Nors čia vykęs absoliučiai išskirtinis koncertas buvo skirtas miestui, bet atvykusius Prezidentą Valdą Adamkų ir ponią Almą supo, atrodė, visa Lietuva. Beje, net kiek nusistebėjau: kiek daug įvairių sluoksnių atstovų iš Vilniaus,- meras, Seimo nariai, ministrai, žinomi žurnalistai, pramonininkai, direktoriai, verslininkai...
Bet stebėtis nebuvo ko. Marijampolės scenoje tą vakarą karaliavo saviškė – viena žymiausių mūsų laikų pasaulio dainininkių – Violeta Urmanavičiūtė, užsieniuose žinoma skambiu Urmanos vardu. Koncerte dalyvavo Violetos vyras subtilus bel canto tenoras Alfredo Nigro, Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras, dirigavo teatro Muzikos vadovas Robertas Šervenikas.
Kiekvienas V.Urmanavičiūtės (Lietuvoje gal vadinkime lietuvę jos tikruoju vardu) pasirodymas Tėvynės scenoje – Vilniaus, Klapėdos, Marijampolės – ypatingas reiškinys mūsų muzikinės kultūros istorijoje.
Kiekvienas V.Urmanavičiūtės (Lietuvoje gal vadinkime lietuvę jos tikruoju vardu) pasirodymas Tėvynės scenoje – Vilniaus, Klapėdos, Marijampolės – ypatingas reiškinys mūsų muzikinės kultūros istorijoje. Suvokdama tai, LRT televizija įrašė koncertą ir, žinoma, parodys jį visai šaliai.
Todėl ir išeina, kad „Arvi“ įmonių grupė ir jos prezidentas Vidmantas Kučinskas dovanojo nepaprastą koncertą ne tik miestui, kaip skelbė afišos, bet ir Lietuvai, bei pasauliui – Urbi et orbi. Dar daugiau, „Arvi“ ir jos prezidento iniciatyva bei užsakymu prie Marijampolės kultūros centro tą vakarą buvo atidengtas ir postamentas su Giedančiai Paukštei iš Jūrės miestelio, kur prie Kazlų Rūdos, ir Marijampolės miesto, kukliai autoriaus skulptoriaus Kęstučio Lanausko pavadintas „Urmanavičiūtės suoliuku“.
Jei priminiau Jūrę ir vėl Marijampolę, tai pridursiu, kad Violeta Urmanavičiūtė, niekada nelinkusi savęs sureikšminti, mielai pabrėžia, jog kilusi iš provincijos. Tuo ji tik padeda mums vaduotis iš nepilnaverčio savęs bei savo šaknų prigimties supratimo ir rodo, koks gelmiškas dalykas gali būti ir yra tai, ką koks miesčionis, plačiausia to žodžio reikšme, paniekinamai, tai yra, infantiliškai Tėvynės atžvilgiu pavadina „provincija“...
... Nežinomi genijaus keliai... Šeima, kurioje užaugo solistė, buvo tik „vidutiniškai“ muzikali. Jos mama jaunystėje šiek tiek skambino pianinu ir gitara, lankė baleto pamokas, tėvas savo kaime grojo akordeonu. Marijampolėje Violetą nelabai žavėjo fortepijono pamokos (nors Lietuvos muzikos akademiją pirmiausiai baigė kaip pianistė !). Ji mėgo muziką, bet ne fortepijoną,- net verkdavo, tėvo spaudžiama skambinti. Įdomu, jog būdama dešimtmetė, Violeta norėjo tapti ... vargonininke.
Gi muzikos mokyklos choro vadovas atkreipė dėmesį į plataus diapazono Violetos balsą. Kai trūkdavo altų, ji fainuodavo altu, trųkdavo sopranų – sopranu. Rimčiau susidomėti dainavimu ją paskatino M. Callas įrašai – šešiolikmetei tai buvo tarsi apreiškimas..
Kodėl apie tai pasakoju? Turėjau garbės Akademijoje dėstyti Violetai visuotinės muzikos istorijos kursą. Jos egzaminavimas buvo vienas malonumas. Viena vertus, matei ir jautei protingą ir išsilavinusią asmenybę. Visai nenustebau, po daug metų perskaitęs Violetos žodžius, jog „tikrai dainuoja tik kompiuteris, vadinamas galva.
