarita, kurią aš dainavau, – arčiau dangaus, šventumo. Galbūt tai mane ir patraukė.
Ne paslaptis, kad yra netolerantiškų žmonių, kurie bando prikabinti mums visokių etikečių. Tačiau mene negali būti etikečių – jei yra kokybė, vokalinė kultūra, kitų klausimų neturėtų kilti.
– Kaip aiškinate savo unikalumą, kad jūs, Viktorai, esate vienintelis sopraninas (aukščiausias vyriškas balsas) Lietuvoje? Ar išsaugoti tokį balsą po mutacijos pavyksta tik išimtinais atvejais, ar kiti solistai savo noru nesirenka dainuoti tokiu balsu?
– V.G.: Kiti galbūt iš tiesų prisibijo – kiek žinau, buvo panašių balsų per stojamuosius egzaminus ir Vilniuje, ir Kaune. Tačiau norint būti sopraninu, reikia turėti daug vidinės stiprybės, kad atlaikytum pirmuosius akademijos išbandymus ir kliūtis. Yra įvairiausių nuomonių ir gandų dėl tokio aukšto vyriško balso – galbūt dėl šių dalykų kai kurie žmonės nesiryžta rinktis šio kelio.
– A.B.: Ne paslaptis, kad yra netolerantiškų žmonių, kurie bando prikabinti mums visokių etikečių. Tačiau mene negali būti etikečių – jei yra kokybė, vokalinė kultūra, kitų klausimų neturėtų kilti. Viktoras buvo pirmas ir pramynė kelią, todėl man buvo lengviau – aš tik kelis kartus esu pastebėjęs šyptelėjimus, kai uždainuodavau. Muzikantai ir muziką suprantantys žmonės vertina ne kokiu balsu dainuoji, o kaip – ar gerai valdai balsą, ar tavo tembras gražus. Beje, aukštų vyriškų balsų tembras turi būti gražus – man teko girdėti kontratenorų, kurių klausytis buvo nemalonu.
– V.G.: Aš studijavau Anglijoje, kur šis reiškinys yra normalus, ir mano mokytoja, pas kurią mokėsi daug garsių dainininkų, prisipažino, kad ji pamėgo kontratenorus tik išgirdusi mane. Tada supratau, kad mano balsas kažkuo išskirtinis (šypsosi).
Viktoras Gerasimovas |
– O Lietuvos akademinėje bendruomenėje teko sulaukti skepticizmo?
– V.G.: Man asmeniškai niekas nieko į akis nesakė, bet girdėjau gandų, kad apie tai šneka.
– A.B.: Visai neseniai vyresnis kolega iš operos teatro, neslėpdamas skeptiškos nuomonės, paklausė: „Na, kam tu čia taip dainuoji?“ Aš gerbiu tą žmogų kaip scenos vilką, bet šis konservatyvus vertinimas nėra pagrįstas.
Italijoje berniukus masiškai kastruodavo, kad jiems liktų aukštas balsas. Tačiau vos keliems procentams jų pavykdavo išsaugodavo gerus balsus. Tokie vyrai būdavo tiek fiziškai, tiek psichologiškai suluošinti visam gyvenimui.
– Galbūt neigiami vertinimai susiję su XVII–XVIII a. kastravimo tradicija, kurios žmonės niekaip negali pamiršti?
– A.B.: Tuo laiku neturtingoms šeimoms tai būdavo viena iš galimybių praturtėti vaiko sąskaita, todėl Italijoje berniukus masiškai kastruodavo, kad jiems liktų aukštas balsas. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad vos keliems procentams jų pavykdavo išsaugodavo gerus balsus. Tokie vyrai būdavo tiek fiziškai, tiek psichologiškai suluošinti visam gyvenimui. Nors didelė dalis baroko repertuaro parašyta kastratų balsams, ne mažiau skirta ir kontratenorams.
Beje, IX–X a. grigališkąjį choralą dainuodavo tik vyrai natūraliai aukštais balsais, tuomet jokios kastravimo tradicijos dar nebuvo.
– Ar turite galimybių mūsų teatrų repertuaruose parodyti savo balsus?
– V.G.: Apskritai repertuaras mūsų balsams yra nė kiek ne mažesnis nei baritonams ar tenorams. Tačiau Lietuvoje dar daugybė kompozitorių nėra atrasti, tad ir galimybių pasirodyti mažai.
– A.B.: Bet jei mes dirbsime, kursime, tai pramušime kelią kitokiam repertuarui. Labai daug vaidmenų mūsų balsams sukurta baroko laikotarpiu, taip pat ir moderniame amžiuje. Ypač XX a. antroje pusėje kompozitoriai pradėjo rašyti kūrinius tokiems balsams. Kontratenorinis dainavimas muzikos kūrėjams yra įdomus kaip nauja, perspektyvi sritis. Be to, bet kokius romantinius kūrinius galima atlikti tiesiog savo balso diapazone.
Algirdas Bagdonavičius |
– Dažniausiai tai – moteriški vaidmenys?
– V.G.: Absoliučiai ne. Tarkime Mozarto „Figaro vedybose“ Pažo vaidmuo yra vyriškas, bet jį dažnai dainuoja moterys. „Baltijos kamerinio operos teatro“ pristatytoje premjeroje „Faustas“ Margaritos vaidmuo buvo mano pirmas moteriškas vaidmuo per visą karjerą – iki tol dainavau tik vyriškus personažus.
– Ar sudėtinga dainuoti ir įkūnyti moterišką personažą?
– V.G.: Persirengti moterimi nėra sudėtinga, juk tai – teatras. O psichologinius personažo išgyvenimus galiu pateisinti ir iš savo patirties, nebūdamas moterimi.
– A.B.: Tikras menas yra aukščiau lyties, rasių, religijos ir kitų stereotipų.
Viktoras Gerasimovas |
– Kaip Lietuvos publika sutinka ir vertina jūsų talentą?
– A.B.: Galbūt išgirdę pirmus garsus, žiūrovai kiek nustemba, tačiau vėliau tiesiog klausosi geros muzikos. Šokiruoja tik pirmi garsai, nes kol kas tai yra neįprasta, tačiau jei muzikaliai padainuoji – žiūrovams patinka. Jokių klausimų nelieka.
Aš optimistiškai žiūriu į ateitį. Yra daugybė niekada Lietuvoje nestatytų pasaulinių baroko šedevrų – publika pamatys, kad tai labai originalu ir gražu.
– Taigi esate tokio dainavimo ledlaužiai?
– V.G.: Pionieriai (juokiasi).