„Netekome didelio poeto ir didelio žmogaus – žmogaus, kuris labai seniai, savo viename iš ankstyvųjų eilėraščių „Motina žemė“ ištarė tokius žodžius: „Teisingumo nieks kaip arklo man iš rankų neišmuš.“ Iš „Saulės grąžos“ yra šis eilėraštis – iš ankstyvojo rinkinio. Jei žmogus taip anksti gali pavadinti eilėraštį „Motina žemė“ ir kai gali pasakyti taip apie teisingumą, tai rodo, koks tai buvo žmogus“, – apie poetą BNS kalbėjo V.Daujotytė.
„Jis to teisingumo siekė visa savo kūryba, visu gyvenimu. Buvo vienas iš tų, kurie priėjo 1988-ųjų metų ribą ir drąsiai atsistojo ten, kur turėjo atsistoti: Sąjūdžio žmogus, Sąjūdžio veikėjas ir vienas iš tų nedaugelio žmonių, kurie tada, kai, atrodo, jau buvo laimėta, už ką buvo kovota, vėl grįžo į Lietuvių literatūros katedrą, savo darbą, nenorėjęs nieko iš to, kas buvo jau duoda tarsi galimybė pasinaudoti – grįžęs į savo kūrybą“, – prisimena literatūrologė.
Jos teigimu, poeto sukurtas garsusis veikėjas Kukutis – nemirtingas personažas.
„Kūrybos centru ir kūrybos esme laikau M.Martinaičio atvertus labai gilius prigimtosios kultūros klodus: iš tos patirties, iš to gyvenimo – ne tik graudumo, bet ir karnavališkumo – sukurtą jo nemirtingąjį Kukutį. Galiu pasakyti, kad M.Martinaitis yra poetas, kuris sukūrė nemirtingą savo poezijos veikėją“, – teigė V.Daujotytė.
„M. Martinaitis yra atradęs, atvėręs gimtosios lietuvių kultūros gelmes, jos labai seno rašto, kurį jis pats mokėjo, jos moralinius pamatus, jos tikėjimą, gamtos pajautimą. Tai yra pats brangiausias M. Martinaičio atradimas iš to, kas yra palikta. Ir aš drįsčiau sakyti, kad tai, ką jis atvėrė, jis pratęsė to gyvenimą ilgam laikui. Aš taip tikiu. Jis įpareigoja mus tuos dalykus, kurie yra jo atrasti ir palikti, žiūrėti su meile ir su pareiga“, – LRT radijui sakė V. Daujotytė.
Poetas Vladas Braziūnas prisimindamas M. Martinaitį pabrėžė, kad jis buvo artimas kiekvienam. „Ypatingas ir sunkiai paaiškinamas M. Martinaičio artumas kiekvienam, kuris šiaip nėra artimas. Drįstu šnekėti daugelio žmonių vardu. Man atrodo, kad vis tiek keistas toks jautimas žmogaus kaip savo: tai eina iš to labai natūralaus pasaulio matymo, kalbėjimo apie pasaulį, pasaulio jautimo būdo, kuris atliepia daugelio mūsų jautimą“, – LRT radijui kalbėjo poetas V. Braziūnas.
M.Martinaičio gyvybė užgeso penktadienio vakarą. Jis buvo poetas, eseistas ir vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