Balsas – tik instrumentas, padedantis išeiti minčiai“. Beje, tai nuolat akcentuoja ir mūsų didysis tenoras Virgilijus Noreika. Čia turiu pasakyti, kad tą patį vakarą, kai V.Urmanavičiūtė visame savo žydėjime dainavo Marijampolėje, už 60 kilometrų – Alytuje – atsisveikinimo su didžiąja scena koncertų ciklą pradėjo V.Noreika...
Antra vertus, drįstu tvirtinti, jog Violeta nei mūsų Muzikos akademijos, nei paskui mokslų Miunchene pas Josephą Loiblį nebaigė kaip atlikėja. Ji visada studijavo pirmiausiai kaip kūrėja. Tokia ir liko. Ir tai yra pakankamai unikalu, tai – ta sąlyga, šiandien leidžianti žymiausiems pasaulio operų teatrų vadovams, dirigentams, net kritikams, jau nekalbu apie pasaulio publiką, visiškai pelnytai žerti V.Urmanavičiūtei po jos naujo vaidmens apibūdinimus: „prima donna assoluta, Urmana imperiale, bellissima, wunderbar, magnificent...“
Savo eilės pamatyti ir išgirsti V.Urmanavičiūtę – Urmaną laukia žymiausi pasaulio teatrai, garsiausi pasaulio dirigentai svajoja diriguoti spektaklius, kuriuose dalyvauja Violeta. Kai šiųmetinį – devynioliktąjį – savo pasaulinės karjeros sezoną V.Urmanavičiūtė užbaigė dar vienu triumfu Ispanijoje, Valensijos teatre sukūrusi sudėtingą Medėjos vaidmenį to paties pavadinimo L.Cherubini operoje, kurį recenzentai vadina „sensacingu“, „grandioziniu“, „istoriniu“, operą dirigavęs garsusis Z. Mehta pasakė: jei nebūtų Medėjos – Urmanos, tai galėtum diriguoti nedirigavęs...
 |
| 15min.lt/Aliaus Koroliovo nuotr./Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos koncertas Marijampolėje |
Tik kūrėja, ne atlikėja, gali imti ir sugalvoti iš mecosoprano – tokiu balsu pradėjo pasaulinę karjerą V.Urmanavičiūtė – „persikfalifikuoti“ į sopraną, o po reikiamo laiko – vėl atgal. Tiesą pasakius, neprofesionalų tai nė neturėtų dominti. Lietuvos ir pasaulio publikai visiškai užtenka operą ir V. Urmanavičiūtės galimybes pukiausiai išmanančio vieno žymiausių ir Violetos mėgiamų dabarties dirigentų R.Muti žodžių: “Samprotaudami apie jos dainavimą, kalbame ne apie meco ar sopraną, o apie nepaprasto grožio ir galimybių balsą, apie ypatingą dainininkės talentą“. Galima priminti ir labai taiklų Londono Karališkosios filharmonijos draugijos, 2002 metais dainininkei įteikusios vieną seniausių ir garbingiausių prizų, įvertinimą: „už nepaprastą profesionalumą ir vokalo grožį“.
Beje, legendinis Riccardo Muti kone dešimčia metų vėliau, nei V.Urmanavičiūtė – tik 2010 – aisiais debiutavo „Metropolitan Opera“ ir , statydamas Verdi „Atilą“, pagrindinės herojės Odabelos vaidmeniui iš viso pasaulio sopranų išsirinko marijampolietę. Tai buvo viena svarbiausių premjerų per Violetos karjerą. „Su bet kuriuo dirigentu tokios sudėtingos partijos suskelti nesiryžčiau“. Operos kritikai pripažino, kad ne kiekviena solistė imtųsi Odabelos vaidmens. „Atila“ sklidina nuostabios muzikos, kurią atlikti gali tik nepaprasti balsai. Lietuvė ne tik išdrįso pasirodyti „Atiloje“, bet ir tapo pagrindine žvaigžde scenoje, nustelbdama visus kitus atlikėjus ir patį hunų karalių.
Žinome, kad V.Urmanavičiūtę pasaulyje pirmiausiai išgarsino vaidmenys R.Wagnerio ir G.Verdi operose: konkrečiai Kundri „Parsivalyje“ ir Eboli „Don Carle“. Beje Kundri vaidmeniu ji 2001 metais debiutavo toje pačioje Niujorko „Metropolitan opera“, kur dainavo su įžymiuoju ispanų tenoru Placido Domingo. Šiemet, paklausta, ką mano apie jį, atsakė:„absoliutus fenomenas“.
