Didžiulį poveikį Lietuvos kultūros visuomenei padarė tokie jo kūriniai kaip „Panteistinė oratorija“ (1970), „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) ar „Iš jotvingių akmens“ (1983), muzikologų bei kritikų vienbalsiai laikomų Lietuvos pokario modernizmo atspirties tašku. Šie stambios formos oratoriniai opusai labai ryškiai pristato svarbiausias kūrybines paties kompozitoriaus nuostatas.
Muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė, gerai pažinojusi B. Kutavičių, 15min sakė, kad tai žmogus, kuris veikė ir pačiu savimi, o ne tik savo kūryba.
„Tai buvo ypatingo švarumo ir tikrumo žmogus, kas jaučiama ir jo muzikoje. Yra autorių, kurie nori pagudrauti, pasirodyti įdomesni ar modernesni, nei yra iš tiesų. Broniui to nereikėjo daryti, jis visur buvo autentiškas.
Išskirtinis jo gebėjimams remtis mūsų tautos palikimu ne bandant iš to gauti sau papildomų dividendų, bet labai giliai ir labai tikrai – jis buvo giliai paniręs ir todėl sugebėdavo muziką perteikti, perduoti tai, kas buvo mums esminga, toliau plėtoti. Tuo priespaudos laiku jis iškėlė mūsų tautos unikalumą, sustiprino jos identitetą. Savo oratorijose, operose, jis tarsi rekonstravo ir iškėlė mūsų tautos praeitį, pažadino mitologinę atmintį, pasiekė garsinius archetipus“, – teigė muzikologė.
Kompozitorius Šarūnas Nakas B.Kutavičiaus indėlį į Lietuvos muzikos istoriją palygino su M.K.Čiurlioniu: „Tai kertinė moderniosios lietuvių muzikos figūra, kurios neįmanoma apeiti. Čia jis yra tarsi pateptasis“.
„Jo kūryba buvo revoliucinga, išvengusi tradicijos ir banalybės šleifo. Daug dėmesio jis skyrė žodžiui muzikoje, labai specifiniame ir individualiame savo muzikos teatre.
Tai manifestiniai kompozitoriaus darbai sukurti tuomet, kai jis pats gyveno be oficiozinio pripažinimo ir net buvo laikomas autsaideriu. Moralinis B.Kutavičiaus įteisinimas vyko labai sunkiai ir ilgai. Jis net tapo figūra, simbolizavusia pasipriešinimą oficialiai kultūrai ir politikai. Tačiau jo paties darbai knibždėte knibžda istorinių nuorodų, kurios čia, visų pirma, yra meno kūrinio dalis“, – teigė Š.Nakas.
Jo kūryba buvo revoliucinga, išvengusi tradicijos ir banalybės šleifo.
1946 m. B.Kutavičius pradėjo mokytis groti smuiku Panevėžio septynmetėje muzikos mokykloje, o nuo 1949 m. mokėsi Panevėžio muzikos mokykloje dėstytojo V.Kligio smuiko klasėje. Nuo 1952 m. dvejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje kur grojo valtorna kariniame orkestre.
1964 m. baigė Lietuvos konservatoriją. 1965–1969 dėstė Vilniaus kultūros mokykloje, 1969–1974 – Vilniaus pedagoginiame institute, 1975–2000 – M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, 1984–2000 dar ir Lietuvos muzikos akademijoje (iki 1992 Lietuvos konservatorija); profesorius (1985).
Pasak muzikologės R.Gaidamavičiūtės, „maždaug nuo 1970-ųjų prasidėjo kompozitoriaus atradimų laikas, modernių kompozicijos technikų kūrybiškas interpretavimas. Jo idėjos, kūriniai maitino ir greta esančių kompozitorių, ypač jaunesnių, mąstymą, ne vienam jų padėjo žengiant pirmuosius žingsnius, dėstydamas M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje ir Muzikos akademijoje.
Jis buvo vienas iš lietuviškojo minimalizmo, kurį nuosekliai išaugino iš sutartinių, pradininkų.
Jis buvo vienas iš lietuviškojo minimalizmo, kurį nuosekliai išaugino iš sutartinių, pradininkų. Kartu stebino palyginti plati Kutavičiaus kūrybos paletė, nors ryškiausi darbai siejami su vokalu. Labai gerai jautė muzikos ritmą, įdomiai jį išskaičiuodavo. Savo darbuose ypatingai išnaudojo muziko erdvę ir sukūrė neįprastų, bet įtikinančių formų, paliko unikalių erdvinės grafikos partitūrų“, – 15min teigė muzikologė.
Nuo 1978 m. B.Kutavičius aktyviai bendradarbiavo su režisieriais kurdamas muziką kino filmams. Tarp garsiausių paminėtini Gyčio Lukšo „Vasara baigiasi rudenį“, Raimondo Vabalo „Skrydis per Atlantą“ bei „Miškais ateina ruduo“ bei kiti.
Kompozitoriaus kūrybai būdinga istorinė, mitologinė tematika, originalus muzikinio folkloro naudojimas, įvairaus pobūdžio simboliai. Kūriniai pasižymi teatrališkumu, savita erdvės traktuote, saikingu, bet efektingu raiškos priemonių vartojimu, motorine ritmika, koncentruota forma.
Jo kūryba analizuota net keturiose knygose, išleista per dešimt autorinių kompozitoriaus įrašų plokštelių. O kūriniai nuolatos buvo pristatomi tiek Lietuvos, tiek ir užsienio festivaliuose.
1995 m. kompozitoriui įteikta Nacionalinė Lietuvos kultūros ir meno premija, 1999 jis pagerbtas Gedimino 4 laipsnio ordinu. 2003 apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.
Atsisveikinimas su B.Kutavičiumi vyks penktadienį iki 21 val. ir spalio 2 d. (šeštadienis) nuo 9 val. Spalio 2 d. 11 val. šv.Mišios Šv. Jonų bažnyčioje. Urna išnešama 12 val. Laidotuvės vyks artimųjų rate.
