Viena pagrindinių spektaklio šokėjų – Carol Prieur – trupėje šoka jau 21 metus ir baigti karjeros dar neketina.
2010 m. įtakingojo Vokietijos šokio žurnalo „Tanz“ Metų šokėja paskelbta C.Prieur savo karjerą pradėjo su Vinipego šiuolaikinių šokėjų trupe („Winnipeg Contemporary Dancers“), dirbo su kanadiečių choreografu Jeanu Pierre'u Perreault, studijavo Niujorke, Europoje ir Indijoje.
Nuo tada, kai 1995 m. pravėrė Marie Chouinard trupės duris, C.Prieur nebuvo jos palikusi. Garsioji choreografė šokėjai yra sukūrusi ne tik vaidmenis grupės kūriniuose, bet ir tris solo spektaklius – „Humanitas“, „Étude Poignante“ ir „Mouvements“. „Moving Pictures“ šokio filmų festivalyje Toronte jai įteiktas apdovanojimas už geriausią pasirodymą M.Chouinard filme „Cantique no. 1“, o 2014-aisiais – Monrealio šokio prizas.
Pirmą kartą Lietuvoje viešinti žymioji kanadiečių šiuolaikinio šokio trupė į Vilnių atskrido prieš porą dienų.
Šiandien, tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis '16“ uždarymo vakarą, ji Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šoks dviejų veiksmų baletą, kuriame, kad sukurtų visiškai kitokius judesius, šokėjai naudojasi protezais, virvėmis, skersiniais ir saugos diržais. Įtemptas skrydžių ir repeticijų grafikas nesutrukdė šokėjams pasigrožėti mūsų šalies sostine, o ilgiausiai trupėje šokanti C.Prieur rado laiko puodeliui kavos ir papasakojo, kodėl daugiau kaip du dešimtmečius lieka ištikima M.Chouinard.
– Ką reiškia būti pasaulyje pripažintos Marie Chouinard trupės šokėja?
– Tai yra nuotykis. Įsipareigojimas ir atsidavimas sekti paskui jos viziją. Tai atveria duris į tyrinėjimą, mokomės pažinti save, nes Marie darbuose daug kalbama apie žmogiškumą. Būtent dėl šios priežasties man jos darbas kai kuriais atžvilgiais atrodo šiuolaikiškai mitologinis. Nors tai yra judesio ir šokio kontekstas, tuo pat metu – ir kažkas labai ritualinio. Kad ir šis spektaklis. Jis gali sužadinti labai daug skirtingų jausmų, iškelti galybę skirtingų vaizdinių, asocijuotis su negalia. Tačiau tai visiškai nesusiję.
Jausmas, su kuriuo dirba Marie, neturi nieko bendra su jausmu būti neįgaliam. Tai susiję su judesiu, mėginimu atrasti kitus būdus, galimybes, kurios egzistuoja žmogaus viduje, žmogaus galioje, ir kiek mes pajėgūs visa tai peržengti. Jos darbe įdomiausia tai, kad yra daugybė skirtingų lygių ir reikšmių, kurios atspindi visą neaprėpiamą būtį.
– 20 metų yra gana ilgas laikotarpis. Baleto pasaulyje tai dažniausiai reiškia visą karjerą. Paprastai šokėjai vienoje trupėje šoka keletą metų, paskui pereina į kitą. Jūs Marie Chouinard trupėje šokate jau 21 metus. Kokios priežastys lėmė tokį pasirinkimą?
– Tai yra jos darbo pobūdis, kuris kasdien leidžia augti, nėra jokių nustatytų sąlygų. Net jei ir šoki 21 metus, per kiekvieną pasirodymą esi kitoks ir kiekvienas spektaklis yra kitoks. Taip yra todėl, kad į sceną gali atsinešti savo žmogiškuosius elementus: protą, emocijas, mintis, jausmus. Tada išreiški ir pats save, koks esi scenoje ir gyvenime, kokie tavo santykiai su šokiu ir aplinka, kuri tave supa. Tai yra šio darbo grožis. Marie neprašo mūsų metai iš metų kasdien būti tuo pačiu žmogumi. Priešingai – ji kaip tik nori, kad tas kiekvieno mūsų pokytis atsispindėtų šokyje.