Žinoma, Violetai buvo didelė garbė dainuoti viename spektaklyje su vienu žymiausių XX amžiaus pabaigos tenorų (tiesa, jie jau buvo susidūrę vienoje scenoje Sankt – Peterburge). Bet, manau, kad dabar ir Domingo galėtų tą patį pasakyti apie V. Uramanavičiūtę ir nuoširdžiai pasidžiaugti, kad tai jam teko garbė dainuoti su absoliučiai fenomenalia soliste.
Violetos Urmanavičiūtės vaidmenis žymiausių pasaulio teatrų scenose keliančius susižavėjimo audras, galima vardinti ilgai. Pavyzdžiui, garsiojo režisieriaus F.Zeffirelli Milano „La Scaloje“ 2006 metais pastatyta Verdi „Aida“ su V.Urmanavičiūte, kuri ir vėl, savaime suprantama, „griežė“pirmuoju smuiku, buvo paskelbta vienu reikšmingiausių tų metų Europos kultūrinių įvykių, o Milano spauda karūnavo Lietuvos primadoną „La Scala“ karaliene. Kaip čia neprisiminti Violetos žodžių apie debiutą garsiausio pasaulyje teatro scenoje dar1994 metais, į kurią ją pakvietė tas pats Muti. “Kai pirmą sykį turėjau išeiti į „Scalos“ sceną, tai tikrai taip ir pagalvojau:“Vargše, tu gi iš Marijampolės. Ką tu čia veiki tokioje grožybėje?..“
Pagalvojau pagalvojau, paskui išgirdau muziką – žinau, ką turiu dainuoti – ir viską pamiršusi pasinėriau į vaidmenį. „Scaloje tikrai kiekvieną sykį sutrinku: „Ėgi žiūrėk... Iš Marijampolės..“ Bent vieną trumpą akimirką visuomet sutrinku, suvokusi tą milžinišką prarają, kurią pavyko įveikti nuo Marijampolės iki „Scalos“...“
Violeta Urmanavičiūtė ne tik įveikė tą, dabar drąsiai sakau, - labiau įsivaizduojamą prarają, bet ir užkopė į aukščiausias vokalo meno viršukalnes. Kai 2010 metais ji Londone padainavo Izoldą R. Wagnerio operoje „Tristanas ir Izolda“, „Royal Festival Hall‘e“, vieniems atėmė žadą, kitus privertė šaukti iš susižavėjimo. „Pasibaigus operai kelias minutes negalėjau atsistoti ir prisijungti prie masinių spontaniškų salės ovacijų,- po premjeros rašė įtakingas kritikas S.Jay – Tayloras.- Turbūt didžiausią įspūdį man paliko Urmanos dainavimo didybė, neįtikėtinas jo lengvumas ir tikslumas. V.Urmana turi tai, ko stinga kitoms puikioms dainininkėms. O balso grožio – su kaupu.
Girdėjau Izoldą dainuojančias Birgit Nilsson ir Montserrat Caballe. Urmana atstoja jas abi kartu sudėtas.“ Čia tai bent pasakymas! Kodėl turėtume pult jį neigti ar švelninti? Londono leidinys „Opera Britannia” pridūrė:” Vargšai tie, kurių ten nebuvo. Laimingi buvusieji.”
sužinojusi, jog dukra atvyks koncertuoti namo, mama prisakė: be Ulijonos nesirodyk! Ir pasaulio primadona ne tik paklusniai išpildė mamos norą, bet “Ulijoną” padainavo kartu su savo vyru, pademonstravusiu puikią … lietuvišką tartį.
Štai tokie laimingieji buvo rugsėjo 8 – ąją atsidūrę Marijampolės kultūros centre. Paskutinį kartą V.Urmanavičiūtė čia viešėjo prieš penkeris metus, kai jai buvo suteiktas Marijampolės garbės pilietės vardas.
Dainininkė sakė, jog koncero programos specialiai netaikė gimtinės publikai. Tokią pačią ji gali atlikti „La Scala”, „Metropolitan Opera” ar Paryžiaus Bastilijos operoje. Na gal išskyrus vieną vienintelį numerį – J.Gruodžio išplėtotą neprilygstamo grožio lietuvių liaudies dainą „Oi ant kalno”, dar vadinamą „Ulijona”. Mat, sužinojusi, jog dukra atvyks koncertuoti namo, mama prisakė: be Ulijonos nesirodyk! Ir pasaulio primadona ne tik paklusniai išpildė mamos norą, bet “Ulijoną” padainavo kartu su savo vyru, pademonstravusiu puikią … lietuvišką tartį.
Gi koncerto programoje vyravo italų – dviejų operos genijų – G.Verdi ir G.Puccini, bei XIX amžiaus pirmosios pusės operų kūrimo primarijaus G.Donizetti, ir to paties amžiaus pabaigoje savo operinius šedevrus sukūrusių P.Macagni, F.Cilea arijos. “Paskanavimui” A.Nigro grakščiai padainavo tipiško XVIII amžiaus rimtosios operos herojaus aritokratiškojo tiesos ir savo mylimosios gynėjo Don Otavio ariją iš W.A.Mozarto “Don Giovanni”. Taip pat stilingai solistas pateikė lyrinę Nemorino ariją iš G.Donizetti „Meilės eleksyro” ir jausmingą Federico Raudą iš F.Cilea „Arlietės”. Koncertą vainikavo populiarusis duetas, idealiai žavus “Valso aidas “ iš F.Leharo operetės “Linksmoji našlė”.
Tuo tarpu Violeta Urmanavičiūtė buvo teisi, sakydama, kad jos programa verta žymiausių pasaulio scenų ir aukščiausios prabos publikos. G.Verdi Aidos pimasis monologas, ledi Makbet, pasiryžusios žudyti, arija iš II veiksmo, finalinės priešmirtinės tragiškųjų Manon ir Butterfly arijos iš tų pačių pavadinimų Verdi ir Puccini operų, nevilties kupinas Santuzzos pasakojimas iš Maskangni „Kaimo garbės”, interpretuojamos V.Urmanavičiūtės, pritrenkė menine įtaiga. Po Butterfly arijos publika atsistojo.
Buvome Marijampolėje, o jautėmės, lyg Milane, Paryžiuje ar Madride. Bet jeigu scenoje – Violeta Urmanavičiūtė – Urmana, tai gal tuo metu ir išnyksta visi Marijampolės ir Milano skirtumai?
Visi suprato, jog dalyvauja nepaprastame koncerte ir klausosi aukščiausio pasaulinio lygio vokalo. Kiekviena šių arijų – sukrečianti tragizmo ir dramatizmo, didžiausios jausmų sumaišties, skausmo, nevilties,dvejonių ir kančių giliausia psichologinė išraiška, herojų vokalinių partijų kulminacija. Solistės balso grožis, galybė, atrodo, ribų neturinti diapazono amplitudė, virtuozinė technika, vokalo ir sceninis artistizmas stulbino. Bet nestebino,- juk tai Violeta Urmanavičiūtė, - susizgribdavai ir vėl, ir toliau plodavai, šaukdavai „brava”!, „bravissima”!
Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras, vadovaujamas R.Šereveniko, grojo ir akompanavo solistams iš esmės be priekaištų, nors muzikos techninis ir stilistinis krūvis buvo tikrai didelis. Puikiai buvo atliktos G.Verdi operų „Nabuco” ir „Ledi Makbet” uvertiūros , o G.Puccini operos „Manon Lesko” III veiksmo nuostabusis Intermezzo sukėlė plojimų audrą. Didingos antikinės kolonos, šviesų žaismas, bendra scenografinė atmosfera sukūrė prakilnią teatro aplinką.
Buvome Marijampolėje, o jautėmės, lyg Milane, Paryžiuje ar Madride. Bet jeigu scenoje – Violeta Urmanavičiūtė – Urmana, tai gal tuo metu ir išnyksta visi Marijampolės ir Milano skirtumai?
Šiaip, ar taip, publika suvokė V.Urmanavičiūtės meno didybę, visų atlikėjų meistriškumo mastą, „Arvi” įmonių grupės dovanos reikšmę. Ir todėl man pasirodė, jog po koncerto visi traukė į “Urmanavičiūtės suoliuko” atidarymą, šiek tiek labiau didžiuodamiesi savo Tėvyne, pagimdžiusia pasauliui geniję ir dar labiau marijampoliete, garsinančią Lietuvą pasaulyje. Ačiū ir iki, o, žymiausioji iš lietuvių.