– Kiekvienoje šalyje M.Chouinard spektakliai sulaukia skirtingų reakcijų. Ar jaučiate tas reakcijas? Kokios jos?
– Tikrai taip. Ir tai labai priklauso nuo to, ar publika pirmą kartą mato Marie darbą, ar ne. Kartais tai gali šokiruoti. Viena publika labiau susipažinusi su klasikiniu šokiu nei su moderniu, kita yra labiau teatro publika ir pan. Kartais žiūrovas taip pat turi dirbti ir įsitraukti. Tai dar vienas nuostabus dalykas, kalbant apie Marie darbą. Yra fiziškumas, kuris patraukia žmones: jie pradeda judėti su šokėjais, su jais kvėpuoti. Daugelyje Marie darbų įtrauktas kvėpavimas – žiūrovas girdi mus kvėpuojant. Tai labai svarbi jos darbo dalis ir manau, kad tai publikai padeda labiau įsijausti į spektaklį, priartėti prie šokėjų ir visa tai išgyventi.
– Choreografas kuria šokį, bet tikriausiai kiekvienas šokėjas tam kūriniui atiduoda ir dalį savęs. Kiek šokyje yra jūsų?
– Manau, kad visuose darbuose šokėjas atiduoda dalį savęs, ypač, jei išgyveni kūrybos procesą su Marie. Bet net jei ir ne, kiekvienas šokėjas dalį savo asmenybės perkelia į šokį. Tai yra viso proceso dalis. Mano manymu, Marie šokyje žavinga ir unikalu tai, kad ji sukuria pagrindą ir prisiima atsakomybę, bet taip pat matai šokėjų charakterius. Nemanau, kad galėtum šokti jos spektakliuose, jei jiems neatiduotum dalies savęs. Tokiu atveju nebūtų jokios prasmės.
– Šokėjai privalo rūpintis savo kūnu. Įdomu, ar labai sustyguota jūsų dienotvarkė, kad išlaikytumėte gerą formą?
– Galbūt kitus žmones mano gyvenimo būdas ir treniruotės stebina, bet kai pats tai darai, tai tampa vienu tų įprastų dalykų. Mums tai yra kaip žaidimas. Žinoma, tai yra ir darbas, bet aš tuo labai mėgaujuosi. Kai tuo užsiimi tiek daug metų, nebegali nedaryti, tai tampa tavo gyvenimo dalimi. Aišku, čia taip pat yra disciplinos. Jei ryt turėsiu šokti spektaklyje, šįvakar negaliu eiti linksmintis ar leisti laiką su draugais iki vėlumos. Kartais tenka priimti tam tikrus sprendimus, bet tai natūralūs dalykai. Kalbant apie kūną, taip, bėgant metams jis sensta, tu tai suvoki ir žinai, kad nebegali iš jo reikalauti tiek pat, kiek reikalaudavai, kai buvai jaunesnė. Visi procesai natūralūs. Šokis man nėra tik darbas. Tai yra kelias, kuriuo judu per gyvenimą, jis man padeda geriau suprasti save.
– Lietuvoje viešite pirmą kartą, ar teko ką nors apie ją ar jos kultūrą girdėti?
– Taip, prieš šešiolika ar aštuoniolika metų, jau tiksliai nebepamenu, Danijos Kronborgo pilyje mačiau lietuvių trupės darbą „Hamletas“ (tai buvo Eimunto Nekrošiaus „Meno forto“ trupės spektaklis – red. past.). Jis mane labai sužavėjo, įstrigo atminty, nes buvo labai stiprus. Šiandien (antradienį – red. past.) eisiu pažiūrėti „Meistro ir Margaritos“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
– Tiek daug keliaudama turite laiko apžiūrėti miestą, kuriame viešite, nueiti į spektaklį?
– Jei tik turime laiko, stengiamės tokias progas išnaudoti. Vienas nuostabiausių dalykų keliaujant su trupe po pasaulį yra pažinti kitas šalis, kultūrą, žmones.
